Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kultūra

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Krekenavos etiudai

Krekenavos 600-ųjų metinių jubiliejaus proga pradedame spausdinti Klaipėdoje gyvenančios mūsų skaitytojos prisiminimus
 iš jos vaikystės, kurią ji praleido šiame krašte

Nijolė Ona Marija Šimonytė–Domarkienė

Pirmasis žvilgsnis į Krekenavą

1939 metų pabaiga. Jau trys dienos, kai mes Krekenavoje. Tiesa, tėvelis Petras Šimonis čia jau nuo 1939 metų rugsėjo, nes yra paskirtas Krekenavos šešių komplektų pradinės mokyklos vedėju. Atvažiavome iš Virbališkių kaimo, kur buvo mokykla kiek mažesnė, bet visai nauja, statybos metu tėvelio, ten irgi dirbusio mokyklos vedėju, prižiūrėta. Atvažiavo tėvelis į Krekenavą ne tuščiomis rankomis – prieš metus už gerą darbą buvo apdovanotas garbingu V laipsnio Gedimino ordinu. Deja, karo metu ordinas dingo, bet iškilmingas Lietuvos prezidento Antano Smetonos įsakymas išliko viename iš Vilniaus archyvų.

Stoviu prie tėvelio rašomojo stalo ir žiūriu, kaip mama eina liuobtis: mama man liepė nebijoti, nes mamai išėjus dideliame ir neįprastame bute aš, penkiametė, esu viena: tėvelis moko vaikus, o brolis Algimantas mokosi. Kad geriau matyčiau mamą, užlipu ant rašomojo stalo, nors šito mama, aišku, neliepė… Vakar mes visi žiūrėjome į Krekenavą pro tą patį didelį langą, ir mama pastebėjo, kad mokyklos pastatas ir bažnyčia – patys didžiausi rūmai miestelyje. Stovi, sako, kaip sargai ant kalvų.

– O ką jie saugo? – atsimenu, paklausiau aš, žiūrėdama į tėvelį.

Tėvelis kiek pagalvojęs atsakė:

– Ir mokykla, ir bažnyčia saugo, kad vaikai geri išaugtų.

Šiandien, stovint ant rašomojo stalo, viskas taip gerai matosi! Atsiminusi skubiai numetu batukus ant grindų ir žiūriu žiūriu… Ak, kaip gražu! Tarp bažnyčios ir mokyklos – įduba, kurioje – miestelio vidurys. Iš kiekvieno namo kyla balti balti dūmai, jų vis daugėja, ir Krekenava darosi panaši į didelį šiltą laužą. Užmiršusi baimę, stoviu nustebusi ir laiminga. Stoviu laiminga ir nežinau, kad jau telkiasi karo debesys, kad balti Lietuvos beržinių malkų dūmai greitai taps tamsiais gaisrų dūmais. Tik Dievas težino, kad aš po penkerių metų eisiu keliais per žvyruotą Krekenavos bažnyčios šventorių, melsdama, kad tik tėvelio antrąkart nebesuimtų (suims!), ir pro šalį einąs Krekenavos bažnyčios klebonas Kasparas Spudas, lyg žinodamas, paklaus: „Ar už tėvelį meldiesi?“ „Taip“, – atsakysiu aš, nė nenujausdama, kad ir pats klebonas greit išbarstys sveikatą Sibiro platybėse… Tik vienas Dievas težino, kad aš, jau paauglė, po septynerių metų pusiau slapčia su teta ir jos vaikais pėsčia eidama iš Daukniūnų, kur buvo mūsų žemė ir namas, į garsiuosius Žolinės atlaidus Krekenavoje, pirmąkart išgirsiu, kaip dūžta Lietuvos vienybės monolitas, nes dviem ašarojančioms kelionės draugėms pasiguodus, jog jų sūnūs žada neiti į sovietinę kariuomenę, trečia nepažįstamoji kaip kirviu nukirs: „Eisiu ir paskųsiu: kodėl mano vaikas turi eiti į kariuomenę, o jūsų – ne!“ Tik Dievas težino, kad tuose pačiuose Žolinės atlaiduose Jis man padovanos visos Lietuvos paveikslą: eina moterys – motinos, žmonos, seserys – kaip visada keliais apie Švč. Marijos paveikslą, eina kraujuojančiomis širdimis ir kraujuojančiais keliais apie Krekenavos bažnyčią, o viena ateina keliais taip iš toli, kad atrodo kaip taškas prie ryžtingo sakinio: „Padėsi, Marija, tiktai Tu“. Štai jau moteris centrinės gatvės pradžioje, ir nežinia, kur, kurioje Lietuvos dalyje ta jos kelionė prasidėjo. Nutilę ir liūdni, žiūrėdami į keliais einančios moters veide sustingusį visos Lietuvos skausmą, žmonės ant šaligatvio tyliai šnabždės: „O!.. Dabar mums yra už ką melstis!“ Ir tik nejautroje išaugęs sovietinis rusų kareivėlis garsiai juoksis ir kažką rusiškai sakys, bet maldos įkvėptas Lietuvos veidas nepasikeis.

Taip bus. O dabar vikriai nušoku nuo rašomojo stalo, nes, girdžiu, kad mama jau ruošiasi virtuvėj, greit pareis iš mokyklos Algis, vėl abu skaitysime elementorių. Broliukas paprastai skaito ramiai: „Mū, mū“, o aš, šalia stovėdama, kaip karvei ir priklauso, šaukiu iš visų jėgų, net visi kambariai skamba: „Mū-mū-mū-mū!“ Tad jau nuspręsta, kad nuo balandžio mėnesio ir aš eisiu į mokyklą, į pirmąją grupę, kurią moko, kaip sako mano tėvelis, labai gera mažų vaikų mokytoja Valerija Rutkauskienė.

Mokytoja Valerija Rutkauskienė

Ne žaizda, sūnau, ne baimė –

Gerklę gniauš žmonių gerumas.

(Iš Birutės Kaniušaitės-Šeškauskienės eilėraščio)

Labai gerai prisimenu, ką aš toje pirmojoje grupėje „veikiau“ ir kaip į tai reagavo mokytoja V. Rutkauskienė. Kartą man, penkiametei, be galo nusibodo rašyti brūkšnelius, tad įdėjau sąsiuvinį į suolą ir sėdžiu kaip niekur nieko. Mokytojos paklausta, kodėl nerašau, užmiršusi, kad mokytoja ką tik mane matė rašant, sakau: „Sąsiuvinio neturiu!“ Užlenkime vieną pirštą – pirmas melas! Keista, mokytoja man nieko nesako, tyli – gal kad aš už kitus vaikus jaunesnė?

Antras nusikaltimas buvo tikras darbo sabotažas (taip jį būtų pavadinę rusai, bet jų dar nėra). Mokytoja V. Rutkauskienė išsivedė visą klasę į didelį, erdvų mokyklos kiemą, susodino ant žolės po medžiu, pavėsyje, ir moko. Man tai pasirodė nei šis, nei tas: pamoka po ta pačia liepa, kur aš per laiptus triukšmingai atsivežusi ant tėvelio skaitliukų paguldytą lėlę žaidžiu… Todėl manęs po medžiu dabar nėra: stoviu prie centrinių mokyklos laiptų ir žiūriu iš tolo. (O gal tai buvo mano neakivaizdinio mokymosi pradžia – juk užaugusi lietuvių kalbą ir literatūrą baigiau neakivaizdžiai!..) Paskui užlipu ant be galo patogių „važinėtis“ cementinių laiptų plačių turėklų ir švilpiu jais žemyn, kol nusibosta. Tada pamažu, visai nesigėdydama, einu prie vaikų. Bet mokytoja vėl manęs nebara, – matyt, jai rūpėjo mane prisijaukinti, neatgrasyti nuo mokyklos, kurioje po nerūpestingos penkerių metų laisvės staiga atsirado tiek daug visokiausių reikalavimų…

Nebarė manęs supratingoji mokytoja ir trečią kartą, kai aš vėl nusikaltau pameluodama. Šį kartą nebenorėjau eiti į mokyklą. Pirmiausia pamelavau mamai sakydama: „Neisiu į mokyklą, – man galvą skauda“. Tą posakį „man galvą skauda“ buvau girdėjusi iš mamos, bet nežinojau, ką tai reiškia, nes man dar niekad nebuvo skaudėję galvos! Mama gal būtų ir patikėjusi, bet čia atėjo mokytoja V. Rutkauskienė ir pasakė: „Kelkis, Niliut, pažaisim“ ir aš žvaliai šoktelėjau iš lovos.

Tik už vieną nusikaltimą mokytoja mane ir dar tris mergytes nubaudė: pertraukos metu žaisdamos sukomės ratu susitvėrę, išeiginėm suknytėm šluodamos grindis. Tai pamačiusi mokytoja mus visas pastatė į kampus (matote, esu stovėjusi ir kampe!), sakydama: „nesaugote drabužėlių, mamytėms reikės skalbti“. Daugiau tos pastabos per dvylika mokymosi vidurinėje mokykloje metų niekas nebepakartojo, bet ir vienos visam gyvenimui užteko.

Mokytoja mus lavino. Kartais jai nei iš šio, nei iš to atsirišdavo batų raištelis ir ji sakydavo: „Vaikai, kas mokat surišti batų raištelį?“ Gal kas ir mokėjo, tik ne aš. Kartą mokytoja, ilgiau dirbusi su tikrais mokiniais (grupėje mes mokydavomės tik kokias 2–3 pamokėles per dieną), atėjo į mūsų butą (tereikėjo tik pereiti koridorių) ir paklausė, kiek valandų: esą, laikrodis sustojęs. Namie be manęs nieko daugiau nebuvo, ir aš labai susigėdusi pasakiau: „Tamsta mokytoja, aš laikrodžio dar nepažįstu“… Ar tik nebuvo čia tas pats atvejis kaip su batų raišteliu: labai išradinga buvo mokytoja!

Ak, kaip nieko mes nemokėjome! Kartą, mokytojai paprašius, kad visi vaikai vakare nusimazgotume kojas, vienas berniukas, iš tų jauniausiųjų, garsiai ir labai nuoširdžiai pasakė: „Man tai mama numazgos!“ Visi nusijuokė, o mūsų šeimoje tas posakis, man papasakojus, trumpam labai išpopuliarėjo: „Man tai mama nosį nušluostys, mane tai mama į mokyklą nuves…“ O juoko – kaip krekeno! Ne veltui gyvenome Krekenavoje.

Per du mėnesius paruošti tokius nebrendilas mokykliniam gyvenimui – didžiulė užduotis mokytojui! Ir vis dėlto mokytoja V. Rutkauskienė surado laiko ir progą žodžiams „tėvynė“, „Lietuva“, gal ir nujausdama, kad labai greitai – tik už kelių mėnesių – tų žodžių reikės nebe kasdieniniam naudojimui, o slaptam nepriklausomos praeities apgailėjimui.

Pavasarį ir vasarą pasimatė, kiek daug Krekenavoje visko yra: erdvės, tyro Nevėžio vandens, sultingų, net persprogusių alyvinių obuolių, kuriuos kaip dovanas kas rytą į tamsią aukštą žolę lyg šviesius sviedinukus man sumėtydavo obelys… Bet daugiausia buvo saulės – pro didelius klasių ir mūsų buto langus ji šviesdavo visą mielą dieną, ir aš, atsigulusi ant švarių įšilusių raudonai dažytų grindų, skaitydavau, skaitydavau… Skaitydavau dar lėtai, bet ilgai ir kantriai. Knyga, ramybė ir saulė – kas gali būti geriau?.. Bet artėjo 1940-jų metų vasara, ir su ja prasidėjo baisūs dalykai…

Pirmosios beviltiškos vaiko ašaros

Giliai į mano sąmonę įsmigo 1940-jų metų birželio 15 diena, kai Nepriklausomą Lietuvą okupavo sovietų kariuomenė. Sėdėjome visa šeima prie radijo, nusiminę ir pritrenkti. Grojant liūdnai muzikai, prislėgtas diktoriaus balsas su pertraukomis pranešinėjo: „Jau rusų kariuomenė x mieste, jau y miestelyje“… Sėdėjau mamutei ant kelių ir gailiai verkiau. Tėvelis paklausė:

– Ko taip verki, Niliut?

– Man labai gaila Lietuvos, – atsakiau kūkčiodama.

Po daugelio metų, maždaug 1962–1964 metais, Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje taisydama lietuvių literatūros rašinius, kartais rasdavau parašyta… lietuva… Mažąja raide! Sudrebėdavau. Atiduodama rašinį sugėdindavau moksleivį, bet ausyse skambėjo 1940-ųjų metų birželį girdėta graudi radijo muzika ir pranašiški diktoriaus žodžiai: „Jau jie x mieste… Jau jie y miestelyje…“ Negi jau bus atėję ir į pačią širdį?

Lietuvos nebėr

– Prisiminkite, vaikeliai, – pasakė mamutė, karštą liepos dieną vasaros virtuvėje mums ruošdama pietus, – kad aš jums paplotėlius kepiau ir pasakiau, jog Lietuvos nebėr.

Tai buvo 1940 metų liepos 21 diena, kai naujasis, prosovietinis Liaudies seimas paskelbė Lietuvą sovietų socialistine respublika.

Politruko veidmainystė

Mano mama Kazimiera Šimonienė mėgdavo pasakoti šį atsitikimą, tad jos vardu ir rašau.

1940-ųjų metų vasarą Krekenavoje pasirodė pirmieji rusų kareiviai. Stovėjo jie būriu prie mokyklos ir tylėjo. Vaikinai buvo nelinksmi, suvargę, sulysę; jų uniforma, palyginus su Lietuvos kariuomenės uniforma, buvo baisi: drabužiai pasiūti iš blogos medžiagos, nublukę, susidėvėję. Vietoj kojinių – autai. Aš išnešiau puodynę ką tik pamelžto pieno ir pasiūliau kareiviukams: kokia gi lietuvė nepasiūlys pieno ištroškusiam praeiviui? Kareivėliai pralinksmėjo, net akys sužibo. Bet kareivių vyresnysis kažką man pasakė, ir kareiviukai tuoj nusigręžė nuo ištiesto puodelio: vieni išraudę į šalis dairėsi, kiti medžių viršūnes apžiūrinėjo!..

– Ką tas vyresnysis pasakė? – paklausiau kaimyno, kuris truputį graibėsi rusiškai.

– Jis sako: „Mes ne alkani“.

Pirmoji sovietinė demonstracija

Saulėtas 1941 metų gegužės 1-osios rytas, tik mūsų valgomajame prieblanda: jau nuo vakar dienos langas iš lauko pusės apkaltas didžiulėmis medžiaginėmis raudonomis rožėmis, viduryje – Lenino ir Stalino portretai.

– Kaip nepatinka man tos dirbtinės gėlės, nė žiūrėt negaliu, – sako mama, pildama man arbatą, kad nenusiplikyčiau.

– Lietuvoje nėra tradicijų puošti ką nors dirbtinėmis gėlėmis – čia rusų išmislas, – pritaria tėvelis.

– Kas tik eina pro šalį, tas sustoja ir šaiposi iš mūsų lango, – patempiu lūpą.

– Nenuleisk nosies, čia ne mūsų langas, o mokyklos, – moko Algis.

– Mūsų, mūsų valgomojo, – nenusileidžiu.

– Nesiginčykit, vaikai, tos gėlės ir plakatai nei mūsų, nei mokyklos. Visa iš vykdomojo atnešė ir liepė sargui prikalti, tas ir prikalė, – sako tėtė.

– Jeigu kas ir šaipysis, jūs neprisidėkite, – tuoj paeis kalbos, kad mokyklos vedėjo vaikai iš demonstracijos juokiasi, – rūpinasi mama.

Tėvelis atsidūsta, atsistoja, persižegnoja po valgio (kartu, žinoma, ir mes) ir eina prie lango. Pripuolu ir aš. Kieme jau matyti vaikų.

– Kad tu žinotum, Kazyt, kaip man nesinori to vaidinimo vaidint… – tyliai sako tėvelis, atsigręžęs į mamą.

– Nieko, Petriuk, pakentėk, gal nebeilgai, – šnabžda mama ir taiso tėtės kaklaraištį.

Kieme matyti ir nepažįstamų žmonių, jau nebe mokinių: tai, sako, komjaunuoliai iš būstinės. Jie vyresniųjų skyrių vaikams dalina Stalino ir Lenino portretus ant kotų, plakatus, mažesniesiems duoda raudonas popierines gėles, metrinius raudonus medinius plunksnakočius ir tokio pat ilgio raudonus pieštukus. Mokytojai ir nepažįstamieji sustato vaikus eilėmis, tuoj pajudėsim.

Staiga į minios priekį išbėga Kostas Puidokas, žinomas mokyklos išdykėlis, rodo pirštu į demonstrantus ir šaukia:

– Žiūrėkit žiūrėkit – durnių kompanija!

Kosto žodžiai tokie netikėti ir taiklūs, kad visi mokiniai prapliumpa juokais. Užmiršusi mamos įspėjimą, juokiuosi ir aš, o Algis, iš tolo matau, su kitais berniukais net šokinėja iš pasigėrėjimo. Reikėtų Kostą nubausti, bet kad… jo nebėr, todėl „durnių kompanijai“ nieko kito nebelieka, kaip pamažu krypuoti į miestelio centrą su visais plakatais ir plunksnakočiais. Centras – akmenimis grįsta Krekenavos turgavietė. Čia mums, vaikams, yra į ką pažiūrėti. Kvailiausiai ir todėl įdomiausiai atrodo su visais ratais, tik be arklio, mitinge paliktos pagyvenusios žydės. Visi stebisi, kodėl jos važiuotos, juk čia pat gyvena! Nieko joms neprikiši, atrodo organizuotai, tik dainos nevienodos: dvi žydės traukia rusišką dainą,  o kitos dvi – kažkokią negirdėtą, ištęstą (žmonės spėja, kad žydišką) dainą ir dairosi išsišiepę į visas puses – ir joms pačioms, matyt, truputį juokinga… Paaugusi suvokiau, kad jos į mitingą buvo atvežtos miestelio valdžios: kaip ir kituose miesteliuose, ataskaitoje apie mitingą reikėjo parašyti, kad mitinge dalyvavo ir valstiečių klasė…

Sutrenkia dūdų orkestras, ir mes, vaikai, lekiame prie jo. Orkestras mums patiktų, bet kodėl kai kurie žmonės iškėlė kumščius? Man baisoka, pasitraukiu kiek toliau, bet ir čia tie patys pikti veidai ir grėsmingi kumščiai. Lendu per žmones ieškoti savo mokyklos. Va, ir žydės savo ratuose, irgi iškėlusios kumštelius, bet jos man nebe galvoj, – besiirdama per žmones, batą pamečiau. Nelinksma, truputį bijodama mamos (juk naują batuką pamečiau), lėtai einu namo. Mane pastebi kiek vyresnės pažįstamos mergaitės ir tempia mane atgal: „Ieškosim bato, palauksim, kol visi išsivaikščios, tada batas bus matyti kaip ant delno“. Bet kad nebeįdomu: nei žydės nebearmazuoja, nei dūdos nebegroja, tik vienas po kito ant sukalto paaukštinimo lipa ir lipa žmonės ir kažkam vis grūmoja.

– Kam jie grūmoja? – klausiu mergaitės iš antro skyriaus.

– Kad nebeatsimenu… Kažkokiam kap…, kap…

– Kapitalizmui, – pataiso pažįstama ketvirtokė.

Dar man rūpėtų paklausti, ar tas žmogus su tokia sunkia pavarde – iš Krekenavos, bet žmonės pradeda skirstytis, laikas ieškoti bato – labai nesmagu stovėti su vienu. Batą surandame, ir aš pasišokinėdama lekiu namo. Dar koridoriuke išgirstu, kad valgomajame linksma: visi gėrisi Kosto drąsa.

– Išdykęs vaikas, bet gudrus. Tu man taip pasakyk! – juokiasi tėtė.

– Kas jam bus? – klausia Algis, man sėdant prie stalo.

– Kas bus? Nieko. Jei mokytojo ar stambaus ūkininko vaikas taip būtų šaukęs, tai tėvams būtų buvę ne pyragai, o kai neturtingos grytelninkės sūnus… – ir tėvelis numojo ranka.

Kitą dieną Stalino ir Lenino portretus su visomis dirbtinėmis gėlėmis nuėmė, ir mūsų valgomasis vėl nušvito. Pirmoji sovietinė Krekenavos demonstracija greit pasimiršo, nes ir per užsienio radiją, ir miestelyje prakalbo apie karą. Pakvipo laisve! Kas tada galėjo pagalvoti, kad po kelių metų atvangos „durnių kompanijose“ reiks dalyvauti dar 50 metų!

Užsieniečiai gal nusistebės paskaitę: „Galėjote neiti, demonstracija – savanoriškas veiksmas“. Oho! Šis suplanuotas, priverstinis sovietinės valdžios garbinimas buvo vienintelė galimybė parodyti pasauliui tariamą solidarumą grobikiškai sovietų valdžiai. Tai, jog gera pasaulio nuomonė sovietų valdžiai buvo svarbesnė už savo šalies gyventojų sveikatą ir net gyvybę, įrodo ir nusikalstamas sovietinės valdžios elgesys po 1986 metų Černobylio atominės elektrinės avarijos: ji įvyko prieš Gegužės 1-osios šventę, bet tą faktą Sovietų Sąjungos valdžia sąmoningai nuslėpė nuo visos Sąjungos demonstrantų, nepaisydama, kad ilgai būti užterštame ore buvo labai pavojinga. Štai tau ir visur eskaluojama darbo žmonių meilė!

Natalija Pacenkaitė

Natalija buvo ne tik gera mokinė, bet ir santūrumo bei inteligentiškumo įsikūnijimas (vaikystėje – tai retas reiškinys.) Tą vaikišką inteligenciją – žinojimą, kaip elgtis, kaip reaguoti į aplinką, – galima paaiškinti ir prigimties dovana, ir tada dar dažnos didelės šeimos įtaka ir faktu, kad Natalija buvo iš viso didelio šeimos būrio jauniausia: kelios seserys jau studijavo Vilniuje, o mano paauglystės metais viena jų man dėstė psichologiją Vilniaus S. Nėries vidurinėje mokykloje. Prisiminusi šią mokytoją jaučiu didelę gėdą. Per vieną jos pamoką aš, kaip sakoma, įsisiautėjau – organizavau pokštus, iš kurių man labiausiai patiko kolektyvinis čiaudėjimas: tuo pačiu laiku vienos mergaitės sako „ria“, kitos – „rač“, trečios – „ruč“, o viena, dažniausiai – Laima Noreikaitė – gale sušunka „Ir aš čia!“ Toks čiaudėjimas, beje, labai tikroviškas, negali būti pakartotas, nes dingtų netikėtumo efektas. Panašūs išdykavimai mums iš dalies pavaduodavo vaidybą – klasė troško vaidinti, bet mums, daug skaitančioms, vis neįtikdavo auklėtojų siūlomos pjesės: nei auklėtojos J. Černiauskienės parašytos neblogos, bet, mūsų nuomone, per vaikiškos pjesytės, nei kiti kūriniai. Mums, paauglėms, reikėjo ko nors panašaus į K. Binkio „Atžalyną“ (bet šioje pjesėje reikėjo berniukų...)

Taigi įsisiautėjom! Ir pačioje džiaugsmo viršūnėje aš staiga prisiminiau, kad šiandien – sausio 27-oji – mūsų psichologijos mokytojos sesers Natalijos, su kuria draugavau, mirimo diena... Nutilau kaip už rankos pagauta: štai tavo ištikimybė, štai ašarų, išlietų per mirimo metines, žiūrint į laikrodį, prieš metus nutraukusį Natalijos gyvenimo siūlą, vertė. Likusią pamokos dalį tylėjau ir karštligiškai galvojau – atsiprašyti ar ne, atsiprašyti klasėje ar koridoriuje? Neatsiprašiau. Ir iki šiol gailiuosi.

1942–1944 metais mūsų klasėje, o ir apskritai Krekenavos mokykloje, buvo labai populiarios atminimo knygelės. Natalija man įrašė nežinomo autoriaus eilėraštį, kurį ji sakė gavusi iš seserų. Eilėraštis stiprus, jis – tarsi būsimųjų tautos kančių nuojauta; kartu jis optimistiškas, teikiantis stiprybės:

Nenusimink, jei darbas liks vergijai,
Nesisielok, jei aplankys skausmai likimo:
Kentėk vien Kristui, o dirbk žmonijai, –
Tikrai pasieki tikslą paskyrimo.

Natalija, būdama trejais metais už mane vyresnė, vieną saulėtą pavasario dieną nusivedė mane į Krekenavos pušyną žibučių. Po to pokario negandos mus išskyrė, bet visą gyvenimą aš ją prisimenu kaip neilgai žydėjusią žibutę. Sužinojusi apie netikėtą Natalijos mirtį, ilgai verkiau, o paskui Jos atminimui parašiau pirmąjį savo gyvenime eilėraštį, kuris, deja, dingo. Bet atsirado kiti, dažname jų – Krekenavos pušynų kvapas. Vaikystės miškų kvapas dvelkia visą gyvenimą net ir iš labai toli; man jisai užgožia net mano mylimos Baltijos jūros milžinišką galingų kvapų puokštę.

Kai pavasaris išauš

Kai kurie mūsų klasės draugai ir dabar dar būtų gyvenę, jei ne sovietų okupacija, jei ne karas: su pirmuoju trėmimu į Sibirą sovietai išvežė mūsų mokytojos Danutės Rapšytės-Urbėtienės broliuką Vygandą Rapšį, tada dar pirmaklasį, ir jis netrukus nuo kažkokios vaikiškos ligos mirė. Po karo pasilikusių sprogmenų suviliotas namų kieme žuvo A. Garbaliauskas: užtaisė savo darbo sprogmenį ir, nubėgęs už namo kampo, žiūri į mirtį ir juokiasi: galvoja, kad nepavys. O ji – pasivijo... Jau būdama paauglė pėsčia nuėjusi į garsiuosius Krekenavos Žolinės atlaidus mačiau, kaip melsdamasi verkė jo sesuo Antanina, irgi mūsų klasės draugė – verkė ir brolio, ir išvežtųjų tėvų. Ją pačią mirtis pasivijo jau suaugusią: nuolatinės ašaros irgi susprogdina gyvenimą.

Poetą Česį Gediminą Cemnolonskį paskutinį kartą mačiau 1945 metais, kai baigdami Krekenavos progimnazijos pirmąją (penktąją) klasę abu gavom iš mokyklos direktoriaus rankų po knygą dovanų už labai gerą mokymąsi. Ir tik po daugelio metų perskaičiau jo gilius, patriotiškus eilėraščius, išleistus po autoriaus mirties. Rinkinys net iš paviršiaus krekenavietiškas: iš rinkinio „Ąžuolų sakmė“ viršelių žvelgia išraiškingos buvusio bendraklasio Zigmanto Plėščio iliustracijos, jaudina Janinos Vaičiūnaitės-Vladišauskienės, irgi bendraklasės, daug jėgų įdėjusios, kad knyga būtų išleista, poeto gyvenimo apžvalga. Bet nuostabiausios, žinoma, eilės. Visos jos skirtos tėvynei:

Nors mano sielą sekino toliai, –
Aš Tavo balso neužmiršau:
Trečdalį amžiaus Tau ligi šiolei
Vieną eilėraštį rašau.

Česlovo Gedimino Cemnolonskio gyvenimas ir belaikė mirtis yra susiję su neturinčia precedento 12-kos Krekenavos vidurinės mokyklos jaunųjų literatų slapta antisovietine organizacija „Prisikėlimo ugnis“. Ją susekus, ant jaunųjų literatų sparnų buvo užritintas 25-erių metų katorgos ir 5 metų tremties akmuo. Bet Česys rašė ir katorgoje. Kūrybą konfiskavo, tačiau poeto širdies konfiskuoti negali niekas. Sugrįžo poetas greičiau, negu buvo numatyta, bet ne po penkių dienų, per kurias tardytojai irgi sugebėdavo atmušti inkstus, o po 5-erių metų. Sugrįžo be sveikatos. Tad ar teisinga būtų parašyti, kad tokie kaip Česys mirė savo mirtimi? Ne, jie žuvo už tėvynę. „Garbė žuvusiems už tėvynę, garbė Tėvynei, kad yra kam už Ją žūti“, – yra pasakęs Vaižgantas. Garbė Krekenavai – didvyrių tėvams ir mokytojams, į jaunas širdis įžiebusiems Prisikėlimo ugnį.

Štai prisiminiau Krekenavos mirusius bendraklasius, tarsi vykdydama Henriko Tvarijono lietuvių liaudies žodžiais išreikštą paliepimą, 1943 metais man įrašytą į atsiminimų knygelę:

Kai pavasaris išauš
Ir gegutė užkukuos,
Prisiminki, mylimoji,
Ar aš gyvas, ar kapuos.

Deja, nežinau, ar visus klasės mirusius prisiminiau – juk iš Krekenavos išvykau vos 11-os metų. Jei kurio mirusio bendraklasio nepaminėjau, tegul dar pagyvens nors mano širdyje.

Pradinės mokyklos vedėjas Petras Šimonis

 Mano vaikystės dienų draugė ir bendraklasė krekenavietė Janina Vaičiūnaitė-Vladišauskienė prieš kelerius metus rašė: „Aš, sulaukusi brandos metų, stebiuosi, kokie turėjo būti tolerantiški tavo tėveliai, kad leido tau su manimi draugauti. Juk mano mamytė sirgo džiova, ir mokyklos vaikai lyg prikišdami man kartais pasakydavo, kad aš – džiovininkės duktė...

Mano brolis Juozas dar ir dabar prisimena ir tavo tėvelio toleranciją. Juozas įlindo į mokyklos sodą ir jį pagavęs mokyklos sargas nuvedė pas mokyklos vedėją. Bet tavo tėtis, užuot pabaręs, gražiai pamokino, pavaišino pyragu su uogiene ir atidavė tuos obuolius. Tai ir buvo geriausia pamoka paaugliui. Tad linkėjimų tau ir nuo Juozo“.

Telefonu abiem padėkojusi už tokius gražius žodžius ir linkėjimus, susimąsčiau. Manau, kad ši minėtoji tolerancija, pakantumas išplaukė iš tėvelio gilaus tikėjimo: juk Kristus yra pasakęs: „Atleisk ne 7 kartus, o 77 kartus“. Tą toleranciją, neskubėjimą teisti vėliau pajutau ir aš, būdama 13-os ar 14-os metų. Visi mano amžiaus žmonės prisimena, kad net ir tokioje ankstyvoje jaunystėje buvome sovietinės valdžios skandinami antireliginės propagandos jūroje. Tėvelis, apsiskaitęs ir nepiktas, man buvo didelis autoritetas, ir aš kartą pasitikrindama jo paklausiau, ar Kristus tikrai buvo. „Buvo“, – tvirtai atsakė tėvelis. „Tai Kristus – istorinė asmenybė?“ – „Taip.“ Greta stovėjusi mama pradėjo verkti sakydama: „Kaip tu gali šito klausti?!“ O tėvelis pasakė, jog gerai, kad klausiu.

Mokykloje vagysčių būdavo mažai, nes su jomis ir mokyklos vedėjas, ir, aišku, visi mokytojai efektingai kovojo: apsivogęs moksleivis pamokos metu turėjo eiti per visas šešias klases ir mokytojo bei mokinių akivaizdoje prisipažinti, jog vogė, ir pažadėti, kad nebevogs. Atsimenu, jog jie labai jaudindavosi. Kartą po pamokų nemaža grupė miestelio vaikų, kurie tikriausia nė nepagalvojo, kad tai vagystė, kratė miestelio gyventojų bučius – iš vytelių pintus prietaisus žuvims gaudyti. Nuėjo ir Algis pasižiūrėti, ir aš nusekiau iš paskos – labai norėjau iš arti pamatyti gyvą žuvį! Žuvų vaikai nerado, bet aš tėveliui namie pasigyriau, kad buvome prie Nevėžio žuvų ieškoti. Visada ramus tėvelis netikėtai sukilo nelyginant audra! „Juk tai vagystė!“ – aiškino jis mums, žiūrėdamas į nustebusias akis. Mūsų laimė, kad žuvų neradome, žmonėms nuostolio nepadarėme, o tai, neduok Dieve, būtų reikėję eiti per klases ir sakyti: „Aš vogiau, daugiau taip nebedarysiu...“

Įvykus vagystei, tėvelis mokinius tardydavo ne mokytojų kambaryje, o mūsų namuose, salone. Gerbdamas mokinį, suprasdamas, kaip jis jaudinasi, mums neleisdavo net per kambarį pereiti. Ir mokinys visada prisipažindavo.

Apie vieną tėvelio pakantumo, krikščioniško elgesio atvejį noriu parašyti plačiau. 1941 metų vasara. Mokyklos kieme – daugybė vokiečių kareivių. Visi jie, atsigulę tiesiai ant žolės, miega. Krekenavoje –  didelis perversmas: mūsų – buvusių kandidatų vienpusiam pasivažinėjimui į Sibiro platybes – veidai prašviesėjo, o mūsų pagrindinių sekėjų ištįso ir išbalo. Ir štai atsitiko retas, bet gyvenimiškas įvykis: buvusio sovietinės valdžios patikėtinio, mūsų gyvenimo sekėjo žmona verkdama prašė mano mamos, kad ji pasikalbėtų su mokyklos vedėju, t. y. su mano tėveliu, gal jis galėsiąs padėti išgelbėti jos vyrą, gal užtarsiąs prieš tuos, kurie gali nulemti sargo likimą. „Pagailėkit“, – raudojo ji. O mūsų mamutė, atsimenu, pasakė: „O jūs mūsų ar pagailėjot?“ Bet pakalbėti su tėveliu prižadėjo. Tėvelis ir mama, būdami giliai tikintys katalikai, nekeršijo skundikui, tėvelis net stengėsi, kad mažų vaikų tėvui nieko blogo neatsitiktų: jis rėmėsi tuo, kad sargas R. gerai dirbo. O darbininkas jis tikrai buvo geras, nesigėdydavo ir mokinio numestą popiergalį pagriebti, todėl mokykla ir jos aplinka visada būdavo švari. Mes su mano broliu, dabar jau amžiną atilsį Algimantu net užaugę ir subrendę vis prisimindavome nebe skundus, o sargo R. darbštumą ir kartais pakartodavome nuostabiąją Justino Marcinkevičiaus eilėraščio frazę, kad kiekvienas žmogus yra „šitaip didelis, taip mažas“.

(Bus daugiau)

© 2009 „XXI amžius“