|
Už gyvą Baltiją
Vytautas Landsbergis
Sveiki, broliai ir sesutės! Gerai, kad susirinkom.
Jei būtume dvidešimt kartų susirinkę tokia dvasia, kaip Baltijos kely, šiandien daug kas būtų geriau. Ir vis dėlto, nepaisant visokių sunkumų ir to, kad laikraščiuose ištisai juoda spalva ir verkimas, dažnas nusistebi: iš kur aplink nebloga nuotaika, optimizmas, tartum atgimimas? Juk turėtų būti atvirkščiai!
Aš gal žinau paslaptį, kodėl dvelkia atgimimu. Tai jūs, jauni žmonės, užaugę jau nepriklausomoj Lietuvoj, turit jaunos dvasios!
O dabar, kad jau susirinkom pasikalbėkim.
Kas tas Baltijos kelias? Gal vieta susirinkti kartą per dvidešimt metų ir vėl išsibarstyti? Toks keistas, labai ilgas ir labai siauras žemės ruožas nuo Vilniaus iki Talino, kur daug žmonių buvo kartą susirinkę? Čia būtų pirmas atsakymas į klausimą apie kelią.
Kitas atsakymas būtų, kad kelias tai kelionė, ėjimas keliu, judėjimas ir žygis. Tad kuris atsakymas teisingas: ar vieta, kokia nors 12-oji magistralė, ar žygis į laisvę? Pirmas ar antras? (Antras! Abu!)
Jei abu, tai vis dėlto atėjusieji į kelią susikabinti rankomis ėjo pirmyn, į kitokį gyvenimą.
O Baltija ką reiškia šis žodis? Kiekvienas esam buvę prie Baltijos, turbūt ir ne po vieną sykį. Vėjas, kuris pučia į veidus, taip ir pasakinėja dainos žodžius: tu mano laisvė! Iš tikrųjų Baltija, atsiverianti mūsų tautoms vakaruose, yra ir laisvė, ir gyvybė. Langas į pasaulį. Bet dabar kalbėsim rimtai, klausykit. Ar neteks mums dainuoti: Miršta jau Baltija... Mat ji iš tikrųjų miršta, tik mes nežinom ir negalvojam apie savo atsakomybę. Nuo užteršimo jau dideli jūros dugno plotai yra mirę nei augmenijos, nei žuvų. Ir tie plotai didėja, turėsim negyvą jūrą. O dar planai tiesti jūros dugne ilgą vamzdį per senus, Antrojo pasaulinio karo, vokiečių cheminio ginklo kapinynus! Tos bombos ir sviediniai su nuodais jau seniai prarūdiję, bangos išmeta į krantą gabalus geltonos medžiagos, kurios tik nelieskit pirštais pamanę, kad gintaras, nes liksit be pirštų. Dabar artėja galimybė, kad kai ties dujų vamzdį, pajudins daug senų bombų, ir turėsim katastrofą, nusiaubtą pakrantę.
Lietuvos kardinolas šiandien Arkikatedroje kalbėjo: laimės nėra be meilės, o meilės nėra be laisvės. Susimąstykite apie tuos žodžius. Apie kokią meilę savo žemei ir mūsų jūrai galėsim kalbėti, jeigu Baltija merdės ir iš jos dar ateis nelaisvė? Taip bus, kai Gazpromas pastatys mūsų jūroje neva vamzdžio apsaugai savo karo laivyną. Turėsim iš anksto tam priešintis, ir gal jau greit. Galbūt reikės naujo sąjūdžio už Baltiją. Jei norėsim gyventi ir kad Baltija gyventų, turėsim telktis ir pasakyti mirčiai ir nelaisvei: ne. Tada dainuosim Baltijos kelio dainą truputį pakeitę žodžius: Gyvenki, Baltija! Gyvenki, Baltija, Lietuva, Latvija, Estija!
Gyvenkim ir nugalėkim.
Kalba, pasakyta Vilniuje, Arkikatedros aikštėje, rugpjūčio 23 dieną
© 2009 XXI amžius
|