Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Švietimas

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Sekuliarizacijos įtaka dvasiniams pašaukimams

Mindaugas BUIKA

Arkivyskupas Žanas Lui Briugė OP

Reikia pradėti nuo katekizmo

Katalikiškojo mokymo kongregacijos, prižiūrinčios pasaulyje veikiančių 2700 kunigų seminarijų, 1200 katalikų universitetų ir 250 tūkstančių katalikų gimnazijų darbą, sekretorius prancūzas arkivyskupas Žanas Lui Briugė OP pastaruoju metu daug kalba apie kandidatų į kunigystę rengimo aktualijas. Šis dominikonų vienuolijai priklausantis 66 metų Bažnyčios hierarchas, iki paskyrimo 2007-aisiais į tarnystę Vatikane buvo Anžero (Prancūzija) diecezijos ordinaras. Jo įsitikinimu, dabar švenčiami Kunigų metai yra gera proga sutelkti dėmesį į dabartinio bažnytinio gyvenimo sekuliarizuotoje aplinkoje gilesnę analizę, ypač kiek jis turi įtakos dvasiniams pašaukimams ir naujųjų seminaristų kokybei. Po tų svarstymų turėtų būti parengtas naujas dokumentas, skirtas sielovadininkų ugdymo gairėms, kurį Katalikiškojo mokymo kongregacija planuoja paskelbti baigiant Kunigų metus. Apie visa tai arkivyskupas Ž. Briugė pasakojo rugsėjo pradžioje duotame interviu Vatikano laikraščiui „L’Osservatore Romano“ ir kiek anksčiau birželio mėnesį skaitydamas pranešimą Romoje vykusiame Popiežiškųjų seminarijų rektorių susitikime.

Plataus tarptautinio atgarsio sulaukusiame pranešime Katalikiškojo mokymo kongregacijos sekretorius neįprastai atvirai pripažino, kad  neretai į seminarijas jaunuoliai ateina neturėdami krikščioniškosios kultūros pagrindų, todėl jų rengimą reikia pradėti tiesiog nuo katechizavimo. Žinoma, atskirose šalyse ar regionuose padėtis gali keistis, tačiau radikaliai sekuliarizuotuose Vakaruose dažnai į kunigų seminarijas stojama „mažai arba nieko nežinant nei apie katalikiškąją doktriną, nei apie Bažnyčios istoriją ir papročius“, – sakė arkivyskupas Ž. Briugė. Štai kodėl visi pirmieji studijų metai (arba propedeutinis kursas) turi būti skirti įsisavinti Katalikų Bažnyčios Katekizmą.

Kita vertus, tas nežinojimas turi ir pozityvių bruožų – naujieji kandidatai yra laisvi nuo išankstinio neigiamo nusistatymo Bažnyčios mokymui, kuris kartais  būdingas jų vyresniesiems broliams. Todėl darbas su šiais jaunuoliais, kuriuos galima būtų vadinti tabula rasa ir kurie jaučia karštą vidinį atsidavimą dvasinei tarnystei, gali duoti puikius rezultatus. „Štai kodėl aš už išsamią, organišką teologinę formaciją, kuri būtų sutelkta į esminius dalykus“, – aiškino arkivyskupas Ž. Briugė. Jis perspėjo, dėl seminarijai tradiciškai būdinga kritikos dvasia ir išankstinė specializacija, o tai dabar nėra naudinga krikščioniškosios kultūros pagrindų stokojantiems jauniems žmonėms.

Seminarijos studijų programa, perkrauta specializuotais kursais, gali atbaidyti iš sekuliarizuotos aplinkos atėjusius studentus, sukelti jų nepasitikėjimą. „Aš klausiu: ar yra tinkama enciklopedinė perspektyva tiems jauniems vyrams, kurie nėra gavę bazinės krikščioniškosios formacijos?“ – klausė Katalikiškojo mokymo kongregacijos sekretorius. Atsakydamas į šį prasmingą klausimą jis patarė lavinant seminaristus „rinktis gylį, o ne plotį, sintezę vietoj išsisklaidymo į detales, architektūrą, o ne dekoracijas“. Dėl tos pačios priežasties reiklus metafizikos mokymas kartu su katechetikos pagrindais yra absoliučiai privalomas jau pradinėje teologijos studijų fazėje.

Pašaukimai remiasi įsitikinimu

Aiškindamas kodėl į seminarijas ateinantys jaunuoliai nelabai susivokia bažnytinio gyvenimo aspektuose, arkivyskupas Ž. Briugė kaltino sekuliarizaciją, kuri 7-ajame dešimtmetyje įgijo precedento neturėjusį pagreitį ir, deja, neaplenkė pačios Bažnyčios. Remdamasis savo kartos patyrimu hierarchas sakė, kad jaunieji krikščionys po Vatikano II Susirinkimo (1962–1965) kvietimą atsiverti pasauliui priėmė kaip kvietimą atsiversti į sekuliarizaciją ir tai tapo jų gyvenimo didžiuoju nuotykiu. Faktiškai tai reiškė daugumos Vakarų Bažnyčių savisekuliarizavimą su iš to išplaukiančiomis fatališkomis pasekmėmis.

Savo teiginius arkivyskupas Ž. Briugė parėmė pavyzdžiais, kuriais vargu ar galima abejoti. Krikščionys dabar daug kalba apie kovą už taiką ir teisingumą, pasirengimą darbuotis dėl vargstančių žmonių ir tautų, bet ar jie tiki į amžinąjį gyvenimą? Štai Bažnyčių atstovai dalyvauja etiniuose debatuose, pabrėžia vertybių reikšmę viešajame gyvenime, bet kodėl beveik nesigirdi nuorodų į nuodėmę, malonę, dieviškąjį gyvenimą? Parapijose siekiama  įtraukti tikinčiuosius aktyviai dalyvauti liturgijoje, bet pats liturgijos šventimas vis labiau praranda sakralumo pojūtį. Pagaliau rūpinantis sugrįžimu į Bažnyčios grynąjį tikėjimą, apsivalyta nuo pačios religingumo raiškos, tokios kaip liaudiškojo pamaldumo papročiai, procesijos, piligrimystės.

Įvykus tokioms gilioms permainoms, kurias nulėmė progresuojanti sekuliarizacija, arkivyskupo Ž. Briugė nuomone, galima visai sutikti su hipoteze, kad nuo priklausymo Bažnyčios pereinama prie įsitikinimo Bažnyčios. Pirmuoju atveju tikėjimą nulėmė priklausomybė bendruomenei, katalikiškai šeimai, o antruoju – asmeninis ir drąsus pasirinkimas, neretai priešingas supasaulėjusiai aplinkai. Be abejonės, tokioje aplinkoje vis mažiau dalyvaujama pamaldose, einama į katechezės kursus ir tikybos pamokas, o kartu mažėja ir stojimų į seminarijas. Katalikiškojo mokymo kongregacijos sekretorius priminė savo tėvynainio, buvusio Paryžiaus arkivyskupo velionio kardinolo Žano Mari Liustižė statistinę analizę, kad kunigų skaičiaus ir realiai praktikuojančių katalikų skaičiaus santykis visuomet lieka tas pats: dėl tikėjimo praktikos menkėjimo mažėja dvasinių pašaukimų ir atvirkščiai.

Dabartiniai seminaristai, kurie taip pat atstovauja „įsitikinimo“ Bažnyčiai, dažniausiai ateina iš urbanizuotos aplinkos, iš išsiskyrusių ar nedarnių šeimų, kurios palieka sieloje žaizdas, emocinės brandos stoką. Šie jauni žmonės verti palaikymo ir globos, kadangi jie į kunigystę ateina per savo tvirtą apsisprendimą ir įsitikinimą, neretai priešingą įsivyravusiai sekuliarizuotai kultūrai, žinodami, kad dėl to jie aukoja visuomeninį pripažinimą ar net yra palydimi daugumos reiškiamo įtarumo, pajuokos bei priekaištų. Arkivyskupas Ž. Briugė kalbėjo apie savo kartos ir dabartinio jaunimo drąsaus apsisprendimo konfliktą su aplinka. Jeigu ankstesnei kartai drąsus poelgis reiškė atsisakymą nuo neva „pasenusių“ tikėjimo tradicijų ir „atsivertimą“ į sekuliarizaciją, tai dabartiniam jaunam žmogui, gimusiam ir išaugusiam sekuliarizmo sąlygomis, ryžtingas poelgis siejamas su sugrįžimu į tradicinį tikėjimą, savo krikščioniškojo tapatumo gynimu. Jis nesibijo likti mažumoje, prieštaraudamas įsivyravusiam prisitaikymui prie sekuliarizmo ir primestoms ideologinėms Vatikano II Susirinkimo mokymo interpretacijoms, nes žino, kad jo tikėjimo raiška atitinka apaštališkosios Tradicijos reikalavimus. Tų dviejų tendencijų sandūra kelia nemažą įtampą Europos, o iš dalies ir Amerikos Bažnyčioje.

Užtikrinti darnų kartų pasikeitimą

Arkivyskupo Ž. Briugė nuomone, antroji srovė ėmė stiprėti 9-ajame dešimtmetyje pirmiausia dėl popiežiaus Jono Pauliaus II įtakos, tačiau ankstesnė „prisitaikymo“ karta, nors amžiumi ir paseno, tačiau dar išlaiko dominuojančias pozicijas Bažnyčioje. (Popiežius Benediktas XVI nuolat perspėdamas dėl radikalios sekuliarizacijos nulemtos  reliatyvizmo diktatūros, be abejonės, skatina sugrąžinti bažnytinio gyvenimo ir mokymo tapatumą – M. B.). Katalikiškojo mokymo kongregacijos sekretorius nurodė į tų dviejų tendencijų susidūrimą šiandienos katalikų universitetuose. Vieni iš jų stengiasi adaptuotis ir bendradarbiauti su sekuliarizuota visuomene netgi atsitraukdami nuo katalikiškosios doktrinos ir moralės. Kiti – pastarojo meto įkvepiančių idėjų poveikyje pabrėžia tikėjimo išpažinimą ir aktyvų dalyvavimą evangelizacijoje. Tai tinka kalbant ir apie visą katalikiškų studijų sistemą, taigi, ir kunigų seminarijas.

Tačiau čia iškyla galimų kandidatų į kunigystę problema: tarp jų yra vis mažiau prisitaikėliškos tendencijos atstovų, bet seminarijose vis dar tvyro nuolaidžiavimo sekuliarizmui atmosfera. Šie jaunuoliai tada dvejoja, ar žengti per tokių seminarijų slenkstį, kadangi dažnai neranda to, ko ieško, tai yra neranda tikrojo krikščioniškojo tapatumo, aiškino arkivyskupas Ž. Briugė. Jis pabrėžė atsirandančius sunkumus ieškant darnos tarp seminarijų dėstytojų, priklausančių ankstesnei prisitaikėliškai srovei, ir jaunų žmonių, pasiryžusių ginti minėtąjį tapatumą. Tai pasakytina tiek apie priėmimo ir atrankos kriterijus, tiek apie pačias studijas ir požiūrį į pamaldumo tradicijas.

Kaip pavyzdį arkivyskupas Ž. Briugė nurodė tokį atvejį. Vienoje Prancūzijos kunigų seminarijoje daugiau kaip du dešimtmečius buvo draudžiama adoruoti Švenčiausiąjį Sakramentą, nes tai esą jau perdėtas pamaldumas. Naujieji seminaristai ilgus metus turėjo kovoti dėl šios šventos tradicijos sugrąžinimo, o kai kurie profesoriai greičiau sutiko atsistatydinti, nei leisti, kad būtų sugrįžta į praeitį. Juk jie stengėsi, tam gal paskyrė net visą gyvenimą, kad būtų atsisakyta tokių senienų bažnytiniame gyvenime, o štai jauni žmonės reikalauja vėl jas sugrąžinti!

„Diecezijoje, kurioje buvau vyskupu, aš pats patyriau panašias problemas, kada vyresnės kartos kunigai – ar netgi visos parapijinės bendruomenės – turėjo didelių sunkumų atsiliepiant į ten paskirtų jaunų kunigų siekius“, – pažymėjo arkivyskupas Ž. Briugė. Jis linkėjo, kad seminarijų rektoriai suprastų šiuos sunkumus ir stengtųsi užtikrinti, kad rengiant dvasininkus būtų užtikrintas kiek įmanoma sklandesnis perėjimas „nuo vienos kartos prie kitos, nuo vieno Vatikano II Susirinkimo interpretavimo prie kito ir galbūt nuo vieno bažnytinio modelio prie kito“. Šio subtilaus, bet labai svarbaus uždavinio įgyvendinimui turėtų padėti Katalikiškojo mokymo kongregacijoje rengiamas dokumentas.

© 2009 „XXI amžius“