Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Švietimas

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Susitaikymai ar prisitaikymai

Giedrius Grabauskas–Karoblis

Prognozuojama, kad artėjanti Seimo rudens sesija bus audringa. Jau surinktas reikiamas skaičius parašų dėl nepasitikėjimo Seimo pirmininku Arūnu Valinsku. Nepasitikėjimas A. Valinsku tikriausiai pareikštas per pirmąjį sesijos posėdį, kuris vyks rugsėjo 10 dieną. „Yra surinkti parašai dėl Seimo pirmininko atstatydinimo. Artimiausiu metu jie bus įregistruoti. Tokie klausimai yra pakankamai sudėtingi, visi nori pateikti savo poziciją, tai nėra malonus procesas“, – teigia Seimo pirmininko pirmoji pavaduotoja Irena Degutienė. Vienas iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos lyderių Paulius Saudargas teigia, kad yra didelė tikimybė, kad A.Valinskas praras Seimo pirmininko postą. „Šią iniciatyvą remia ne tik opozicinės „Tvarkos ir Teisingumo“ bei socdemų frakcijos, bet ir Tautos prisikėlimo frakcija, liberalai. Ir TS-LKD frakcijoje egzistuoja įvairios nuomonės šiuo klausimu“, – teigia TS-LKD pirmininko pavaduotojas. Be to, P. Saudargo nuomone, etikos ir patikimumo klausimai ne mažiau svarbūs nei tiesioginės teisinės atsakomybės klausimai.

Vidaus politinis stabilumas ypač svarbus šiuo metu, kai šalyje siaučia aštri ekonominė krizė ir kaimyninė Rusija atvirai demonstruoja imperines ambicijas. Maskvos metro stotyse vėl pasirodo Staliną šlovinantys plakatai. Parengti ir istorijos vadovėliai, kuriuose iškraipomi istoriniai faktai ir net įrašomi įvairūs sovietmečio propagandą primenantys teiginiai. Per paskutinius kelerius metus Rusijos slaptosios tarnybos ne kartą organizavo kibernetines atakas prieš Estijos, Gruzijos, Lietuvos valdžios įstaigų ir žiniasklaidos kompiuterius. Pateikiami net tokie teiginiai, kad Rusiją valdančio režimo kritikai yra rusofobai. Tačiau tai tiesiog iš piršto laužti prasimanymai. Kremliaus režimas ir rusų tauta yra skirtingos sąvokos ir jų nereikia painioti.

Kyla vis daugiau abejonių, ar Lietuvoje iš tiesų galioja Konstitucija. Realiame gyvenime ji dažnai paminama. Visuomenės veikėjas, filosofas Bronius Genzelis apie Konstitucijos veikimą sako: „Ar Lietuvoje veikia Konstitucija? Ar esame teisinė valstybė? Kai kam Konstitucija – ne daugiau kaip popierius ant kurio ji parašyta“.

139-isis Konstitucijos straipsnis teigia: „Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos piečio teisė ir pareiga. Įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos respublikos pilietis privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą“. Tačiau Krašto apsaugos ministrui pasirodė kitaip: pakaks samdinių kariuomenės, ir jis savo įsakymu atleido piliečius nuo šios pareigos (buvusio krašto apsaugos ministro J. Olekos 2008 m. pradžioje paskelbtas įsakymas dėl privalomos krašto apsaugos tarnybos panaikinimo). 40 straipsnyje teigiama: „Aukštosioms mokykloms suteikta autonomija“. Apie kokią autonomiją galime kalbėti, jei aukštąsias mokyklas (ir jų turtą) valdys niekam neatsiskaitančios tarybos. Šios tarybos skirs ir rektorius. Universitetų senatai paversti bereikšmėmis organizacijos, kurioms jau neatsiskaito aukštųjų mokyklų administracija. Panašių dalykų galima įvardyti ir daugiau. Medicina valstybinėse įstaigose tampa mokama, nors Konstitucijoje parašyta kitaip. Ir tai įteisinama ne Seimo priimamais įstatymais, o ministro potvarkiais. Konstitucijos principai akivaizdžiai pažeidžiami ir kultūros sferoje. Didelę dalį kultūriniams projektams skirtų lėšų pasisavina siauros, bet įtakingos grupuotės, o dideliai daliai kultūrininkų lieka tik trupiniai.

Valdininkų profesionalumo ir patikimumo klausimai dabar labai aktualūs. Aktyvi visuomenės veikėja, Jungtinio demokratinio judėjimo Kauno skyriaus vadovė Rūta Zabieliene teigia, kad norint pažaboti korumpuotų valdininkų veiklą, reikia ryžtingų priemonių. Tam būtina keisti sustabarėjusius įstatymus, kurie padeda korumpuotiems ar aplaidžiai dirbantiems valdininkams išvengti atsakomybės. Dažni atvejai, kai tokį valdininką atleidus iš tarnybos, teismas jį vėl gražina į darbą. Taip susidaro užburtas ratas. Net sąžiningiems miestų ar rajonų merams sunku įvesti tvarką. Tik sureguliavus įstatymus, bus galima iš esmės pažaboti kai kuriose valdžios įstaigose klestinčią korupciją.

Lietuvoje dažnai svarstomos ir visuomenės stabilumo bei pakantumo temos. Kai kas sako, kad reikia užmiršti visus sovietmečiu valdžiusio komunistinio režimo atstovų nusikaltimus, tiesiog viską užmiršti ir susitaikyti. Bet iškyla esminis klausimas: susitaikyti ar prisitaikyti? Iš komunistinės gvardijos kilę veikėjai padarė didžiulę žalą mūsų valstybei. Šalies piliečius ir padorius politikus nuo įsigalėjusių korumpuotų klanų skirianti raudona linija yra sunkiai peržengiama. Komunistinės nomenklatūros ir jos statytinių įtaka vis dar didelė. Tokių veikėjų nėra daug, bet jie veikia organizuotai, valdo didžiulis turtus ir dažnai mūsų valstybėje elgiasi tarsi savo dvare. Vidurinės grandies valdininkija – ministerijų departamentų vadovai, įvairių žinybų atsakingi specialistai, savivaldybių skyrių vedėjai dažnai yra kilę iš nomenklatūros. Net pažvelgus į tuos, kurie lyg ir neturi komunistinės „kupros“, dažnai paaiškėja, kad jų tėvai ar seneliai buvo kompartijos veikėjai, KGB pareigūnai ar vadinamieji stribai. Iš tiesų niekas nekalba apie beprasmį kerštą, tačiau reikia atkurti teisingumą, reikia liustracijos proceso. Turime sekti pažangių kraštų – Čekijos, Slovakijos, Slovėnijos pavyzdžiu ir atsikratyti komunistinio šleifo. Tiesa, nuo šių metų vasaros apsivalymo procesai jau pajudėjo. Iš aukštų postų atleisti nomenklatūros bastiono atstovai – finansų viceministras V. Miltienis, pagarsėjęs ryšiais su EBSW, Ūkio ministerijos sekretorius A. Ignotas, dėl savo įtakos ministerijoje ir artimų ryšių su įtakingais oligarchų klanais vadintas „pilkuoju kardinolu“, aplaidžiu darbu pasižymėjęs sveikatos apsaugos misterijos sekretorius H. Baubinas ir kai kurie kiti panašūs veikėjai. Seime pereitą kadenciją matėme cinišką G. Kirkilo, A. Navicko, J. Jagmino ir jų bendražygių veiklą. Jiems rūpėjo ne valstybės interesai, o pelningų objektų privatizavimas, įvairių monopolijų kūrimas (Leo LT pavyzdys), kad galėtų gauti ES paramos lėšas sau ir savo giminaičiams. Skirtinga ir dabartinių valdančiųjų veikla. A. Čaplikui, V. Babiliui ir kitiems abejotinos reputacijos veikėjams kažin ar svarbi valstybės pažanga ir piliečių gerovė. Jų veikla kelia abejonių. Valdančioje koalicijoje yra ir nemažai Seimo narių, kurie aktyviai dirba, kovoja su korupcija, teikia įvairių naudingų įstatymų projektus. A. Stancikienė, K. Uoka, P. Luomanas, J. Dautartas, A. Kašėta, G. Songaila, S. Stoma ir kai kurie kiti politikai nuosekliai atstovauja piliečių interesams.

Ekonominės mūsų krašto perspektyvos miglotos. Faktinės biudžeto pajamos šiais metais smuko apie 40 procentų. Tai yra drastiškas išbandymas valstybės biudžetui. Karpomi biudžetinių įstaigų darbuotojų atlyginimai, atsisakoma įvairių investicinių projektų, tačiau biudžetas vis vien lieka skylėtas. Lietuva vis skolinasi nemenkas sumas iš užsienio bankų. Šis ruduo parodys ar pavyks išsiversti be Tarptautinio valiutos fondo paskolų ar vis dėlto teks priimti sprendimą skolintis stambias sumas iš tarptautinės finansinės institucijos.

Viena iš retai minimų, bet mūsų kraštui labai svarbių sričių – kultūrinio ir istorinio paveldo puoselėjimas. Čia labai svarbus tuo užsiimančių visuomeninių organizacijų ir iniciatyvių piliečių vaidmuo. „Pilies“ draugijos, Vydūno draugijos, Lietuvos Tautodailininkų sąjungos, mūsų kultūros ir etninio paveldo propaguotojų A. Žarskaus ir A. Patacko, bei kitų aktyvių piliečių veikla padeda sunkiomis sąlygomis išsaugoti tautinį identitetą, saugoti didelę istorinę ir kultūrinę vertę turinčius objektus.

Valdžios atstovų ir krašto piliečių vertybinė orientacija yra vienas iš kertinių valstybės atgimimo garantų. Neveltui sakoma, kad valstybės sėkmės garantas yra Dievo įsakymų laikymasis. Popiežiaus Benedikto XVI enciklikose ir pasisakymuose pabrėžiama, kad šiandienos pasaulyje labai svarbios tiek socialinio teisingumo, tiek tikėjimo vertybių skleidimo temos. Prieš keletą metų paskelbtame Lietuvos vyskupų kreipimesi sakoma, kad tik gilindamiesi į Dievo žodį, juo pasiremdami ir žvelgdami į įvairiausias situacijas, pamatome, koks pagal Dievą turi būti žmogaus gyvenimas. Kai melsdamiesi kreipiamės į Viešpatį, prašydami jėgų gyventi pagal Jo žodį, grįžtame į kasdienybę su nauju tikėjimu, viltimi ir drąsa. Kai aplink tiek daug nusivylusių žmonių, Dievo žodis išlieka amžinas, nugali visa ir teikia šviesą.

© 2009 „XXI amžius“