|
Apie velnius ir progresinius mokesčius
Vilius BRAŽĖNAS
Į ginčus apie progresinius mokesčius Kęstutis Girnius (Lietuvos žinios, 2009 07 20) straipsnyje įvėlė net vieną mūsų tautosakos žvaigždę velnią. Ir ne be pagrindo. Jo rageliai, jei ne uodega, dažnokai prasikiša ten, kur žiba auksas pinigėliai. Lietuviui įspėti apie kipšo įmantrybes įsitvirtino liaudies posakis ne viskas auksas, kas auksu žiba. Manytume, į šį įspėjimą turėtų atkreipti dėmesį mūsų garsūs politologai ir, žinoma, valdžios pareigūnai, svarstantieji progresinių mokesčių klausimus.
Minėtame straipsnyje K. Girnius trumpai pasisako algų ir finansiškai pajėgesnių žmonių naštos dydžio klausimais. Būdamas toli nuo ekonomikos žinovų kėdžių nesiimu vertinti tas mintis. Tačiau daug metų pagyvenęs progresinių mokesčių sistemos šešėliuose susidariau apie juos gan aiškią (bent man) nuomonę.
Pastaruoju metu Lietuvoje apie tai apstu diskusijų. Tačiau neteko išgirsti ar skaityti aiškinimų, ką, kaip, kuo ir kam tokie mokesčiai daro gera ar bloga. Dažniausiai remiamasi lyg įrodytu faktu, kad tai padeda mažiesiems. Kas toli gražu nebūtinai tiesa.
Netikėtai, dar tik minint galimus kandidatus ir kandidates į prezidentus, Dalia Grybauskaitė prabėgomis, bet gana aiškiai pareiškė, jog progresiniai mokesčiai stabdo progresą. O tai visiškai atitiko mano patirtimi paremtai nuomonei. Todėl tai įėjo gan dideliu pliusu į mano gan miglotų pliusų ir minusų tos minimos kandidatės vertinimo buhalteriją.
Tačiau K. Girnius, net po rinkimų padėčiai paaiškėjus, mūru stojo už progresinius mokesčius, net nebandęs įrodyti kandidatę klydus. Lyg remdamasis tik auksu blizgančiu velnio autoritetu, išdrožė: Tinkamiausia priemonė būtų įvesti progresinius mokesčius, tačiau Lietuvoje jų bijomasi kaip velnio. Ne tik prezidentė, bet ir finansų ministrė pasisako prieš juos.
Galima suprasti, kodėl už juos agituoja su Kremliumi į šviesią ateitį žygiavę ir vis dar į koją trepsenantys visokio laipsnio socialistai. Matyt, jie dar neišsivėdinę Komunizmo manifesto tvaiko. Tačiau kiti, tautiniais ir krikščioniškais kardais mosuojantys geraširdžiai, ko gero, nėra skaitę ar yra pamiršę 10 Manifesto platformų, nurodančių, kaip sukomunistinti pažangias valstybes. Pirmoji platforma žemės nuosavybės panaikinimas plačiai žinoma. Tačiau vargu ar daug kas yra įsiminęs antrąją platformą, kurioje sakoma, kad valstybę sukomunistinti padės sunkūs progresiniai ar palaipsniniai mokesčiai.
Trumpai ir aiškiai. Su tokiais mokesčiais susidūriau pradėjęs dirbti Amerikoje. Prieš metų pabaigą pastebėjau patyrusius darbininkus kažką skaičiuojančius lapeliuose. Vienas paklaustas, ką daro, atsakė, kad jis žiūri, ar jam apsimoka dirbti vadovo siūlomus gerai apmokamus viršvalandžius. O gal net esą verta kelias dienas pasirgti? Nes uždirbęs kelis šimtus dolerių daugiau, jis gali pakilti į didesnių progresinių mokesčių lygį, o tada jis prarastų ne tik tai, ką uždirbo viršvalandžiais, bet dar keliolika šimtų dolerių aukštesniais mokesčiais už visą metų uždarbį.
Vėliau patyriau, jog panašiai skaičiuoja ir darbdaviai. Pagal mokesčių laipsniavimą firmų vadovai ir buhalteriai svarsto, kada neapsimoka padidinti gamybą, nesamdyti daugiau darbininkų, kai negali pasitikėti, kad metų gale galės atlikti gamybos įsipareigojimus, jei dalis darbininkų nedirbs viršvalandžių ar susirgs. Taip atrodo progresinis progresas. Gamybos užsakovai žvalgosi užsieniuose, kur dar nėra progresyvizmo stabdžių.
Tai dar ne visos iš to kylančios bėdos. Darbuotojų vieton progresyvizmas išaugina milžinišką nieko negaminančių biurokratų klaną. Kongreso prieškambarius pripildo lobistai, bandą išgauti savo klientams atitinkamai palankiausią mokesčių gradaciją ir su tuo susijusias išimtis, kurios turi kitas išimtis. Painiavai atpainioti atsiranda mokesčių advokatų luomas. O painių mokesčių mokėtojų formų užpildymui atsiranda mokesčių ekspertų profesija. Didžiosios įmonės su advokatų komandomis dažnai lieka net laimėtojais toje sistemoje. Tačiau nukenčia mažieji verslininkai ir net šiaip darbuotojai. Vien tuo, kad neretai jų mokesčių dalis gali nueiti progresinių tranų medui.
Tad tikrai verta bijoti velnio ir klaidinančių jo padarinių. Yra sena pasaka apie Velniabalėje velnio paklaidintą žmogelį. Išaušus rytui jis nubudo sėdintis ant kemsyno kupsto, o jo terboje vietoj velnio dovanotų auksinių obuolių buvo arklio obuoliai.
Užsitikrinkime, kad ir šiaip jau pasaulinių ir posovietinių krizių veikiama LR nepakliūtų dar ir į progresinę Velniabalę.
Vilnius
© 2009 XXI amžius
|