|
Krizei įveikti visuomenės talka
Algimantas ZOLUBAS
Krize vadinamą ekonomikos sutrikimą bei smukimą valstybėje bandoma įveikti iš viršaus, t. y. per valstybines institucijas. Apačia (visuomenė) krizės pasekmių stebėtoja bei jų auka. Valstybinės institucijos pluša ieškodamos priemonių krizei įveikti, priima visuomenei skausmingus sprendimus, o visuomenė dejuoja, verkšlena (dažnai netikromis ašaromis), piketuoja, mitinguoja, streikuoja.
Netenka abejoti, kad mus, kaip ir kitas šalis, skausmingai palietė pasaulinė krizė, tačiau jos mastas didele dalimi priklausė nuo viršaus valdžių įžvalgumo, atsakomybės stokos, aplaidumo. O kaip elgėsi apačia visuomenė? Beatodairiškai išlaidavome, išteklių netaupėme, netausojome, įpratome saikingai dirbti ir nesaikingai atlygį imti, beatodairiškai skolinomės, į valstybės aruodą žiupsneliais pylėme, kaušais sėmėme. Į skolas klimpo valstybė, neatsiliko ir visuomenė.
Sudėtis bei daugyba lengvesnė už atimtį ir dalybą, eiti veidu į priekį lengviau nei atbulomis, grįžtamieji procesai visuomet sunkesni (kartais neįmanomi) nei tiesioginiai. Tačiau krizei įveikti tenka panaudoti atimtį, dalybą, eiti atbulomis, atsisakyti įgytų nederamų įpročių, grįžti į pamirštą būseną. Ir tai daryti privalo ne tik Prezidentė, Vyriausybė, Seimas, bet ir visuomenė aš, tu.
Praėjusį šimtmetį ištikusi pasaulinė krizė pamiršta, pamiršti ir vadavimosi iš jos būdai, todėl tenka kurti naujus. Kurti drauge talkoje. Deja, žalingi įpročiai gyvastingi, kūrybai priešinasi.
Antai valdžiukė (Vilniaus meras) nuėjo pas valdžią (Prezidentę) pinigų stadiono statybai prašyti. Žino valdžiukė, žino ir valdžia, kad liaudžiai reikia duonos ir žaidimų. Tačiau valdžiukė iš blogo įpročio nežino, kad pinigus reikia užsidirbti, kad be žaidimų galima gyventi, o be duonos ne. Prezidentė žino, todėl atsakymas merui buvo trumpas: užsidirbkite.
Į socrūpybos, labdaros įstaigas, į darbo biržą būriais kreipiasi piliečiai, kad gautų davinį, piniginę pašalpą, darbą. Tačiau patys užsidirbti, taupyti, tausoti išteklius, patys darbo ieškoti nenori. Iš blogo įpročio...
Vartotojiškas elgesys, su juo susiję blogi įpročiai yra persmelkę valdžias ir visuomenę, todėl krizei įveikti itin reikalinga visuomenės talka, nes valdžia nepajėgi dorotis su jai keliamais uždaviniais.
Visuomenė žino apie neva veikiančią antikrizinę Saulėlydžio komisiją. Tačiau visuomenei nežinomi jos nuveikti darbai. Gal jų ir nėra, nes kas gi pjaus šaką, ant kurios sėdi. O visuomenė tos komisijos funkcijas, jei jai būtų suteiktos teisės ir galios, neabejotinai vykdytų geriau.
Visuomeninės organizacijos bei pilietiškai susipratę asmenys, matydami iš arti neracionalų medžiaginių bei energetinių išteklių vartojimą, biurokratinio aparato perteklių, galėtų Vyriausybei teikti siūlymus ir tuo prisidėti prie antikrizinės programos vykdymo. Be vilkinimo, nemokamai. Tereikia paskatos įsteigti Siūlymų krizei įveikti fondą, jį deramai pristatyti visuomenei. Taip visuomenė (apačia, sudaranti pačią valstybę) būtų įtraukta į valstybinių reikalų tvarkymą, kita vertus, jai tokia talka būtų gera ir saviugdos mokykla.
Kai SSRS 1990 m. balandžio 20 dieną Lietuvai paskelbė ekonominę blokadą, sustabdė žaliavų (pirmiausia naftos) tiekimą, buvo įsteigtas Blokados fondas. Žmonės į fondą telkė įnašus lėšomis, šeimos brangenybėmis. Krizinė ekonomikos padėtis, ko gero, nėra geresnė už aną, todėl turint pilietinių organizacijų bei judėjimų, pavienių aktyvių piliečių gausą, fondą nesunkiai galima organizuoti, sėkmingai plėtoti jo pobūdį ir veiklą.
© 2009 XXI amžius
|