| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Amžinybėn palydėtas iškilus išeivijos dvasininkas
Švč. Mergelės Marijos Gimimo šventės rytą Paryžiuje mirė kunigas, jubiliatas, Popiežiaus garbės prelatas Jonas Petrošius, visą savo kunigiškąjį gyvenimą tarnavęs Prancūzijos lietuvių katalikų sielovadai, gimęs Telšių vyskupijoje ir nuo šventimų dienos joje įkardinuotas. Pagal mirusiojo pageidavimą iš Prancūzijos urna su velionio pelenais buvo atgabenta į Žvingių Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčią. Rugsėjo 16-osios vakarą joje Kalvarijos kalnus giedojo gausiai susirinkę Žvingių parapijos tikintieji, o rugsėjo 17 dieną buvo aukojamos laidotuvių šv. Mišios, kurioms vadovavo Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, koncelebravo 20 Telšių vyskupijos kunigų. Laidotuvių apeigose taip pat dalyvavo Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos auklėtiniai. Pristatė gyvenimo kelią Šv. Mišias kartu su Telšių vyskupijos ganytoju už prelatą jubil. Joną Petrošių aukojo Švėkšnos garbės klebonas prel. Petras Stukas, Telšių kunigų seminarijos rektorius kan. mgr. Jonas Ačas, dvasios tėvas mons. jubil. dr. Vytautas Steponas Brazdeikis, vicerektorius kun. lic. Viktoras Ačas, Šilalės dekanas kun. Stanislovas Toleikis, Gargždų dekanas kan. Jonas Paulauskas, Žemaičių Kalvarijos dekanas kan. lic. Andriejus Sabaliauskas, kiti Telšių vyskupijos kunigai, giedojo Žvingių parapijos choras. Sakydamas homiliją vyskupas pristatė išeivijos kunigo ilgą ir turiningą gyvenimo kelią. Velionis gimė 1921 m. gruodžio 19 dieną Žvingių parapijos Reistų kaime, tuometiniame Šilalės valsčiuje, Tauragės apskrityje. Pradžios mokyklą jis lankė Gorainių kaime, vėliau Žvingių bažnytkaimyje. Mokėsi Švėkšnos ir Tauragės gimnazijose, pastarąją baigęs vienerius metus mokytojavo Pajūralio pradžios mokykloje. 1942 m. rudenį įstojo į Telšių kunigų seminariją, iš kurios 1944 metų spalio pabaigoje kartu su kitais kunigais bei klierikais pasitraukė į Vokietiją ir toliau studijavo Tiubingeno (Vokietija) ir Strasbūro (Prancūzija) kunigų seminarijose. Baigęs studijas ir kunigiškąją formaciją, Strasbūro vyskupo Veberio 1951 m. gegužės 16 dieną buvo įšventintas kunigu ir paskirtas Mulhauzo apylinkės prieglaudos kapelionu. 1955 m. lapkričio 8 dieną Paryžiaus arkivyskupo kardinolo Feltino pakviestas į Paryžių ir paskirtas lietuvių katalikų Prancūzijoje ir Belgijoje misijos vadovu. Šias pareigas vykdė iki savo išėjimo į pensiją 2002 metais. Paryžiuje kun. J. Petrošius aktyviai įsitraukė į Prancūzijos lietuvių bendruomenės veiklą, buvo ilgametis tiek bendruomenės valdybos, tiek jos tarybos pirmininkas. Nuo 1947 m. iki 1969 m. rudens Paryžiaus lietuviai rinkdavosi kiekvieną sekmadienį į lietuviškas pamaldas jėzuitų koplyčioje. Nuo 1955 m. rudens jas organizuodavo kun. J. Petrošius. Kai tautiečių gerokai sumažėjo, dvasininkas tikinčiuosius į Mišias lietuvių kalba sukviesdavo pirmais mėnesio sekmadieniais. Po pamaldų bendri pietūs. Nuo 1966 metų velionis du dešimtmečius redagavo biuletenį Prancūzijos lietuvių žinios. Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus proga 1987 metais popiežius Jonas Paulius II kun. J. Petrošiui suteikė Popiežiaus garbės prelato vardą. Palaidotas Žemaitijos žemėje Po šv. Mišių procesija velionis buvo palydėtas į šalia esančias Bikavėnų kapines. Čia žodį tarė Paryžiaus lietuvių bendruomenės tarybos narė Karolina Masiulytė-Paliulienė: Šiandien Žemaitijos žemė atsiveria priimti savo sūnų, mūsų mylimą kunigą, popiežiaus garbės prelatą J. Petrošių į amžinąjį atilsį. Kunige, Jūs priklausote Lietuvos didvyrių šeimai. Jūs tapote kunigu tylios bažnyčios laikais. Visame savo gyvenime turėjote tikslą padėti okupuotai, suvaržytai, nutildytai Lietuvai. Visu savo gyvenimu sekėte apaštalo Petro pavyzdžiu buvote žvejys. Žvejojote ištremtus lietuvius. Jų ieškodavote po visą Belgiją ir Prancūziją. Jūs rūpindavotės, kad niekas nebūtų vienišas, kad visi kartu jie formuotų vieną didelę šeimą. Jūs buvote Prancūzijos bendruomenės šiluma, centras ir saulė. (...) Be paliovos Jūs mums primindavote mūsų lietuviškas šaknis, ragindavote mus įsijungti į kovą už Lietuvą, užmirštą ir išbrauktą iš pasaulio žemėlapio. Jūs mums nuolat primindavote, kokias kančias turėjo pereiti nukankinta Bažnyčia, kiek Lietuvos prelatų ir kunigų buvo uždaryta gulaguose ir kalėjimuose. Kartu su Jumis pirmą kartą skaitėme Nijolės Sadūnaitės dienoraštį. Prisimenu, kaip šešiasdešimtais metais į Prancūziją atvyko V. Žalakevičius. Tada dalis mūsų bendruomenės prieštaravo dėl tokio bendravimo su komunistais, tačiau Jūs priminėte: Bet jis visų pirma yra lietuvis... Tuomet bendruomenė jį priėmė. Jūs priklausote Maironio ir Valančiaus šeimai. Kunigystės pašaukimą siedavote su Lietuvos išsivadavimo kova. Neužmirštamas liks Jūsų ypatingas būdas laikyti šv. Mišias. Atrodydavo, tarsi Jūs kalbate kiekvienam iš mūsų asmeniškai. Jūsų žemaitiškas ir tyras žvilgsnis klausė: Koks Tavo gyvenimo tikslas? Koks Tavo tikėjimas? Kokie Tavo įsipareigojimai? Tai klausimai, kurie kaskart reikalaudavo vidinio atsakymo. Dievą ir Tėvynę nuoširdžiai mylėjęs kunigas tesuranda amžinojoje Tėvynėje ramybę ir amžiną džiaugsmą!
Kan. teol. lic. Klier. Antano ŠNEIDERAIČIO nuotraukos
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |