2009 m. spalio 2 d.
Nr. 69
(1761)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Didžiausia linksmybė garbint Viešpatį

Spalio 4-oji – šv. Pranciškaus Asyžiečio, prieš 800 metų įkūrusio didžiausią Bažnyčios vienuoliją, liturginė šventė

Šv. Pranciškus Asyžietis
(1182 –1226)


Bažnyčios atstatymas


       Viešpats  Jėzus:
Pranciškau,
eik ir paremk mano namus,
nes tu matai, kad jie griūva!
       Pranciškus:
Kas duosit akmenį
bažnyčios sienai,
tas gausit užmokestį danguje!
Kas duosit du –
tie gausit dvigubai!
Štai jūsų grašiai
bažnyčios bokštu pakilo,
štai rymo jie skliautu
virš Jūsų maldų!
Ir akmeniu, ir smiltele
jie glūdi sienoje
ir virpa su jumis
vargonų giesmėje!
Broliai, sesės Kristuje!
Čionai gyvenimo kelių
jūs kryžkelė šventa.

—————————————————

Ir stovi Viešpaties Bažnyčia –
Kas duosit akmenį - -

 

Pamokslas apie kunigą

 

Yra už šituos kalnus
aukštesnių kalnų
ir vandenynų,
platesnių už jūras,
bet nieko čia nėra
už kunigą didesnio,
kurio aš pėdsakus
šios žemės dulkėse
bučiuoju nuolatos.

 


Pamokslas paukščiams


      Paukšteliai, mano broliai,
giesmėmis dėkokit Viešpačiui
visur ir visada už viską:
Jisai apvilko jus margais
rūbeliais, nes jūs nemokate
nei verpti, anei austi;
maitina geras Dievas jus
grūdais ir uogom, kirminėliais.
Jis medžių drevėse
ir plyšiuose uolų
priglaudžia jus;
Jo vėjas supa jūsų lizdelius;
už skrydžio laisvę dangumi
ir už sparnų kiekvieną
plunksną mylėkit
Dievą ir dėkokite giesmėm,
      paukšteliai, mano broliai!

 


Kelio lūžis

 

Jisai paliko žemės rūpestį ir,
į šilkus suvystęs,
tėvui sugrąžino:
„Didysis džiaugsmas –
malda ir klusnumas,
didžiausia linksmybė –
garbint Viešpatį“.

Jo žodžiai tartum paukščio
skrendančio čiulbėjimas:

„Jūs nestatykit sau namų –
nes Jėzaus jie nepriėmė,
neimkit, broliai, pinigų –
už juos jie Jėzų pardavė.“

Jis iškelia rankas, jau viską
atidavusias, ir gieda
Viešpačiui Saulės Giesmę!

 


Pasikalbėjimas su ugnimi

 

      Sesuo ugnele,
myliu aš tave,
nes tu šviesi
tarytum šviesa
ir tartum meilė
tu karšta – ar pameni,
kai tau kalbėjau
apie Dievą,
tu linksmai spragėjai,
nes supratai mane –
graudu man
užgesint tave,
liepsnojančią
karštajam židiny
ar plazdančią
žvakutėj, –
jei tau reikės
mane paliesti,
nedeginki manęs
virš mano netvirtų jėgų,
       sesuo ugnele_ _

 


Pamokslas prelatams

 

Jūs esate Bažnyčios veidas,
kuris spindėt privalo.

Matau Bažnyčią,
pilną dulkių
ir voratinklių,
matau parduodant
mantijas
ir vyskupų lazdas;
puikybė stato katedras
ne garbei Viešpaties,
bet savo;
tamsybė sklando protuose,
o Viešpaties šviesa
užgesti baigia
užmiršimo pelenuos.

Jūs iš širdies gelmių pasemkit
meilės vyno ir tarkite virš jo
jums pavestus šventus žodžius.

 

Pasikalbėjimas su gamta

 

Pilki dangaus vienuoliai vyturiai
ant jo pečių nutūpti nebijos,
jis vilkui lieps ėriukų nedraskyt
ir tas klusniai nubėgs,
jis debesiui audros pamos,
kad Dievo saulės neužstotų,
jisai vandens skaidrumą skambantį
šaltiniuose pakalbins meiliai,
jisai smiltelę mažą mažą guos: juk
ir tave sutvėrė didis geras Dievas!

 

Pamokslas apie išmaldą

 

Jūs sakote:
visų alkanųjų burnų
nepasotinsi,
visoms ištiestoms rankoms
duonos neužteksi.

Broliai,
pakelkite akis apakusias,
sesės mano,
atverkite ausis apkurtusias,

kas sotūs meldžiatės –
žinokite:
Viešpats klausosi dabar
alkanųjų prašymų,

kas išsipuošę meldžiatės –
supraskite:
Viešpats dabar kenčia
beturčių nuogumą!

Veltui jūsų maldos,
prašančios aukso,
veltui jūsų išmaldos,
atlikusios nuo lobių!

 

 

Karaliaus šauklys

 

Esu šauklys aš
Didelio Karaliaus!

Nešu jo Žinią Gerąją –
Jis skruzdei padeda
panešti naštą,
Jis nendrės sutrintos
švelnus pasigailėjimas
ir dagčio smilkstančio viltis,
laukų leliją Jis papuošia
iš saulės spindulių
nuaustu drabužiu!

Esu šauklys
aš didelio Karaliaus!

Nerado mano Viešpats
žemėje nesuteptos karūnos,
todėl erškėčiais leidos
vainikuoti, nebuvo
brangakmenių nekaltų,
todėl Jis savo
kraujo rubinais spyglius
karūnos papuošė.

Esu šauklys aš
didelio Karaliaus!

 


Alverna, 1224 rugsėjo 17

 

       Pranciškus:
O Viešpatie,
leisk jausti sieloje ir kūne
Tavo kančią skausmingąją,
leisk jausti širdy meilę,
kuri kančias
Tave priimti vertė.
       Viešpats Jėzus:
Ateiki į Alvernos kalnus
ir pabučiuok uolas,
iš gailesčio suskilusias
mano skausmo valandą –
ten duosiu
dovaną brangiausią:
ugnies strėlėm
tau perversiu
rankas ir kojas,
o meilės ietimi
atversiu tavo šoną,
kad tavyje gyva
vėl būtų šventoji
Atpirkimo valanda,
kad broliams savo
sopuliu primintum
džiaugsmą amžiną.

    1957 m. rugsėjo 17 d.


Jonas Vytautas NISTELIS

iš „Didžiųjų siluetų“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija