Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Laikas
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Erškėčiais grįstas kunigystės kelias

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas Gintaro VISOCKO nuotrauka

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas kiekvienais metais rengia Laisvės kovotojų susitikimus Partizanų parke. Nuotraukose – momentai iš 2008 metų renginio Livijos ŠIUGŽDIENĖS nuotraukos

Monsinjorui Alfonsui Svarinskui prieš 55 metus buvo suteikti kunigo šventimai. Ta 1954 metų spalio 3-ioji diena monsinjoro atmintyje išliko visam gyvenimui. Už ją jis ypač dėkingas likimo bičiuliui, sovietinio lagerio kaliniui vyskupui Pranciškui Ramanauskui – neįprastomis sąlygomis lagerio kalinys vyskupas atliko įšventinimo į kunigus apeigas kitam lagerio kaliniui.

A. Svarinskas gimė 1925 m. sausio 21 dieną Ukmergės apskr., Deltuvos valsč., Kadrėnų kaime. Tėvai – vidutiniai ūkininkai, giliai religingi ir sąmoningi lietuviai. Pirmoji mokytoja buvo senelė, raides mokiusi iš maldaknygės. Vėliau jaunasis Alfonsas lankė Vidiškių, Ukmergės ir Deltuvos pradžios mokyklas, Ukmergės A. Smetonos gimnaziją. Kunigas gerai mena, kaip įsitraukė į pasipriešinimo judėjimą.  1938 metais buvo pastatyta ir pašventinta Ukmergės gimnazija, tuo metu pati moderniausia Lietuvoje. Tada abiejose gatvės pusėse išsirikiavę gimnazistai, tarp kurių buvo ir Alfonsas, garsiais „valio“ sutiko garbingus svečius – Lietuvos prezidentą A. Smetoną, švietimo ministrą J. Tonkūną ir kitus. Gimnazijos aktų salėje  sėdėjo penki šimtai svečių, o tūkstantis gimnazistų stovėjo šalia. Prezidentas A. Smetona mokinių paklausė: „Ar ginsite Lietuvą, jeigu iškils pavojus?“ Atsakymas buvo vienas: „Ginsime“. Tai buvo gimnazistų priesaika, kurią dauguma garbingai išlaikė. Prasidėjo nepaklusnumo okupantui akcijos. 1940-aisiais, paskutinę mokslo metų dieną,  sugrįžęs namo Alfonsas pamatė praskrendant lėktuvą su raudonomis  žvaigždėmis. Per vienerius metus, nuo 1940 mtų vidurio iki 1941 metų viduurio, jau buvo areštuota dešimtadalis Ukmergės gimnazistų. Pamokos netapo kokia nors lojalumo okupantams išraiška – pamokų metu buvo kalbama apie Tėvynę ir jos likimą.

1941–1942 metais A. Svarinskas mokėsi Ukmergės mokytojų seminarijoje. Klasėse buvo pakabinti Hitlerio portetai, bet seminaristai nukabinę užkišdavo juos už fisharmonijos, o mokytojai ir direktorius jų nepasigesdavo. Pakabindavo tik tada, kai laukdavo komisijos, o šiai išėjus svaidydavo į juos kempines. Seminaristai platino pogrindyje ėjusį laikraštį „Į laisvę“, o sekmadieniais rinko aukas nukentėjusiems nuo bolševikų.

1942 m. rudenį 17-metis jaunuolis pradėjo studijuoti Kauno kunigų seminarijoje. Tėvai, mokykla, Bažnyčia išmokė jaunuolį mylėti Dievą ir Tėvynę. Taigi pogrindžio darbą tęsė ir Kauno kunigų seminarijoje. Kambaryje gyveno trise: Petras Našlėnas, Jonas Čeponis ir Alfonsas. (P. Našlėnas aštuonerius metus kalėjo Norilske, į kunigus įšventintas pogrindyje, jau grįžęs į Lietuvą, daug metų slapta ėjo kunigo pareigas. Dabar jau miręs, palaidotas Plungės bažnyčios šventoriuje. J. Čeponis – dimisijos pulkininkas, LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas.)

Kai antrąkart užėjo sovietai, veikla išsiplėtė, tapo pavojingesnė. Klierikai nutarė neiti į rinkimus. KGB išsikvietė rektorių tėvą Stanislovą Gruodį SJ. „Jei iki vakaro klierikai neateis balsuoti, visi bus areštuoti ir išvežti“, – prigrasino rektoriui. Klierikai turėjo radijo aparatą, laikė jį po lova. P. Našlėnas neblogai mokėjo vokiškai, gaudydavo užsienio radijo stotis. Iš čia žinios sklido kitiems. Taip pat jie slapta gaudavo pasų blankų ir visa tai perduodavo partizanams. Iš jų parsiveždavo partizaniškos spaudos (laikraštėlių „Vytis“, „Laisvės kovotojas“, „Karžygys“). Kažkas įskundė, kad klierikai Svarinskas ir Čeponis Vytauto bažnyčios pastogėje spausdina pogrindinius laikraščius ir veža į Biržus, Ukmergę.  Kai A. Svarinską suėmė, jis, norėdamas nukreipti įtarimą nuo Vytauto bažnyčios, sakė, kad kažkokie ginkluoti vyrai atnešė paketą ir liepė perduoti ryšininkėms. Kai jaunojo klieriko paklausė, kokiais ginklais tie vyrai buvo ginkluoti, su jam būdingu jumoru jis pasakė neturintis jokio supratimo apie ginklus – tik tiek, kad vienas galas medinis, o kitas geležinis. Matyt, juo patikėjo, nes pasakė: „Kalašnikovo automatai“.

A. Svarinskas palaikė ryšius su Deltuvos valsčiaus partizanais, jų vadu J. Survila-Šarūnu. Pavasarį jis paliko seminariją ir išėjo į partizanus. Bet jau gruodžio 21 dieną buvo suimtas. Jį tardė naktimis, mušė, net septyniolika parų neleido miegoti. Sunku buvo suregzti sakinius, teko sukaupti visą valią, kad neištartų svetimų pavardžių, kad neišduotų. Saugume tardomas meldėsi: „Viešpatie, leisk būti kunigu. Paskui net du kartus galiu kristi po kryžium“.

Po trijų mėnesių žiaurių tardymų ir kankinimų karo tribunolas nuteisė pagal RF BK 17 58 1a-11 straipsnį dešimčiai metų lagerio ir 5 metus tremties. Šį nuosprendį apskundus Maskva teismo sprendimą panaikino ir perdavė naujam tardymui. 1948 m. balandžio mėnesį Maskvos OSO pagal tą patį straipsnį nuteisė tokia pačia bausme.

Ir štai po beveik devynerių kankinimų ir kalinimų metų A. Svarinskas gauna kunigystės šventimus iš kankinio vyskupo Pranciškaus Ramanausko rankų Abezės (Komija) speclageryje. Ta diena – tai 1954 m. spalio 3-ioji. Vyskupas tada kalėjo už poros kilometrų. Už litrą medicininio spirito papirkus lagerio sanitarinės dalies darbuotoją, vyskupas, neva susirgęs apendicitu, ant neštuvų buvo atneštas į centrinę lagerio ligoninę, kurioje keletą metų felčeriu dirbo klierikas A. Svarinskas.  Per šventimus vyskupas buvo apsirengęs apiplyšusiu, virvele sujuostu vatinuku išpjaustytomis sagomis. Klierikas – basas, apiplyšusiais drabužiais. Šventinimuose dalyvavavo dar keli kaliniai: kun. Liudas Puzonas, buvęs vidaus reikalų ministras Vladas Nasevičius ir kiti. „Būdamas lageryje tapau kunigu ir buvau laimingas, nes galėjau patarnauti tikintiesiems: du kartus per metus, prieš Velykas ir Kalėdas, beveik visi lietuviai eidavo išpažinties ir Šventosios Komunijos. Ir kitiems patarnaudavau – lenkams, rusams“, – prisimena monsinjoras A. Svarinskas.

Šiaurės lageriuose  A. Svarinskas susirgo plaučių džiova. Sunkiai iš jos vadavosi. 1956 metais grįžo į Lietuvą, pradėjo dirbti kunigu Kulautuvoje ir Betygaloje. Ir čia kunigas negalėjo likti nuošalyje: moksleivius įtraukė į aktyvų gyvenimą, pasakojo apie tautos kovas. 1957 metais, per Kūčias, KGB atliko kratą jo bute ir paėmė A. Šapokos istoriją bei keletą senų knygų, išleistų dar Nepriklausomoje Lietuvoje. Jos okupantui prilygo sprogmenims. 1958 metais kunigas buvo areštuotas už „antimarksistinės“, „antisovietinės“ literatūros laikymą ir nuteistas 6-eriems metams kalėjimo. 1961 metais LSSR aukščiausias teismas už akių pripažino kunigą A. Svarinską dar „ypač pavojingu recidyvistu“ ir įkalino Mordovijos kalėjime „Kamenyj mešok“ (Akmeninis maišas). Šiame kalėjime žiemą patalpas kūreno kas antrą dieną, praustis ir į tualetą buvo galima tik kartą per dieną, gerti – pusę litro vandens.

Kalėdamas kunigas susipažino su prof. Levu Karsavinu, Lietuvos generolu Jonu Juodišiumi, vyskupu P. Ramanausku, o Mordovijoje per antrąjį įkalinimą – su kanauninku Petru Rauda, ukrainiečių arkivyskupu (vėliau kardinolu) Jozefu Slipyj. Antrą kartą grįžus iš Mordovijos lagerių į Lietuvą sovietų valdžia leido dirbti kunigu tik po 20 mėnesių, buvo nuolat stebėjo. Dirbo Miroslave, Kudirkos Naumiestyje ir Igliaukoje, kartu aptarnaudamas ir Patilčių parapiją. 1976 metais atsidūrė Viduklėje. Bendradarbiavo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“, o 1979 metais drauge su kitais kunigais sukūrė „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą“. 1983 metais vėl buvo areštuotas ir trečią kartą nuteistas dešimčiai metų lagerio ir tremties, pateko į Permės lagerius. Pagrindinis kaltinimas – katalikiškas jaunimo auklėjimas.

1988 metais JAV prezidentas R. Reiganas, lankydamasis Maskvoje, paprašė M. Gorbačiovo paleisti kunigą A. Svarinską. Tų pačių metų rugpjūčio 23 dieną A. Svarinskas buvo ištremtas į Vokietiją. Kun. A. Svarinskas dvejus metus lankė lietuvių kolonijas visame pasaulyje, susitiko su įžymiais žmonėmis. 1990 metais grįžo į Lietuvą, dirbo kardinolo V. Sladkevičiaus kancleriu, vėliau vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės kapelionu. Jam suteiktas pulkininko laipsnis, Vyčio Kryžiaus ordinas. 1991 metais buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą. Vėliau dirbo kunigu pagalbininku Kauno Prisikėlimo bažnyčioje, Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios rektoriumi ir Kavarsko bažnyčios klebonu.

Visus stebina monsinjoro A. Svarinsko organizacinė energija. Jo pastangomis Ukmergės rajone įkurtas Didžiosios Kovos Apygardos (DKA) memorialinis Partizanų parkas, kuriame iškilo kryžius, skirtas apygardos vadams Jonui Misiūnui-Žaliam Velniui, Mečislovui Kesteniui-Serbentui, Alfonsui Morkūnui-Plienui ir kitiems (kol kas dar nepažymėtas lentele). Nepaisydamas sveikatos praradimų, neturėdamas ir nerasdamas beveik jokios paramos Patizanų parką monsinjoras iki šiol prižiūri, tvarko, įrengia naujus monumentus žuvusiems partizanams, kunigams, padėjusiems galvas už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Monsinjoras deda dideles pastangas, kad parke būtų įrengtas ir didžiulis akmeninis paminklas 1863 metų sukilimo vadui kunigui Antanui Mackevičiui. Monsinjorui rūpi, kad neliktų pamirštas nė vienas žuvęs Laisvės kovotojas. Jis nuolat renka medžiagą apie žuvusiuosius ir teikia juos Prezidento institucijai apdovanojimams. Taip jo rūpesčio dėka daugeliui didvyriškai kovojusiems už laisvę, tarp jų ir keletui užsieniečių, buvo suteikti Vyčio kryžiaus ordinai ar kiti apdovanojimai. Bet labiausiai monsinjorui rūpi tie vos ne kasdien į amžinybę išeinantys partizanai, kurių laidotuvių apiegas jis visda atlieka, važinėdamas po Lietuvą. Jis remia patriotinius leidinius, pataria ir skatina nenuvargti žmones, ieškančius ir užrašančius ano sunkaus meto liudytojų atsiminimus, dalyvauja renginiuose, pabrėždamas, kad kiekvienas dvasininkas turi aktyviai reikštis visuomeniniame gyvenime, rūpintis tautos dvasine būkle, būti patriotu. Monsinjoras nesiskundžia likimu, o dėkoja Viešpačiui už skirtus sunkius išbandymus.

Gražaus 55-ojo kunigystės jubiliejaus proga linkime monsinjorui Alfonsui Svarinskui stiprios sveikatos, Dievo palaimos ir globos ir naujų darbų mūsų Tėvynei labui.

„XXI amžiaus“ redakcija

© 2009 „XXI amžius“