| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Brangina pasirinktą gyvenimo kelią Kęstutis PRANCKEVIČIUS
Net keletą gražių ir įspūdingų jubiliejų šiais metais atšventęs vienas seniausių mūsų šalies dvasininkų tėvas Jonas Dominykas Grigaitis OP. Šiandien, padvelkus žvarbiems rudens vėjams, jis tik spėja suktis plačiuose savo veiklos baruose aukoti šv. Mišias, dalyvauti rekolekcijose, susitikti su maldininkų bei svečių grupėmis. Vos prieš keletą mėnesių 95-erių metų gyvenimo slenkstį peržengęs, o liepą 70-ies metų kunigystės sukaktį paminėjęs pastarosiomis dienomis tėvas J. D. Grigaitis švenčia dar vieną, ne mažiau garbingą jubiliejų 75-metį, kai buvo priimtas į brolių dominikonų gretas. Vienuolystė išskirtinis gyvenimo kelias Vienuolystė viena iš išskirtinių tėvo Jono Dominyko Grigaičio gyvenimo veiklos sričių. Po slogaus sovietinio okupacinio valdymo jis išliko vienintelis gyvas dominikonas, pradėjęs vienuolišką gyvenimą dar prieškario Lietuvoje. Vos atgavus Nepriklausomybę, daugiau nei prieš 18 metų tuometinio Vilniaus arkivyskupo Julijono Steponavičiaus palaimintas, tėvas Dominykas ėmėsi iniciatyvos atkurti šio ordino veiklą Lietuvoje. Ne tik sėkmingai atkūrė nuo 1647 metų savarankiška tapusią Lietuvos Šv. Angelų Sargų provinciją, bet ir pasirūpino, kad Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje susikurtų veiklios dvasininkų bei pasauliečių dominikonų bendrijos. 1991-ųjų vasarą kun. J. D. Grigaitį paskyrus ką tik sostinėje dominikonams sugrąžintos Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios rektoriumi, jis per keletą metų su ištikimais pagalbininkais sutvarkė, išpuošė šią per sovietmetį gerokai suniokotą šventovę. Dabar bažnyčioje kunkuliuoja aktyvus ir prasmingas dominikonų pamokslininkų gyvenimas. Ne tik iš sostinės, bet ir kitų miestų, miestelių atvykstantys tikintieji džiaugiasi kun. J. D. Grigaičio mokinių, jaunųjų dvasininkų, tėvų Pijaus Virginijaus Eglino, Augustino Ruzgio ir Jaceko Szpreglewskio, brolių vienuolių Eduardo Klimenkos, Vladimiro Petrovo, kitų šio vieno iš seniausiai Lietuvoje veikiančio vienuolių ordino puoselėjama švietėjiška, dvasine veikla. Marijos radijo eterio bangomis, spaudos leidinių puslapiuose jie skleidžia Evangelijos šviesą, kurios taip stinga dabarties sumaterialėjusiame pasaulyje. Tėviškas Bonaventūros rūpestis Deimantinį vienuolystės jubiliejų sutinkantis tėvas J. D. Grigaitis mūsų skaitytojams kukliai prasitarė, kad dvasininko vienuolio gyvenimo kelią pasirinkęs iš gilaus vidinio pašaukimo. Atokiame Petraičių kaime (Šiaulių apskritis), religingoje Brigitos ir Vincento Grigaičių šeimoje gimęs ir augęs Jonukas anksti susidomėjo amžinosiomis gyvenimo vertybėmis. Lankydamas gimtosios Stačiūnų parapijos bažnyčią, statytą dar XVII amžiuje, ne tik įdėmiai klausydavosi kunigų pamokslų, bet ir patarnaudavo šv. Mišioms. Mokydamasis Šiaulių gimnazijoje perskaitė tais laikais populiariame savaitraštyje Mūsų rytojus straipsnį apie trinitorių vienuolius ir raginimą įsijungti į šio ordino veiklą. Ši publikacija, kaip pamena tėvas Dominykas, jį taip paveikė, kad temos apie vienuolišką gyvenimą jau negalėjo išguiti iš savo jaunos galvelės. Netrukus vaikino akiratin pateko ir kapucinai, aktyviai veikę Plungės krašte. Tačiau lemtingą sprendimą jam padėjo pasirinkti iš JAV atvykęs tėvas Bonaventūra Pauliukas OP (18851956). Būtent šis dvasininkas ir buvo Dominikonų ordino atkūrėjas prieškario Lietuvoje. 1932 metų Dominikonų ordino magistro, tėvo M. S. Gillet OP pavedimu tėvas Bonaventūra buvo atvykęs pasidomėti, ar yra galimybė Lietuvoje atkurti šio ordino veiklą, užgesusią dar carinės Rusijos priespaudos laikais. Kelionė buvo sėkminga ir 1935 m. kovo 4 dieną Lietuvoje buvo atnaujinta Angelo Sargo provincija su centru Raseiniuose. Tolimą jaunystės praeitį dar gyvai menantis tėvas Dominykas pasidžiaugė, kad jam teko laimė ir garbė tapti vienu iš pirmųjų dalyvių atnaujinant ordino veiklą mūsų šalyje. Malonu prisiminti, jog tėvas Bonaventūra buvo mano pirmasis dvasinis mokytojas ir vadovas, palaikęs su manimi glaudžius ryšius ir padėjęs man įsijungti į dominikonų gretas. 1933 m. rudenį baigus Šiaulių gimnaziją, drauge su savo bendraamžiais Tomu Žiūraičiu ir Albertu Rutkausku, pasirinkusiais vienuolystę, išvykome į Prancūzijos miestelį Amjeną, menantį senuosius krikščionybės laikus. Ten įsikūrusiame vienuolyno noviciate privalėjome praeiti visus metus trukusį išbandymo laikotarpį. Vienuolyno administracija akylai stebėjo, ar asketišką gyvenimą pasirinkę jaunuoliai iš tiesų turi vienuoliško gyvenimo pašaukimą. Sėkmingai atlaikę visus išmėginimus, 1934 m. rugsėjo 23-ąją davėme įžadus laikytis esminių vienuoliško gyvenimo principų paklusnumo, skaistybės ir neturto, prisiminimais dalijosi tėvas J. D. Grigaitis. Tik tapus pilnateisiais ordino nariais, iki 1937 metų drauge su savo bendražygiais tėvas Dominykas gilino filosofines ir teologines žinias Vokietijoje, Valberbergo bei Kiolno miestuose, dar po metų Belgijoje, Le Solšuaro dvasinėje aukštojoje mokykloje. 1939 m. vasarą baigęs studijas, liepos 16 dieną Le Solšuaro vienuolyno šventovėje arkivyskupo T. Amodriu OP buvo įšventintas į kunigus. Kelti ir šviesti Žvelgdamas į nueitą gyvenimo kelią, tėvas J. D. Grigaitis tvirtina, kad yra laimingas. Tėvas Dominykas yra įsitikinęs, kad vienuolystė yra geriausias būdas krikščioniškos tobulybės idealams siekti. Dominikonai, pasak kun. J. D. Grigaičio, yra pirmieji vienuoliai, kurių ordino įstatuose įtvirtintas mokslo žinių būtinumas. Matyt, neatsitiktinai šio ordino viena iš pagrindinių misijų skelbti visuomenei Evangelijos šviesą, pamokslaujant per Dievo žodį, vesti žmones į išganymą. Dominikonų veiklos pobūdį aiškiausiai nusako šūkis: Contemplari et contemplata aliis tradere. Mūsų kalba tariant, šie šventi žodžiai išreiškia esmines ordino nuostatas melskis, medituoki, mąstyki, studijuoki, o tai, ką gavai melsdamasis, nepasilik vien sau, dalykis su kitais skleidžiant Evangelijos tiesą, dalyvaujant akademinėje veikloje, žiniasklaidoje, ordino pagrindines veiklos gaires nušvietė tėvas Dominykas. Garbingą kunigystės bei vienuolystės sukaktį šiais metais švenčiantį Jubiliatą tėvą J. D. Grigaitį nuoširdžiai sveikindami ne tik jo artimieji bendražygiai broliai dominikonai, bet ir visi tikintieji, su didele nuostaba prisimena dvasininko nuveiktus didžius darbus sunkiais komunistinės diktatūros laikais, taip pat ne mažiau žavisi jo aktyvia dvasine veikla, neblėstančia kūrybine, fizine energija ir pastaraisiais metais. Per jubiliejinį maratoną, prasidėjusį nuo gegužės, garbusis tėvelis Jonas Dominykas Grigaitis spėjo aplankyti savo gimtąją Stačiūnų parapiją, o rugsėjo viduryje drauge su kitais broliais dominikonais aplankė Liškiavą. Šiame įspūdingais piliakalniais garsėjančiame Dzūkijos kampelyje, Švč.Trejybės bažnyčios teritorijoje, XVIII amžiuje buvo įsikūrę dominikonai. Beveik pusę amžiaus iš čia jie aktyviai skleidė krikščioniškąsias, švietėjiškas vertybes tuometinėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir už jos ribų. Tėvo Dominyko garbingo jubiliejaus proga kaip tik būtų verta ir prasminga paminėti Senojo Testamento psalmės žodžius: Viešpatie, Tavo rankoje mano likimas. Bet man tu duodi stumbro jėgų. (Plg. Ps 31,15-16, Ps 92,11).
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |