|
Kokių temų griebiasi laisvasis universitetas LUNI
Gintaras Visockas
Vilniuje, Neries krantinėje, šalia Karaliaus Mindaugo tilto, vakare būriuojasi kelios dešimtys jaunų žmonių. Vaikinų ir merginų bendravimas, manieros byloja, kad jie išsilavinę, ragavę mokslų. Rugsėjo 29-osios vakarą į krantinę jaunuomenė atėjo išskirtinai rimtam užsiėmimui. Jie susirinko paklausyti diskusijos, ar Lietuvoje įmanoma nepolitizuota istorija ir ar du dešimtmečius skelbiama vienintelės teisingos istorijos versija iš tikrųjų yra vienintelė. Diskusijos iniciatorius buvo LUNI, kas reikštų Laisvasis universitetas. Pagrindiniai diskusijos dalyviai istorikai Domininkas Burba ir Mindaugas Pocius.
Kai atsitiktinai internete perskaičiau skelbimą apie Neries krantinėje rengiamą diskusiją, nusprendžiau dalyvauti kaip oponentas. Man rūpėjo dar sykį išgirsti argumentus tų lietuvių, kurie itin kritiškai žvelgia į Lietuvos istoriją. Knietėjo suvokti, kas skatina kai kuriuos į Lietuvos istoriją besigilinančius tautiečius matyti vien blogus, smerktinus reiškinius. Toks perdėtas, pabrėžtinas lietuvių savikritiškumas man visuomet atrodo dirbtinai pritemptas.
Rugsėjo 29-osios diskusijoje Kultflux pakrikštytoje medinėje platformoje vyravo lyg ir demokratiška, tolerantiška atmosfera, bet aš ten nesijaučiau savas.
Pirmasis kalbėjo istorikas, VDU doktorantas, NK95 (Naujoji kairė) narys, laisvalaikiu besidomintis šiandienos Lietuvos istorine sąmone bei dabartinės Lietuvos istoriografija D. Burba. Jis tvirtino, jog aiškios ribos tarp politikos ir istorijos nėra, nes esantys valdžioje dažnai naudojasi istorijos mokslu subjektyviai priderindami visuotinai tinkamą istorijos traktavimą prie savo vykdomos politikos. Kaip argumentą lektorius pateikė keletą faktų: XX a. pabaigoje valdant konservatoriams buvo beveik įteisintas 1941 m. birželio 23 dienos sukilimo aktas, skelbiąs nepriklausomybę, o Grūto parkas vos nebuvo uždraustas kaip sovietinės nostalgijos šaltinis. Viena iš priežasčių, kodėl taip atsitinka, lektorius nurodė finansinę istorijos mokslininkų priklausomybę nuo valdžios. O nesant alternatyvių finansavimo būdų, istorikų institucijos yra finansuojamos iš valstybės biudžeto. Pasak D. Burbos, sunku atsitraukti nuo politikos ypač tam istorikui, kuris tyrinėja neseniai vykusius įvykius. Toks istorikas, lektoriaus nuomone, privalo paklusti valdžios valiai ir tinkamai interpretuoti istorinius įvykius. Nors oficialios cenzūros mūsų šalyje nėra, tačiau lektorius mano, jog nėra ir pakankamo pliuralizmo, ypač kalbant apie naujausiųjų laikų istoriją. Pasak D. Burbos, šiandien vėl stengiamasi perrašyti istoriją bei grasinama kalėjimu už netinkamą istorijos interpretaciją.
O man norėjosi paklausti, kodėl tiek daug ir išsamiai apie toleranciją bei objektyvumą Kultflux platformoje kalbėjęs istorikas D. Burba į diskusiją nepakvietė nė vieno oponento. Pavyzdžiui, istoriko Romo Batūros, kuris taip pat gilinasi į Lietuvos partizanų pokario kovas, bet jose, skirtingai nei D. Burba, mato labai daug herojiškumo, pasišventimo, patriotizmo? Kodėl į diskusiją nepakviestas nė vienas buvęs miško brolis, galintis išsamiau papasakoti, kaip, kodėl būdavo susidorojama su tikrais ar menamais kolaborantais? Galų gale kodėl į diskusiją nebuvo pakviesta buvusi ilgametė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Dalia Kuodytė? Šią parlamentarę istorikas D. Burba ne kartą kritikavo už tai, kad ji rengia įstatymus, numatančius teisinę atsakomybę už, sakykim, Lietuvos okupacijos neigimą. Pirmiausiai noriu pabrėžti, jog esu vienas iš tų, kurie įsitikinę, jog draudimais nieko nelaimėsime, tik papildomų problemų susikursime. Tad į tą D. Kuodytės iniciatyvą žvelgiu skeptiškai. Ir vis dėlto D. Burba ne sykį tvirtino, esą visais atvejais būtina alternatyvi nuomonė ar versija. Tačiau Kultflux platformoje rugsėjo 29-ąją jokių alternatyvų, kitokių nuomonių girdėti neteko.
Po D. Burbos kalbėjo Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus mokslo darbuotojas, disertacijos apie partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje 19441955 metais autorius M. Pocius. Jis iškėlė keletą klausimų, į kuriuos šiandien esą itin sunku rasti atsakymą. Pavyzdžiui, kodėl oficialioji Lietuvos istorijos politika formuoja vienpusišką antisovietinio pasipriešinimo istorijos sampratą? Pasak M. Pociaus, oficialioji istoriografija sąmoningai pasirinko kolektyvinės amnezijos strategiją, vengdama prisiminti skausmingus įvykius? Koks tokios kolektyvinės amnezijos strategijos rezultatas? Pranešėjas kvietė pasvarstyti, kada mes priimsime pasipriešinimo istoriją tokią, kokia ji buvo su visais jos šlovingais ir gėdingais puslapiais, pergalėmis ir pralaimėjimais, žygdarbiais ir niekšybėmis?
Man taip ir knietėjo paklausti, kur gi ta kolektyvinės amnezijos strategija, kur tie didieji liaupsinimai, skirti partizaniniam judėjimui nušviesti? Ar tai Marius Ivaškevičius romane Žali žavisi partizanais? O gal pagal Sauliaus Šaltenio scenarijų sukurtas meninis filmas skatina didžiuotis partizanais? Gal mokykliniuose vadovėliuose plačiai, kiekviename skyriuje kalbama apie partizanų žygdarbius? O gal esame sukūrę šimtus daugiaserijinių meninių filmų apie pokario kovas?.. Juk teturime vienintelį filmą, kuris paviršutiniškai pasakoja apie tragiškus partizanų likimus. Bet ir Vienui vieni ne itin nusisekęs. Tad istoriko M. Pociaus priekaištai būtų suprantami tik tuo atveju, jei Lietuvos režisieriai šiandien kurtų jau šimtąjį meninį filmą, o rašytojai šimtąjį nuotykinį romaną. Bet šiandien, vaizdžiai tariant, neturint nė vieno išsamaus meninio filmo ir nė vieno išsamaus nuotykinio romano apie miškuose anais laikais žlugusius jaunų žmonių likimus, taip kalbėti šventvagiška. Po ilgiausiai trukusių cenzūrų ir iškraipymų pradėjome mažumėlę atsigauti, ir še tau kad nori: jau per daug.
Beje, M. Pocius mano kolega. Mes tais pačiais metais baigėme tą patį Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. Tik jis istorijos, o aš žurnalistikos katedrą. Kaip ir jis, taip ir aš domėjausi pokario tragedijomis. Žinoma, jis profesionaliau. Juk jis istorikas. Bet ir man teko maždaug 10 metų vadovauti specializuotam laikraščio priedui Atmintis, kuris gvildeno lietuvių partizanų kovas su stribais, MGB agentais, išdavikais, reguliaria Rusijos kariuomene. Esu aprašęs mažų mažiausiai kelių šimtų mūsų partizanų, tremtinių, politinių kalinių gyvenimus. Drįstu manyti, jog nesu visiškas prašalietis šiuose klausimuose. Tačiau klausantis M. Pociaus kalbų man norėjosi ne kartą prieštarauti. Taip, partizanai darė klaidų, be abejo, tarp partizanų buvo ir žydšaudžių, ir banditų, ir karštakošių, praliejusių nekaltų civilių kraują. Bet apie šiuos dalykus kalbėti derėtų, mano supratimu, parenkant visai kitus akcentus. Į to meto partizanų susidorojimą su sovietų valdžios aktyvistais kažkodėl žvelgiama šių dienų vyraujančios Temidės akimis. Girdi, nebuvo teismo sprendimo, nebuvo užtektinai įrodymų. O nuosprendis vis tiek įvykdytas. Bet ar galėjo to meto kova būti humaniškesnė, teisingesnė? Nei mobiliųjų telefonų, nei interneto, nei ekspertų, nei fotoaparatų, nei pasiklausymo aparatūros tuomet mūsų partizanai neturėjo ir negalėjo turėti. Tad kodėl kaltinant partizanus padarius klaidų neakcentuojami būtent šie aspektai? Kodėl nepabrėžiama, kad Lietuvos partizanams teko kovoti su dešimtis kartų stipresniu priešu, todėl jie ne sykį buvo priversti, žvelgiant šių dienų akimis, griebtis teroro akcijų? Nejaugi mūsų partizanams reikėjo stoti į kovą su reguliariais MGB daliniais atvirai, tarsi frontas prieš frontą?
Atvirai sakau: rugsėjo 29-ąją LUNI pasiūlyta tema pasirodė netikra, nelaisva, nenatūrali. Kas tai per universitetas sunku susigaudyti. Pranešime teigiama, jog LUNI tai nevalstybinis ir neprivatus savišvietos tinklas, paremtas tik žmonių iniciatyva ir noru, kad abejinga ir susvetimėjusi visuomenė taptų jaukia bendruomene. LUNI organizatorių teigimu, šis universitetas tai iniciatyva, kuri skatina žmones burtis ir kalbėtis apie įdomius bei svarbius dalykus, užimti ne pasyvaus visuomenės įvykių stebėtojo, o sąmoningo, drąsaus dalyvio, turinčio tvirtą nuomonę, vaidmenį. Tai keliaujantis universitetas be rūmų, kurio dalimi gali tapti kiekvienas norintis. Čia lektorius ir studentas gali nesunkiai pasikeisti vietomis, čia toleruojama kiekviena argumentuota nuomonė. Įėjimas visada laisvas.
Ar tikrai jis toks laisvas, kaip skelbiama? Jei LUNI laisvas pačioms įvairiausioms nuomonėms, norėčiau pasiūlyti savąją temą. Štai neseniai į rankas pateko 2003 metais Minske išleisto Baltarusijos istorijos vadovėlio pirmasis tomas. Vadovėlis parašytas baltarusių kalba. Baltarusiškai nemoku, tačiau baltarusių kalba užtektinai panaši į rusų. Tad pervertęs net pasibaisėjau. Visi mūsų didieji kunigaikščiai, pradedant Mindaugu ir baigiant Vytautu Didžiuoju, baltarusiai. Gardinas išimtinai baltarusiškas miestas, jame nėra ir niekada nebuvo jokios lietuvybės užuomazgų. Ką jau kalbėti apie Gardiną, jei ir Vilniaus apskritis, šio vadovėlio autorių profesorių J. K. Noviko ir G. S. Marculios teigimu, baltarusiška. Gal manote, kad Žalgirio mūšį laimėjome mes, lietuviai? Nieko panašaus. Čia pats didžiausias baltarusių nuopelnas. Jei LUNI ir istorikai D. Burba ir M. Pocius tokie nepakantūs bet kokioms istorinėms klaidoms ir nutylėjimams, kodėl jiems nepadiskutuoti baltarusiškų istorijos falsifikatų tema?
Aš bandžiau. Man nepavyko. Lietuvos užsienio reikalų ministerijai pateikiau štai tokį klausimą: Teko girdėti, jog Baltarusijos istorijos vadovėliuose bei daugelyje istorinio, kultūrinio, pažintinio pobūdžio leidinių baltarusiai Vilnių laiko baltarusišku miestu, Vytautą Didįjį baltarusių kunigaikščiu ir t. t. Žodžiu, oficialusis Minskas Lietuvos praeitį traktuoja Lietuvai nepalankia kryptimi, savinasi viską, ką geriausio senovėje buvo sukūrę lietuviai. Ar Lietuvos valstybės institucijos domisi šia problema, ar bando daryti įtaką šiems procesams? Sulaukiau labai jau neinformatyvaus URM Informacijos ir viešųjų ryšių departamento direktoriaus Rolando Kačinsko atsakymo: Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir ambasada Minske siekia plačiau pristatyti Lietuvos požiūrį į bendrą istoriją. Tai daroma per Lietuvos ir Baltarusijos istorikų ir intelektualų renginius, skelbiant Lietuvos istorikų straipsnius Baltarusijos valstybinėje žiniasklaidoje, pabrėžiant istorijos bendrumą be istorinių nuopelnų savinimosi. Per vizitą rugpjūčio mėnesį Baltarusijoje (Lydoje, Naugarduke, Myre ir Nesvyžiuje) Lietuvos užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas domėjosi bendro LDK paveldo (istorinės praeities ir jos paminklų) išsaugojimo klausimais. Susitikime su Baltarusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Martynovu Lietuvos užsienio reikalų ministras pasiūlė apsvarstyti galimybę įkurti bendros istorinės atminties forumą, bendradarbiauti Lietuvos ir Baltarusijos nacionaliniams dailės muziejams siekiant restauruoti ir konservuoti LDK paveldo objektus, parengti kelionių vadovą LDK keliais (Lietuvoje ir Baltarusijoje). Baltarusija pritarė šiems V. Ušacko pasiūlymams. Dalis LDK paveldo objektų, esančių Baltarusijos teritorijoje, yra jau restauruoti, kiti restauruojami, dar kita dalis laukia savo eilės. Lietuva labai suinteresuota bendradarbiauti su Baltarusija šioje srityje, pasidalinti paveldosaugos patirtimi, taip pat būtina visuomenei sudaryti galimybes susipažinti su bendru mūsų šalių paveldu.
Jei jau LUNI pritrūko savo diskusijoms įdomių temų, galiu pasiūlyti dar keletą, man regis, sensacingų istorijų. Štai kad ir ta pati Baltarusija. Lietuva bandė išsaugoti lietuvybę Baltarusijos teritorijai priklausančiose lietuviškose salose nepasisekė. Baltarusių politikai, pagalbon pasitelkę ir savo žvalgybas, sukiršino lietuvybę puoselėjusius lietuvius, sąžiningus, pareigingus, patriotiškai nusiteikusius lietuvius pakeisdami savanaudžiais. Aš su mielu noru pasiklausyčiau istorikų pasakojimų, kaip vis dėlto Baltarusijoje buvo numarinta lietuvybė, kaip buvo išstumti lietuvių kalbos mokytojai, į savo profesiją žiūrėję neatmestinai. Mielai išgirsčiau ir pavardes tų mūsų diplomatų, kurie labiau gynė baltarusiškus nei lietuviškus interesus. Ir knygą nusipirkčiau, jei tokią išleistų D. Burba ar M. Pocius.
Panaši tragedija ištiko ir Kaliningrado srityje gyvenančius lietuvius. Jie buvo kiršinami, papirkinėjami, bauginami, išduodami, tad nenuostabu, kad lietuvybė ėmė silpti ir šiame krašte. Per 20 pastarųjų metų šiose kraštuose lietuvybės beveik nebeliko, nors čia mes turime ir konsulatų, ir atstovybių, ir ambasadų...
Gal LUNI galėtų išsiaiškinti, kodėl Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje lietuvybė miršta, kodėl ten nebelieka lietuviškų kultūros paminklų?
© 2009 XXI amžius
|