Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Literatūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Susitaikymas dar neįvyko

Vytautas Visockas

Petro Stankero knygos viršelis

Petro Stankero rusų kalba išleistoje knygoje „Lietuvių policijos batalionai. 1941-1945 metai“, neskaitant žydų temos, trumpai paliečiama ir kita Lietuvoje labai nepageidaujama tema – „Lenkų problemos Lietuvos žemėje“. Atrodo, netrukus bus neviešai uždrausta rašyti ir rusiškomis temomis, pavyzdžiui, apie Hitlerio ir Stalino suokalbį 1939-aisiais, 1940-ųjų Lietuvos okupaciją, prieškario ir pokario trėmimus ir pan., kad neerzintumėme Medvedevo ir Putino, kad rusai pirktų mūsų pieną, kad įsileistų vežėjus, kad, pagaliau, neįsiveržtų į Lietuvos teritoriją, kaip tai padarė Gruzijoje. Juk jeigu taip atsitiktų, Europos Sąjungos ekspertai apkaltintų Lietuvą, o ne Rusiją, kaip apkaltino Gruziją: abi pusės, matote, kaltos. Ir Kęstutis Girnius tokiai išvadai pritartų, nes Gruzijos atžvilgiu jis neabejoja: ES ataskaita – smūgis Gruzijai. Ne ES jis kaltina, o Gruziją. Man atrodo, geriau būtų sakyti: ES ataskaita – pataikavimas Rusijai. Bet K. Girnius – stipresniųjų pusėje.

Tačiau aš ne apie tai. Greičiausiai ateityje taip atsitiks, kad Lietuvoje Gruziją, o ne Rusiją kaltins ne tik mūsų politologai, bet ir valstybės vadovai. Artėja metas, kai pataikausime dar ir Rusijai. Žydams ir lenkams jau pataikaujame. Ypač pastariesiems. Lietuvių pozicijos Lietuvoje lenkų gyvenamuosiuose ir valdomuosiuose rajonuose nuolat silpnėja, vis labiau jie jaučiasi antrarūšiai piliečiai, skriaudžiami dėl lietuviškos kilmės. Niekur pasaulyje taip nėra. Neseniai Lietuvoje siautėjo toks Tomaševskis – vos prezidentu netapo. Dabar jis bando Lietuvą „pastatyti į vietą“ iš Briuselio. Regis, jam neblogai sekasi. Prezidentė Dalia Grybauskaitė jau pažadėjo tenkinti lenkų užgaidas dėl pavardžių rašymo.

Taigi, grįžtu prie minėtoje P. Stankero knygos temos – nepageidaujamos, beveik draudžiamos, lietuviams labai skaudžios. Ne veltui P. Stankeras savo knygą išleido rusų kalba ir Maskvoje.

Atgimimo laikais apie Armiją krajovą (AK) teko daug skaityti. Tada pirmą kartą sužinojau apie šios karinės organizacijos nusikaltimus lietuvių tautai.  Dainuojančios revoliucijos laikais Lietuvos lenkai puoselėjo viltis atsiskirti nuo Lietuvos, įkurti autonomiją (iš esmės tos viltys gyvos ir šiandien), o sąjūdininkai stengėsi atskleisti Sovietų Sąjungos laikais nutylėtas lenkų skriaudas lietuviams, gyvenusiems okupuotose Lietuvos žemėse, Vilniaus krašte. Vyresnėms kartoms Armijos krajovos veikla karo metais Lietuvoje gerai žinoma, o jaunimui – vargu. Todėl, manau, tikslinga ją priminti, pasiremiant P. Stankero knyga.

Vokiečių okupacija sustiprino nacionalinius ir socialinius prieštaravimus, pasakoja knygos autorius. Eilinis žmogus neturėjo galimybės likti neutralus, reikėjo palaikyti arba vokiečių, arba sovietų, arba lenkų, arba lietuvių pusę, nors ir tai negarantavo galimybės išlikti. 1942–1944 metais, kaip rašo P. Stankeras, Rytų Lietuvoje aktyviai veikė šovinistiškai nusiteikęs lenkų pogrindis – vadinamoji Armija krajova, kuriai priklausė apie 400 000 žmonių. Ji siekė, kad „šis kraštas būtų atplėštas nuo Lietuvos ir prijungtas prie Lenkijos, stengėsi realizuoti lenkų emigracinės vyriausybės Londone planą atkurti „pilsudskinę“ Lenkiją nuo jūros iki jūros...“ Reikia pažymėti, kad dabar Lenkijoje istorinė literatūra apie AK veiklą Lietuvos teritorijoje yra nepaprastai tendencinga.

Norėčiau pabrėžti tris žodžius: „dabar“ ir „nepaprastai tendencinga“. Dabar, kai Lenkija oficialiai yra Lietuvai draugiška valstybė. O mes – užmerkę akis, susitaikę.

Kaip rašo P. Stankeras, šovinistinėmis nuotaikomis pasižymėjo reakcingieji lenkų nacionalistai, „kurie Vilniuje labai aktyviai veikė kai kuriose vokiečių įstaigose ir kai kuriose Vilniaus apskrities vietovėse įkūrė „savivaldos organus“. Nors Vilniaus sritis tapo Lietuvos dalimi, vokiečiai Vilniuje rėmėsi ne lietuviais, o lenkais. Štai 1941 m. rugpjūčio 8 dieną lenkų nacionalistai, Druskininkuose užgrobę valdžią, nuplėšė lietuviškus gatvių pavadinimus ir iškabino plakatus – „Šalin chamus lietuvius“. Buvo paviešintas burmistro pasirašytas skelbimas, kad už vieno vokiečio arba lenko nužudymą bus sušaudyta dešimt lietuvių“.

Iki šiol Lietuvos lenkai niekaip negali susitaikyti, kad Lietuvoje būtų lietuviški gatvių pavadinimai. Patys aukščiausi Lenkijos pareigūnai nuolat bombarduoja mūsų prezidentus, premjerus, Seimo narius: kodėl skriaudžiate mūsų tautiečius? Šiandien reikalavimai net didesni nei karo metais, kai už vieną lenką buvo sušaudoma dešimt lietuvių, šiandien jiems jau reikia ir lenkiškų pavardžių rašybos lenkiškais rašmenimis. Netrukus Konstitucinis Teismas išaiškins, kad galima atsižvelgti į lenkų mažumos reikalavimus, ir atriš Prezidentei rankas. Dabar lenkai lietuvių nešaudo, dabar žymiai subtiliau siekia (ir pasieks) savo tikslų.

Bet grįžkime į Armijos krajovos siautėjimo laikus. Štai ką rašo P. Stankeras: „Vokiečių administracija rėmė ir gerai apginklavo lenkų partizanus, kurie siautėjo Švenčionių apskrityje, lietuviškose istorinėse teritorijose ir žudė lietuvius, puldinėjo lietuvių policiją. Daug lietuvių policininkų žuvo nuo lenkų partizanų rankų. Jie žvėriškai elgėsi ne tik Vilniaus krašte, bet ir pačiame Vilniuje. Lenkai dažnai ateidavo į Vilnių ir be jokių priežasčių nušaudavo vieną arba kelis policininkus“. Autorius konkretus, pateikia nužudytųjų lietuvių pavardes. Vokiečiai buvo suinteresuoti tokiais lenkų veiksmais, nesiėmė jokių priemonių: riekitės, žudykite vieni kitus, toks – mūsų tikslas.

„Turgeliuose lenkai suėmė pradinės mokyklos mokytoją, – rašoma knygoje, – išdūrė jai akis, nupjovė liežuvį ir, mirtinai nukankintą, užkasė po egle. Molėtuose jie sušaudė 14 lietuvių, o prie Nemenčinės susidūrė su lietuvių policijos būriu. Mūšyje žuvo 60 lietuvių, o paimtus į nelaisvę išrengė nuogai ir paleido. Turgelių valsčiaus Mikoliškių kaime po susidūrimo su AK partizanais (200 kovotojų) žuvo 19 lietuvių policininkų ir 7 vokiečių žandarai. Tai tik keli pavyzdžiai, kaip lietuviai nukentėjo nuo AK kovotojų. Kai lenkų kariai patekdavo į lietuvių policijos arba savigynos būrių rankas, lenkus globojantis Vilniaus apskrities komisaras SS oberšturmbamfiureris H.Vulfas (H.Vulff) įsakydavo nedelsiant juos paleisti. Visiems lietuvių policininkams buvo gerai žinomas griežtas Vilniaus apskrities komisaro įsakymas neliesti lenkų partizanų“.

Skyriuje „Lenkų problemos Lietuvos žemėje“ P. Stankeras pateikia pavyzdžių, bylojančių apie vokiečių provokacijas, kurių tikslas – kiršinti lietuvius ir lenkus, savo prielankumą teikiant pastariesiems. Todėl „Vilniuje lenkų kilmės asmenys nesivaržydami demonstravo savo panieką lietuviams ir net kibdavo prie savigynos būrių karininkų ir eilinių policininkų, pavyzdžiui, stovinčių eilėje prie kino teatro bilietų kasos“.

Ir lenkų, ir lietuvių tikslai, siekiai buvo skirtingi, neretai priešingi. Vieni daugiau šliejosi prie vokiečių, kiti naudos tikėjosi iš sovietų, bet ir vienų, ir kitų pastangos buvo bergždžios. Lietuviai Lietuvos nepriklausomybės nepasiekė, o „bolševikai dar kartą „atsidėkojo“ lenkams už bendradarbiavimą (buvo susitarimas, kad Vilniaus krašte AK daliniai bus papildomai apginkluoti ir drauge su Raudonąja armija eis į Varšuvą ir Berlyną): po Vilniaus užgrobimo generolas I. Černiachovskis nuginklavo AK, o jos vadą Aleksandrą Kržižanovskį areštavo ir išvežė į Maskvą. Paskui A. Kržižanovskis buvo perduotas vadinamosios liaudies Lenkijos vyriausybei ir mirė kalėjime 1951 metais. Laimėjusi karą Sovietų Sąjunga dar kartą aneksavo Lietuvą, o Lenkijoje įvedė komunistinį režimą, pavertusi ją šalimi satelite“.

Prabėgo daug dešimtmečių, tačiau Lietuvos lenkų ir Lenkijos lenkų priešiškumas Lietuvai, lietuviams liko. Jis ne toks akivaizdus, kaip tada, ačiū Dievui, nekruvinas, bet vis tiek pavojingas. Tas priešiškumas kartais gudriai slepiamas, o kai kada net nesivarginama jį maskuoti. Ir lenkiškos pavardės, ir lenkiški gatvių pavadinimai – ne smulkmena, kaip kai kas net Lietuvoje mus bando įtikinti. Ir lenko korta, ir „kortuotojai“, tokie kaip Tomaševskis, ne smulkmena. O mokyklos, o kunigų antilietuviška įtaka! Apie skriaudas lietuviškoms mokykloms lenkų valdomuose rajonuose rašoma, kalbama, bet Lietuvos valdžia tarsi suparalyžiuota – niekaip nereaguoja. Skaičiau internete, kad visame pasaulyje veikia 75 lenkiškos mokyklos, ir visos jos išlaikomos Lenkijos lėšomis. Lietuvoje yra 100 lenkiškų mokyklų, ir visos jos išlaikomos Lietuvos lėšomis!

Tokia realybė šiandien. Skaitant P. Stankero knygą apie anuos kruvinus laikus, šių dienų realybė byloja, kad susitaikymas dar neįvyko.

© 2009 „XXI amžius“