|
Oligarchinių žaidimų šešėlyje
Giedrius Grabauskas-Karoblis
Pirmadienį Lietuvą sukrėtė kruvini įvykiai. Tą dieną Kaune buvo nužudytas Kauno apygardos teismo teisėjas Jonas Furmanavičius ir viena jauna moteris. Vyksta nužudymų tyrimas. Egzistuoja kelios versijos, bet pagrindinė iš jų yra ta, kad teisėjas ir jminėta moteris esą susiję su pedofilijos skandalu. Šis skandalas prasidėjo prieš metus, praėjusių metų rudenį, bet bylos tyrimas buvo labai vangus. Visa ši istorija paini ir paslaptinga. Išnaudotos mažos mergaitės tėvas kreipėsi į teisėsaugininkus, netgi į Lietuvos ir pasaulio visuomenę, prašydamas pagalbos. Deja, pagalbos nesulaukė ir štai tragiška lemtis. Kol kas negalima vienareikšmiškai teigti, kad teisėją nužudė būtent įtariamasis, nes būna atvejų, kad tokio pobūdžio nusikaltimai gudriai surežisuojami. Pedofilija yra viena didžiausių šiuolaikinio pasaulio problemų, vis sukelianti ir politines audras. Su politikais ir teisėjais susiję pedofilijos skandalai šį dešimtmetį yra kilę Kanadoje, Prancūzijoje, Belgijoje bei kitose šalyse. 2000 metais Latvijoje buvo kilęs garsus pedofilijos skandalas. Tyrimo metu paaiškėjo, kad į pedofilijos tinklą yra įsipainioję premjeras Andris Škelė, užsienio reikalų ministras Valdis Birkavas, mokesčių inspekcijos vadovas Andris Sončikas, daug įtakingų verslininkų. Tam, kad pedofilų tinklų veikla būtų atskleista, reikia efektyvių tyrimų ir viešumo. Tai pripažino ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras: Reikiamos savalaikės reakcijos dėl galimo J. Furmanavičiaus dalyvavimo neteisėtoje veikloje nebuvo. Šios istorijos tyrimas vyko lėtai. Toks aplaidumas labai trukdo ir formuoja neigiamą visuomenės požiūrį į teisėsaugą.
Vis dar klesti žemgrobiai. Žemėtvarkininkų ir jų giminių klanai klesti Kauno, Vilniaus, Kaišiadorių, Prienų, Panevėžio, Kupiškio rajonuose ir daugelyje kitų Lietuvos vietovių. Daug žmonių nepatenkinti žemėtvarkos srityje klestinčia korupcija. Žemes užvaldo žemėtvarkos pareigūnai, jų giminės ar įvairūs vertelgos, o teisėti žemių paveldėtojai lieka trečiame plane. Žemėtvarkos klausimus dažnai sprendžia teismai, kai kurios bylos trunka dešimtmečius. Seimo narė Aurelija Stancikienė, nuvykusi į Kupiškį tirti gautų skundų, akivaizdžiai susidūrė su vietos valdininkų aplaidumu ir arogancija. Girtaujantys valdininkai net nesiteikė jai pateikti prašomų dokumentų, o pasiūlė atsigaivinti alkoholiu.
Susiklostė dviprasmiška situacija. Iš vienos pusės, Lietuvoje lyg ir veikia demokratinė Konstitucija, egzistuoja visus demokratinės valstybės standartus atitinkanti formali teisinė sąranga, bet realybėje veikia nerašyti įstatymai, telefoninė teisė ir dvejopų standartų taikymas teismuose. Vienaip įstatymai taikomi saviesiems, kitaip daugumai piliečių. Tokia situacija dėsninga, nes oligarchinė santvarka veikia pagal savo taisykles ir dėsnius. Kokie gi yra pagrindiniai oligarchinės santvarkos bruožai? Pirma tai mažumos valdžia. Valdo siauros korumpuotų veikėjų kastos. Antra, ši santvarka remiasi melu, klasta ir smurtu. Pasitelkę tokias priemones oligarchai stengiasi išlaikyti savo turtus ir įtaką. Trečia, tokioje santvarkoje labiausiai vertinamas turtas ir turtingieji piliečiai, jie yra dėmesio centre. Lietuva atitinka visus išvardytus bruožus. Tik reikia pabrėžti, kad koncentravimasis į atskirus oligarchinės santvarkos personažus ar jų demaskavimas nieko nekeičia, jei nesuardoma visa santvarka. Mūsų krašte oligarchija jau praėjo visas vystymosi stadijas. Pirmiausia oligarchai sukaupė pradinį kapitalą ir užmezgė reikiamus ryšius, tada pradėjo plėsti savo įtaką ir smarkiai pralobo, ir galiausiai įvairiais neteisėtais būdais pralobęs oligarchų sluoksnis suaugo su korumpuotų politikų, valdininkų ir teisėjų grupėmis, užvaldė daugumą žiniasklaidos priemonių ir tapo dominuojančia Lietuvoje jėga. Oligarchų įkurtos monopolijos smaugia kitus verslininkus, inicijuoja sau palankių įstatymų priėmimą ir rengia šmeižto kampanijas prieš jiems neįtikusius politikus, visuomenės veikėjus ir žurnalistus. Tad Lietuvoje dar kartą pasitvirtino vadinamasis geležinis oligarchijos dėsnis prieš 100 metų žymaus italų sociologo R. Michelso paskelbta teorija, kad jei siauros įtakingų veikėjų grupės įsigali tam tikroje šalyje, tai laikui bėgant jų įtaka tik didėja. Dar 2008 metų pradžioje Lietuvoje prabilta apie rusiško tipo valdomos demokratijos įsigalėjimo grėsmę mūsų šalyje. Rusijoje įsigalėjusi kleptokratija graužia šios valstybės pamatus. Dabartinis Rusijos valdantysis režimas, kurį tiksliau būtų galima apibūdinti kaip oligarchinę diktatūrą, turi didelę įtaką ir kaimyninėms šalims. Ir Lietuvoje galima pastebėti vis daugiau valdomos demokratijos bruožų. Valstybininkų klanui tarnaujantys politikos apžvalgininkai tiesą apie valdomos demokratijos grėsmę bei oligarchijos simbolius garsiąją Dujotekaną, marketavičių klaną bei kitas grupuotes atskleidžiančius apžvalgininkus vadina vanagais, keliančiais sumaištį šalyje ir tarnaujančiais neva kažkokių piktavališkų jėgų interesams. Monopolinis kapitalizmas, jau dominuojantis ne tik Rusijoje, bet ir kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse Bulgarijoje, Latvijoje, Lietuvoje, tampa pagrindiniu šių valstybių ekonominės pažangos ir demokratijos plėtros stabdžiu.
Monopolinis kapitalizmas yra paremtas išnaudojimu. Pastebima, kad šalyse, kuriose dominuoja monopoliniu kapitalizmu paremta ekonomika, susiklosto prasta socialinė padėtis didėja bedarbystė, skurdas, visuomenės susiskaidymas, vyksta masiniai neramumai. Absoliuti dauguma iš stambių koncernų ir prekybinių monopolijų veiklos gauto pelno nusėda šių korporacijų savininkų kišenėse, o visa tai sukūrę darbuotojai uždirba grašius. Šių korporacijų darbuotojai iš 200300 eurų gaunamų atlyginimų vos suduria galą su galu. Bandymai viską paaiškinti tokiomis frazėmis kaip bloga valdžia ar visi politikai vagys yra tiesiog primityvūs bolševikiniai šūkiai, kurių eskalavimas nieko iš esmės nesprendžia. Esminis yra mūsų šalyje įsigalėjusių problemų Gordijaus mazgas santvarkos klausimas. Kam tarnauja ši santvarka? Ar darbo žmonėms darbininkams, ūkininkams, pažangiajai inteligentijai, padoriems verslininkams? Deja, net nepanašu, kad Lietuvoje įsigalėjusi santvarka būtų palanki daugumai šalies piliečių. Tai kapitalistų-bankininkų bei oligarchų sukurta ir daugumai krašto piliečių primesta politinė-ekonominė sistema. Stebina ir kai kurių valdžios žmonių požiūris į pensininkus. Iš teisėtų pensininkų reikalavimų, kad pensijos nebūtų mažinamos, pasišaipoma ar net pagrasinama, kad pensijas teks žymiai sumažinti. Teisininkas Kęstutis Čilinskas taikliai pastebi, kad oligarchams reikia mūsų skurdo, nes skurdesnius žmones lengviau skaldyti, vykdyti įvairias manipuliacijas. Korumpuoti centrinės valdžios ir savivaldos atstovai valstybinį turtą naudoja savo ir savo bičiulių reikmėms. Tokia padėtis klostosi Klaipėdoje, kur įsigalėjo oligarchų parankinių valdžia. Klaipėdos tarybos narys N. Puteikis teigia: Dar 2005 metais Klaipėdos meras R. Taraškevičius, neturėdamas savivaldybės suteiktų įgaliojimų, perleido savo verslo partneriui Robertui Dargiui daugelio milijonų vertės Danės krantines 20 metų nemokamam naudojimui. Tam pasirašė panaudos sutartį, pagal kurią iš valstybės, savivaldybės ir ES pinigų yra fiksuojama Danės upės krantinių rekonstrukcija. O privatus verslininkas R. Dargis, kuris samdo merui nuosavybės teise priklausančią statybos bendrovę Klaipėdos monolitas ir nuo seno su juo bendradarbiauja, 20 metų ima pinigus iš jachtų ir katerių, kurie švartuojasi, už mokesčių mokėtojų pinigais sutvarkytas krantines ir nemoka savivaldybei už jas nė cento. Be to, R. Dargis išsinuomoja ir visas kitas Klaipėdoje esančias jachtų ir katerių stovėjimui tinkamas vietas ir gauna absoliutų šios srities monopolį. Tokio monopolio niekur kitur Europoje nėra. Bet jei Vilniaus prekybai galima Leo LT, kodėl R. Dargiui negalima Jūrų Leo LT? Tokia merų ir jų parankinių savivalė egzistuoja ir kitose Lietuvos vietose Alytuje, Pagėgiuose bei kitur. Alytuje įsigalėjo mero Č. Daugėlos vadovaujamas klanas, Pagėgiuose mero V. Komskio klanas. Šių merų savivalė pasireiškia tiek organizuojant viešuosius pirkimus, kai statybos konkursus laimi merų valdomos statybos bendrovės, tiek savivaldybių kadrų politikoje, kai pagrindinius postus užima merų giminės ir bičiuliai. O viešojoje erdvėje besitęsiantys pigūs skandalai, įvairios tariamos sensacijos užgožia pagrindines problemas. Visi tokie oligarchiniai žaidimai yra skirti viešosios erdvės užpildymui, kad būtų nukreiptas visuomenės dėmesys. Visuomenė, atsidūrusi oligarchinių žaidimų šešėlyje, yra skaldoma ir kvailinama. Teisėti daugelio šalies piliečių interesai nueina į antrą planą. Savo galiomis įtikėję kai kurie Seimo nariai jau nejaučia jokių ribų ir net viešai teigia esantys nacionaline vertybe, kurią reikia saugoti, todėl jokiu būdu negalima atimti iš jų jokių privilegijų. Prisimename plačiai nuskambėjusį R. Pakso skandalą. Tačiau esminio apsivalymo procesai po paksogeito neprasidėjo. Štai rugsėjį iš Seimo vadovo pareigų dėl menko triukšmelio pašalintas A. Valinskas, tačiau neliečiami nei G. Kirkilas, nei kiti korupcine veikla pagarsėję Seimo nariai. Ar pradėti tyrimai prieš įvairius nusikaltimus vykdžiusius valstybininkų klano narius? Ar iš esmės tiriama kultūros sferoje monopolį įgijusio Kėvišo klano veikla? To nėra. Tad šie juodosiomis technologijomis pagrįsti populistiniai žaidimai tik iliustruoja žemą politinės kultūros lygį.
Tai, kad valstybės valdyme reikia ne populizmo, o ryžto ir pamatuotos ekonominės politikos, rodo ir užsienio šalių patirtis. Graikijoje prieš porą metų dvigubai pakėlus mokesčius prasidėjo ekonomikos nuosmukis. Galiausiai praėjusią vasarą įvyko priešlaikiniai rinkimai, kuriuos laimėjo G. Papandreu vadovaujami socialistai. Graikiją valdžiusios A. Karamanlio vadovaujamos konservatorių vyriausybės žlugimą nulėmė ne tik prasta ekonominė politika, bet ir ryžto stoka. Praėjusių metų gruodį vyriausybė nesiėmė aktyvių priemonių prieš komunistų maištininkus, kurie rengė masines riaušes, padegė daugybę bankų, parduotuvių ir nusiaubė visą šalį. Lietuvoje tikrai pribrendęs laikas permainoms. Tokie pasaulio pavyzdžiai rodo, jog permainos neturi būti kosmetinės, svarbiausia turi būti atsižvelgiama į daugelio Lietuvos piliečių interesus. Nes betvarkė ir grupuočių savanaudiškumas griauna valstybės pamatus. Atėjo laikas pažaboti godžius klanus ir imtis žingsnių socialiniam stabilumui ir tvarkai šalyje atkurti.
© 2009 XXI amžius
|