|
Nauja knyga apie Alytaus šv. Liudviko bažnyčios ir parapijos istoriją
Petras Dumbliauskas
Istorijos mylėtojus turėtų sudominti neseniai pasirodžiusi Anelės Šmigelskaitės-Kalašnikovienės Alytaus Šv. Liudviko bažnyčios ir parapijos istorija.
Anelė Kalašnikovienė baigusi Vilniaus universitete istorijos specialybę 1976 metais pradėjo dirbti Alytaus kraštotyros muziejuje. Alytaus I šv. Liudviko parapijos bažnyčia dar nebuvo sulaukusi istorikų susidomėjimo, skirtingai nuo kitų Dzūkijos bažnyčių. Dzūkijos bažnyčių ir jų parapijų istorijas rašė garsusis kunigas Jonas Reitelaitis, bet tik dalis jo veikalų buvo išspausdinti. 1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę istorikai vėl susidomėjo dzūkų krašto bažnyčiomis. Atskiros monografijos jau išleistos apie Metelių Kryžių koplyčią, Punios (Petras Džervus Punios šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios istorija 1425 2000, Punia, 2001), Alovės (Scholastika Kavaliauskienė Alovės švč. Trejybės bažnyčia, Alovė, 2007), Valkininkų (Pranas Bieliauskas Valkininkų bažnyčia ir vienuolynas 1555 1957, Trakai, 2004). Apie kai kurias Dzūkijos bažnyčias jau išleista net po keletą knygų: apie Metelių Kryžių koplyčią pasirodė Juozo Petrausko Kryžių bažnyčios praeitin pažvelgus (Mankūnėliai, 1994) ir Scholastikos Kavaliauskienės Kryžių Švč. M. Marijos rožinio karalienės koplyčia (Alytus, 2005) knygos. Išleista knygų ir apie įvairias dzūkų krašto parapijas: Vytauto Česnulio Iš Varėnos II parapijos ir Vilniaus arkivyskupijos istorijos (Vilnius, 2006), Sigito Jegelevičiaus Nemunaitis ir jo parapija: Nemunaičio parapijos 380-sioms metinėms (Vilnius, 2002) ir kt. Taigi Alytaus miestas smarkiai atsiliko šiuo požiūriu, nes dar nė viena iš trijų miesto bažnyčių nebuvo plačiau tyrinėta. Kažkiek informacijos apie šv. Liudviko bažnyčią paskelbta leidiniuose apie Kaišiadorių vyskupijos paveldą.
Kaip kilo mintis rašyti šią knygą? Pirmutinė idėja inventorinti bažnyčios vertybes. Kalašnikovienės vaikai Saulius ir Arūnas, o vėliau ir fotografė Galina Tamošiūnienė nufotografavo, o pati Kalašnikovienė suinventorino. Paskui pastebėta, kad reikia truputį istorijos. Knygoje pateikta medžiaga apima ne tik pačios bažnyčios istoriją, bet ir daugiau medžiagos apie tų laikų Alytų, kuri galėtų būti įdomi skaitytojams. Tai ir bibliofilo ir visuomenės veikėjo Petro Dumbliausko prisiminimų fragmentai, vyskupo Justino Staugaičio (kunigavusio ir Alytuje) įspūdžiai.
Knygoje išdėstyta pirmosios Alytaus bažnyčios, pastatytos 1524 metais, istorija, reikšmė, papasakota, kaip per šimtmečius keitėsi bažnyčios išvaizda bei parapijos teritorija. Beje, Alytaus parapija savo senumu smarkiai nusileidžia kitoms Dzūkijos vietovėms: Merkinėje parapija buvo įkurta 1392 metais, o Dauguose 1430 metais. Rašoma apie dvasininkus, jų indėlį į bažnyčios ir visuomeninį Alytaus miesto gyvenimą. Knygoje prisiminti ir bažnyčioje dirbę ir tebedirbantys zakristijonai, vargonininkai, varpininkai, kiti patarnautojai. Rašoma apie religines apeigas, papročius, prietarus, tradicijas, teikiamus sakramentus, parapijoje garbinamus šventuosius, apie tai, kaip seniau ir dabar švenčiamos religinės šventės. Paskelbta ir dar niekur nepublikuotos archyvinės medžiagos.
Ši knyga tai sakraliojo meno katalogas. Autorė pateikia Šv. Liudviko bažnyčios sakraliojo meno vertybių sąrašą, detaliai aprašo altorius, paveikslus, skulptūras, liturginius indus, procesijų altorėlius, kryžius, žibintus ir kt., tarp kurių yra respublikinės ir vietinės reikšmės dailės paminklų. Vienas įdomiausių bažnyčioje saugomų eksponatų 1669 metais Vilniuje, Jono Delamarso dirbtuvėje, lietas varpas, tituluotas šv. apaštalų Petro ir Povilo vardu, anksčiau priklausęs Vosyliškių parapijai. Merkinės kraštotyros muziejuje saugomas Merkinės rotušės varpas taip pat lietas garsiojoje J. Delamarso liejykloje 1670 metais. Per Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvos bažnyčios neteko daug varpų. 1918 metais, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, imta rūpintis varpų grąžinimu iš Rusijos. 1922 metais klebono Konstantino Paulavičiaus rūpesčiu iš Rusijos buvo susigrąžintas vienas varpas. Tai liudija kvitas Nr. 317, išduotas 1922 gegužės 11 dieną Centrinio valstybės archyvo direktoriaus Andrevo. Jame rašoma: Nuo Alytaus bažnyčios klebono kun. Konstantino Paulavičiaus. Centrinin Valstybės Archyvan priimta: 1200 auks., kaipo 10 proc. kainos reevokuoto iš Rusijos Alytaus bažnyčios vieno varpo vertės, ir 1054 auks. 50 sk. už pervežimą to varpo iš Rusijos viso priimta 2254 auks. 50 sk. Gal neatsitiktinai šio varpo fotografija įdėta į Anelės knygos viršelio pirmą puslapį.
Knyga iliustruota 68 iliustracijomis. Ją išleido Alytaus kraštotyros muziejus, parėmė kultūros ministerija, Alytaus miesto savivaldybė. Spaudai parengė UAB Alytaus naujienos, išspausdino UAB Petro ofsetas Vilniuje.
Knygos Alytaus Šv. Liudviko bažnyčios ir parapijos istorija sutiktuvės vyko tradicinės Alytaus kraštotyros muziejaus konferencijos Alytaus šviesuolių portretai metu. Konferencijoje buvo pristatyti šeši pranešimai: Vido Poškaus Sidabriniai menininkai geležiniame mieste. Mstislavas Dobužinskis, Nikolajus Gumiliovas ir Alytus, Birutės Malaškevičiūtės Julija Baranauskienė liaudies menininkė, sukūrusi pasaulį iš molio, Felicijos Kazlėnienės Vingiuota kelionė į save per pareigų ir pomėgių salas (apie Rimantą Kazlėną), Ingridos Vilkinienės Žmogus, su kuriuo buvo gera visiems (apie pedagogą Vytautą Daraškevičių), Birutės Orinienės Jo darbų reikšmę labiau įvertins ateities žmonės (apie Kazimierą Raičinskį), Romo Baltrukevičiaus Albinas Šukaitis tinklininkas, mokytojas, draugas.
Dažniausiai konferencijose į galą klausytojų sumažėja, tačiau tik ne šį kartą. Knygos pristatymas vyko renginio pabaigoje, o vėliau atėjusiems jau buvo sunku surasti vietą atsisėsti. Alytaus miesto meras Č. Daugėla įteikė Anelei apdovanojimą.
Darbas muziejuje, pažintis su kultūros paveldu besirūpinančiais kunigais, menotyrininkais, mano tėvų ir mokytojų, puoselėjusių savo krašto religines ir tautines tradicijas, pavyzdys, padažnėjusios vagystės iš bažnyčių ir paskatino paskelbti surinktą medžiagą apie gimtąją Pirmojo Alytaus parapiją ir Šv. Liudviko bažnyčią, pristatymo metu kalbėjo Anelė Kalašnikovienė.
© 2009 XXI amžius
|