Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Literatūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Jį vadino tėvu Leopoldu

Benjaminas ŽULYS

Brolis Benediktas Jurčys, tėvą Leopoldą pakvietęs paviešėti Lietuvoje...

Tėvas Leopoldas. Kadras iš filmo „Misionierius“ Zenono BALTRUŠIO nuotraukos

Kadrai iš filmo „Misionierius“

Šis žmogus didesnėje Lietuvos dalyje nedaug kam žinomas, užtat Kretingoje, Tūbausių ir aplinkiniuose kaimuose jis laikomas legenda, kone stebukladariu, prikėlusiu šių vietovių žmones naujam dvasiniam gyvenimui. Tai iš Bavarijos (Vokietija) atvykęs brolis Leopoldas Šeifelė OFM (Leopold Scheifele). Pakviestas savo bendraminčio Kretingos Apreiškimo vienuolyno vadovo pranciškono brolio Benedikto Jurčio, jis trumpam atvyko  į Žemaitiją paviešėti ir vienuolyne išbuvo net keturiolika metų. Ne tik vienuolyne… Apie jo gyvenimą šiame Žemaitijos krašte, krikščionišką, dorinę veiklą pasakoja režisierės Dalios Kanclerytės ir operatoriaus Laisvio Karvelio sukurtas dokumentinis filmas „Misionierius“, kurio premjera įvyko Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Renginio pradžioje brolis Benediktas paskaitė ištraukas iš Sielvartingų giedojimų knygos „Žodis Dievui iš širdies gilumos“. Knyga išversta iš armėnų kalbos. Brolio Benedikto žiniomis, šios knygos giesmės turi gydomąją galią – jas armėnai perėmė iš kartos į kartą, deda ant kūno žaizdų. Brolis Leopoldas savo žodžiu, malda, nesavanaudiška, pasiaukojančia veikla gydė žmonių dvasines negalias, padėjo išgyventi sunkų metą ir pasiekė stulbinančių rezultatų. Filmas „Misionierius“ pirmiausiai yra skirtas žmonių bendruomenei, suvokiančiai savo pareigas ir atsakomybę už aukščiausią vertybę – būti žmogumi. Režisierė, panaudodama bavariečio pranciškono Leopoldo keturiolikos gyvenimo metų Kretingos vienuolyne biografijos nuotrupas ir informaciją apie krikščionių bendruomenę, pasakoja apie Žemaitijos kaimo realybę. Filmo autorė atskleidžia paties misionieriaus Leopoldo žmogiškumo išbandymus tuštėjančio kaimo akistatoje. Prisiėmęs atsakomybę už daugelio žmonių sielogydą ir sielovadą, jis įvairiais būdais siekė apsaugoti parapijiečius nuo kultūros kičo. Pats besimokydamas ir kitus mokydamas giedoti žemaitiškas giesmes, misionierius pranciškonas netausodamas jėgų kūrė dvasinę erdvę, svetimą triukšmingam vartotojų ir pramogų pasauliui. Evangelinių vertybių pertvarka Tūbausių bažnyčioje bei aplinkinių kaimų gyventojų atsivėrimas misionieriui Leopoldui kino ekrane videovaizdams suteikia prometėjiškos dvasios, teigia, kad įmanoma ir verta daryti stebuklus.

Beje,  Tūbausių bažnyčia buvo beveik sugriuvusi, apleista, ją mažai kas lankė, rėmė, netgi ketinta ją apskritai uždaryti. „Ne vienas vietinis gyventojas turėjo ir kitus „namus“ – parduotuvę su alkoholiniais gėrimais. Jie nešė nemažą finansinį pelną prekybininkams ir dvasinį nuosmukį“, – kalbėjo vienuolis. Ir štai iš Bavarijos atvyko brolis Leopoldas, kurį žmonės ėmė vadinti tarsi savo globėju –  tėvu Leopoldu. Jis greit išmoko lietuvių kalbą, ja kalbėjo su neryškiu akcentu. (Dar mokėjo lotynų, anglų, italų kalbas.) Visas gyvenimas toje vietovėje iš esmės pasikeitė. Suremontuota bažnyčia, į ją ėmė plūste plūsti vietos ir aplinkinių vietovių žmonės, šv. Mišių apeigose ėmė dalyvauti jaunimas. Tėvas Leopoldas pažinojo kiekvieną gyventoją – vaiką, jaunuolį, pagyvenusį. Prie kurio nors priėjęs apkabindavo, tardamas „Jėzus tave myli“. Jis neišsigando išvydęs ir patyręs, į kokią aplinką bei dvasinę būseną pateko. Jo kvietimas – kad kiekvienas su savo viltimi ir skausmu eitų drauge ir darytų gera. Tam reikia ir meilės, ir pasiaukojimo. Vienuolis per kelis kartus iš Vokietijos pristatė apie tris tonas įvairių medikamentų.

Filme vietos gyventojai kalba, kad tai buvęs nepaprastas žmogus, nesavanaudiškai mylėjęs juos, tad ir jie atsilyginę meile. Reikia stebėtis, ko jis, atvykęs į tokį užkampį, šitiek visiems darė gera. „Dabar aš į bažnyčią einu ne vien kaip į Dievo namus, bet lyg patenku į Dangų“, – sakė kita pagyvenusi moteris.

 Režisierė pasakojo, kad tėvas Leopoldas sekmadieniais savo autobusiuku surinkdavęs aplinkinių vietovių senelius, neįgaliuosius ir atveždavęs juos į bažnyčią šv. Mišioms. Po to išvežiodavęs po namus.

Po keturiolikos metų viešnagės vienuolis Leopoldas grįžo į Bavariją, nes ir ten jis reikalingas. O kokiu keliu toliau eis žmonės tų kaimų, kuriuos mylėjo ir globojo jų ganytojas ir geradaris? Filme be pagražinimų rodoma kaimo realybė – paauglys nusitvėręs lazdą daužo jam nepaklususį veršį. „Kas laukia tokio jaunuolio ateityje, ar jis nepasuks į parduotuvę svaigalų?“ – klausia Kretingos Apreiškimo vienuolyno vadovas brolis Benediktas, kuris kaip ir kaunietis brolis Severinas Holocheris, ir dabar palaiko glaudžius ryšius su savo dvasios bendrakeleiviu.

© 2009 „XXI amžius“