| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Krikščionio misija pagal J. Matulaitį Ses. Dalytė STRAŽINSKAITĖ
Kiekvienas žmogus kaskart permąsto savo vietą pasaulyje, nes tai yra pamatinis gyvenimo prasmės klausimas. Žodis misija reiškia siuntimą su ypatinga užduotimi. Krikščionių pasiuntinybė apima žemiškąjį Dievo valios įgyvendinimą, skirtą kiekvienam asmeniškai. Mes esame jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti (Ef 2, 10). Šventieji mums parodo į Dievą kelius, kuriais turime eiti asmeniškai. Pasitelkime į pagalbą palaimintąjį Jurgį Matulaitį, kuris atskleidžia būdus misijos pasirinkimui. Vienas iš pirmųjų žingsnių, rengiantis prisiimti tam tikras visuomenines užduotis, yra tinkamas savo laiko iššūkių pažinimas. Šimto metų senumo J. Matulaičio įžvalga, įrašyta jo Užrašuose, stulbina savo aktualumu: Kažin ar ne didžiausia mūsų gadynėje nelaimė, tai protų išklydimas iš tikros tiesos, iš tikėjimo kelio, tai minčių srityje baisi suirutė ir sumišimas. (...) Minčių atitaisymas turėtų būti vienu iš svarbiausių mūsų rūpesčių. Visuomenė turi būti statoma ant tvirto tikėjimo pagrindo, o kertiniu akmeniu turi būti pats Kristus. Svarbiausias ir gražiausias krikščionybės bruožas yra meilė. Krikščioniška meilė turi platų raiškos lauką, ir Bažnyčia stengiasi įnešti savo indėlį socialiniu mokymu, kuris rūpinasi visu žmogumi ir skirtas visiems žmonėms. J. Matulaičio nuomone, katalikai turi rūpintis ne tik gailestingumo darbais, bet ir krikščioniškųjų vertybių platinimu: Kaip dabar rūpinasi geri katalikai gailestingomis įstaigomis, taip dar daugiau rūpintųsi tikėjimo apgynimu ir praplatinimu, Bažnyčios apgynimu ir išaukštinimu. Tačiau savo darbe turi saugotis, kad būtų priešais ne asmenų ir žmonių, o tik klaidingo mokslo ir nuomonių. Kaip dera geram strategui, J. Matulaitis numato ne tik tikslą, bet ir taktiką. Tai vėl iliustruoja mintys iš Užrašų: Kokios taktikos geriausiai būtų laikytis, einant prie to tikslo? Man rodosi, kad ne tiek gynimosi taktikos, kiek užgrobimo, apėmimo, užkariavimo. Mes privalome būti jėga užgrobiančia, visur įeinančia, įlendančia, pramušančia, apimančia, ne tik tokia, kuri ginasi. Jei vienos durys uždarytos, kitas sau prasiręskime, jei vienas langas užkimštas ir užkaltas, kitą sau darykimės, kad šviesa įeitų. Taip pat ir su darbais, ir su mūsų gyvenimu privalėtų būti. Jei iš kur mus išvaro per vienas duris, grįžkime per kitas, kad ir užpakalines, jei tik to reikalauja Kristaus didesnė garbė ir Jo Bažnyčios didesnė nauda. Jei iš kur mus išguis per vieną langą, lipkime atgal pro kitą, kad tik visur Kristaus dvasią įnešus ir viską dėl Kristaus laimėjus, dėl Jo šventos Bažnyčios. Šitaip plačiai suprastos misijos centre vis dėlto stovi ne visuomenė apskritai, apčiuopiama statistiniais duomenimis, įvairių socialinių ir kitų mokslų išvadomis, o žmogus. Ir pats visuomenės atnaujinimo Kristuje darbas turi vykti nuo tinkamo asmenų paruošimo, nes žmogaus protas yra versmė visokių minčių, kurios, paskui patekusios į minias, pasklinda į platųjį pasaulį, ima žmoniją valdyti. Žmogaus valia yra toji jėga, kuri, arba telkdama ir vienydama aplink save kitus žmones, arba juos stumdama pirmyn, arba ir atgal juos vesdama, keldama, žemyn nutraukdama, valdydama, gali laimę arba nelaimę žmonijai suteikti. Iniciatyvios asmenybės auginimas, jos skatinimas buvo vienas didžiausių J. Matulaičio rūpesčių. Kiekvienas tegu visuomet stato pirmoje vietoje savo šventėjimą ir tobulėjimą. Taigi ir kiekvienas krikščionis turi suprasti, kad ne nuo kitų peikimo, niekinimo ir žeminimo reikia pradėti Kristuje atnaujinimo darbas, bet nuo įėjimo į patį save, gilesnio įsižiūrėjimo į savo gyvenimą ir pasielgimą, nuo savęs išsižadėjimo, nuo tikro iš visų jėgų stengimosi, savo gyvenimą pataisius, kiek galint tobulai gyventi pagal Dievo valią. Reikia pirmiausia pačiam Dievo keliais imti vaikščioti, o paskui jau rūpintis, kad ir kiti imtų tais pačiais Dievo keliais vaikštinėti, ir kitus reikia rūpintis patraukti paskui save, ypač savo pavyzdžiu. J. Matulaičio įsitikinimu, tokia didelė atsakomybė už kiekvieną žmogų yra todėl, kad Bažnyčia yra visuotinė, todėl turi apimti prigimtį ir malonę, žmonių ir kūrinių pasaulį. Teisingai J. Matulaitis pabrėždavo, kad būtina sieti savo valią su Kristaus valia. Jis nebuvo tik idealistas. Jis gerai žinojo, kokie sudėtingi žmonių reikalai ir kokie paradoksalūs jų keliai į laimę. Žemė ne rojus, žmonės ne angelai, be kryžių gyventi negali. Reikia mokytis kantriai ir ramiai visoki kryželiai nešti. Viena iš pagrindinių savo misijų J. Matulaitis laikė vienuolijų kūrimą. Nors didelė dalis jo minčių ir paraginimų yra skirti naujai kuriamos vienuolijos nariams, tačiau šiomis dienomis jie yra labai aktualūs visiems krikščionims ir ypač pasauliečiams. Atnaujintos vienuolijos nariams parašytose instrukcijose ir nurodymuose aiškinama ne tik įžadų esmė, pagrindiniai dienotvarkės punktai, rekomenduojamos maldos ir sąžinės sąskaitos klausimai, bet gausu ir praktinių patarimų, pavyzdžiui, kaip turi elgtis virėjas ir visi patarnaujantieji virtuvėje, taisyklės varpininkui, rūbų bei baltinių prižiūrėtojui, durininkui, bibliotekininkui, pateiktas sąskaitų knygos pavyzdys. J. Matulaitis kūrė ir gyveno krikščionišką gyvenimą su visa jo kasdienybe ir rūpesčiais. Kiekvienas mūsų šio šventojo pavyzdžiu esame skatinamas persmelkti savo kasdienos rūpesčius tikėjimo šviesa.
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |