Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

„Bažnyčia ir valstybė: 20 metų po Berlyno sienos griuvimo“

Mindaugas BUIKA

Europos vyskupų konferencijų tarybos pirmininkas Estergomo (Budapeštas, Vengrija) arkivyskupas kardinolas Peteris Erdas

Popiežius išlieka artimas kontinento vyskupams

Europos vyskupų konferencijų tarybos (CCEE), kurią sudaro kontinento 33 nacionalinių episkopatų vadovai, šiemetinė plenarinė asamblėja nagrinėjo Bažnyčios padėties pokyčius, nulemtus pastarųjų dešimtmečių politinių procesų. Spalio 1–4 dienomis Prancūzijos vyskupų konferencijos rezidencijoje Paryžiuje vykusio susitikimo tema buvo „Bažnyčia ir valstybė: 20 metų po Berlyno sienos griuvimo“. Aptarti nusistovėję Bažnyčios ir jos institucijų teisinio statuso modeliai atskirose šalyse bendradarbiavimo su civiline valdžia stiprinimo galimybių kontekste. Taip pat įvertintos neretai iškylančios kontraversijos bažnytinei vadovybei reaguojant į radikalios sekuliarizacijos apraiškas atskiruose politiniuose ir įstatyminiuose sprendimuose.

Pradedant asamblėją buvo perskaitytas popiežiaus Benedikto XVI sveikinimas susirinkusiems Europos vyskupų konferencijų pirmininkams. Laiške, kurį Šventojo Tėvo vardu pasirašė Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarcizijus Bertonė, taip pat išreikštas dvasinis artumas visiems Senajame žemyne besidarbuojantiems vyskupams, kurių šiuo metu yra apie 1200. Benediktas XVI pabrėžė, kad Bažnyčia išlaiko autonomiją valstybės atžvilgiu, tačiau neatsiskiria nuo jos socialinio ir kultūrinio gyvenimo. Visuomenėje ji išlieka ištikima tiesos misijai ir tos veiklos pagrindinis matas yra žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą, orumas. Bažnyčia, skelbdama ir įgyvendindama savo socialinį mokymą,  prisideda prie visuotinio Dievo miesto kūrimo, link kurio žengia visa žmonijos šeima.

Susitikime Paryžiuje svečio teisėmis dalyvavęs Vyskupų kongregacijos sekretorius kardinolas Džovanis Batista Rė taip pat kalbėjo apie Bažnyčios ir valstybės santykių aktualumą. Jis reiškė viltį, kad „sveikas pasaulietiškumas įsivyraus tikėjimo ir proto sambūvyje ir bendradarbiavime, kad jie abipusiškai padėtų vienas kitam“. Vatikano atstovas pabrėžė, jog tai ypač aktualu dabar, kai dėl ekonominės ir finansų krizės daugelyje Europos šalių įsivyravo netikrumas dėl ateities, o progresuojantis krikščioniškų vertybių reikšmės praradimas socialiniame, kultūriniame ir politiniame gyvenime dar labiau pablogino padėtį.

„Ši situacija mums, vyskupams, yra rimtas iššūkis, skatinantis prisiimti atsakomybę ir netausoti jėgų gelbėjant mūsų vertybes, ypač tas, dėl kurių negalima daryti jokių kompromisų: gyvybės, šeimos, asmens orumo, auklėjimo ir religijos laisvės“, – sakė kardinolas Dž. Rė. Jis priminė naujosios popiežiaus Benedikto XVI enciklikos „Caritas in Veritate“ mokymą, kad tik tikėjimo ir proto vienybė gali išgelbėti žmoniją. „Protui visada reikia, kad jis būtų apvalytas tikėjimo, o religijai savo ruožtu reikia, kad ji būtų apvalyta proto ir taip patvirtintų savo žmogišką autentiškumą“, aiškino Vatikano kardinolas.

Jis ragino  episkopatus būti varomąja jėga siekiant, kad „Europa atgautų savo sielą“. Europos Sąjunga turi būti ne tik prekių ir pinigų laisvos cirkuliacijos rinka, bet bendruomenė, gyvenanti pagal teisingumo ir solidarumo principus – tokį gyvenimo būdą dar popiežius Paulius VI  pavadino „meilės civilizacija“.

Pagrindinį pranešimą plenarinėje asamblėjoje daręs CCEE pirmininkas Estergomo (Budapeštas, Vengrija) arkivyskupas  kardinolas Peteris Erdas apžvelgė svarbiausius praėjusių metų Europos bažnytinio gyvenimo įvykius. Jis taip pat pradėjo nuo ekonominės krizės. Bažnyčia, prisidėdama prie pasaulinės problemos sprendimo, veikė keliose plotmėse. Pirmiausia tai „solidarumo kampanijos“ – karitatyviniai projektai, skirti pagelbėti vargstantiems žmonėms. Antra pastoracinio ir socialinio darbo kryptis – tai paskata rimtam krizės priežasčių ir pasekmių apmąstymui, pabrėžiant ekonominių ir moralinių sunkumų sąsajas. Šiuo tikslu birželio mėnesį Kroatijos sostinėje Zagrebe buvo surengtas už socialinių klausimų nacionaliniuose episkopatuose atsakingų vyskupų pasitarimas, kuriame dalyvavo Šventojo Sosto bei finansų pasaulio ekspertai.

Bendrystės ir tarpusavio pagalbos svarba

Kardinolas P. Erdas pažymėjo, kad giliausią susidariusios padėties analizę pateikė popiežius Benediktas XVI savo enciklikoje „Caritas in Veritate“ nurodęs, kad vien techninių ir finansinių sprendimų nepakanka. Be antropologinio požiūrio, be pasitikėjimo ir meilės tiesai negali būti tikro socialinio sąmoningumo ir atsakomybės. Iškyla pavojus, kad visuomenių ir tautų likimas gali atsidurti privačių interesų ir valdžios siekiančiųjų rankose, o tai gali turėti fatališkų pasekmių. CCEE pirmininkas ir Vengrijos primas reiškė nuoširdžią viltį, kad naujosios enciklikos mokymas apie integralią žmogaus pažangą suteiks impulsą Europos dvasiniam ir socialiniame atsinaujinimui ir taps tikros aušros ženklu.

Priminęs neseniai pasibaigusius šv. Pauliui skirtus bažnytinius metus, kardinolas P. Erdas pasidžiaugė gausiomis piligriminėmis kelionėmis į Šventąją Žemę ir kitas su Tautų apaštalo veikla susijusias vietas. Šios kelionės turėjo didelę dvasinę vertę ir įgalino geriau pajusti, kokiomis nelengvomis sąlygomis dabar gyvena krikščionių bendruomenės musulmonų daugumos aplinkoje. Ganytojas reiškė viltį dėl stiprėjančio taikos, religijos laisvės ir vietinės Katalikų Bažnyčios institucijų pripažinimo Artimuosiuose Rytuose proceso galimybių, kad šalia brangių šventųjų vietų gyvenantys tikintieji galėtų jaustis pilnaverčiais.

Šventojo Tėvo paskelbtus ir dabar švenčiamus Kunigų metus kardinolas P. Erdas pavadino pranašiška iniciatyva. Ji turėtų paskatinti dvasininkijos vidinį atsinaujinimą, kuris padarytų stipresnį ir labiau efektyvų Evangelijos liudijimą šiandienos pasauliui. Pripažinęs, kad Bažnyčios tarnų gyvenimas sekuliarizuotoje aplinkoje yra kupinas sunkumų, paklydimo pagundų bei nesupratimų, CCEE vadovas pabrėžė, jog reikia išlaikyti įsipareigojimą skatinti dvasinius pašaukimus. Europai reikia daugiau kunigų, bet taip pat labai reikia ir Bažnyčiai ištikimų pasauliečių, kurie savo darbo vietose, šeimose, socialinėse institucijose, mokyklose būtų tikruoju Kristaus veidu. Yra svarbu, kad aktyviai visuomenėje veikiantys ir krikščioniškas nuostatas pabrėžiantys pasauliečiai nuolat jaustų savo ganytojų globą ir pastoracinę paskatą. (Ypač kovoje už gyvybę ir blaivybę – M. B.)

Kardinolas P. Erdas apgailestavo, kad laicistinėje žiniasklaidoje ir šiais metais Bažnyčia neišvengė savo mokymo ir gyvenimo iškraipymų, netgi pajuokos ir išpuolių, kurie kai kuriose Europos šalyse buvo ypač skaudūs ir įžūlūs. Netgi Šventasis Tėvas buvo tapęs šių išpuolių auka. Sekuliarizuotoje netolerantiškoje visuomenėje būtina prisiminti Viešpaties perspėjimą dėl jo išpažinėjų galimo persekiojimo ir drąsiai pasitikti išbandymus, teigė CCEE pirmininkas. Žemyno ganytojai jaučia būtinumą stiprinti tarpusavio bendrystės ryšius ir vienybę su Šventuoju Tėvu. „Mes, Europos vyskupai, patvirtiname, kad Bažnyčia toliau drąsiai skelbs Evangelijos tiesą netgi tokiose vietose, kurios mažiau atviros šiam skelbimui“, – pabrėžė Vengrijos kardinolas. Jis taip pat patvirtino, kad CCEE stengsis padėti diecezijoms ginant ir skatinant tiesą ir laisvę.

Ataskaitiniame pranešime buvo primintos ir šiemetinės ekumeninio bendradarbiavimo iniciatyvos, o ypač darbą pradėjęs Pirmasis katalikų ir stačiatikių forumas, kuriame dalyvauja beveik visos Europos Stačiatikių Bažnyčios. CCEE aktyviai bendradarbiauja su pagrindine ekumenine žemyno organizacija – Europos Bažnyčių konferencija (KEK) tiek teologijos, tiek socialiniais klausimais. Štai dabar kartu ruošiamasi gruodžio mėnesį Danijos sostinėje Kopenhagoje įvyksiančiai Pasaulinei konferencijai dėl klimato kaitos. Krikščionys gali daugiau pasiekti įvairiose socialinėse srityse, jeigu sugebės kalbėti vienu balsu.

Baigdamas pranešimą kardinolas P. Erdas trumpai palietė pastarosios CCEE asamblėjos svarstytą Bažnyčios ir valstybės santykių temą. Jis sakė, kad „praėjus dvidešimčiai metų po Berlyno sienos griuvimo, kuris simbolizuoja daugelio ateistinių ir komunistinių režimų pabaigą, dabar patiriame kitus sunkumus ir kitus iššūkius“. Atkreipdamas dėmesį į naują padėtį Europos Sąjungoje, susijusią su vadinamosios Lisabonos sutarties ratifikavimo procesu, Vengrijos primas pažymėjo, kad „Bažnyčia remia kiekvieną iniciatyvą, kuri veda į taikos ir solidarumo santykių tarp šalių stiprinimą“. Tačiau ji visuomet išlaikys budrumą, kad būtų garantuotas bendrasis gėris, pagarba gyvybei ir religijos laisvei.

Į episkopatų pareiškimus reaguojama nevienodai

Milano (Italija) katalikų universiteto Bažnytinių studijų centro profesorius Džordžijas Feličianis pristatė tyrimų apie Bažnyčios ir valstybės santykių padėtį įvairiose Europos šalyse rezultatus. Jis pažymėjo, kad tik Maltoje ir Monako kunigaikštystėje katalikybė yra pripažinta valstybine religija. Kai kuriose kitose šalyse Katalikų Bažnyčios teisinis statusas yra užfiksuotas valstybių konstitucijose (Italijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir Liuksemburge). Trečias žinomas lygmuo, kada šalies priimtose įstatyminėse chartijose nurodomos išskirtinę teisę turinčios vadinamos tradicinės denominacijos, tarp kurių yra ir Katalikų Bažnyčia. Tokia padėtis, pavyzdžiui, yra Austrijoje, Belgijoje, Graikijoje ir Lietuvoje. Kitose šalyse (Olandijoje, Moldavijoje ar Skandinavijos regione, kur Katalikų Bažnyčia turi tik asociacijos (draugijos) teises) pripažinimo laipsnis yra menkesnis.

Šios teisinės normos nulemia santykių tarp vietinių vyskupų konferencijų ir valstybinių institucijų įvairovę. Atkreiptas dėmesys, jog daugeliu atvejų episkopatų santykiai su savivaldybėmis yra geresni nei jų ryšiai su nacionalinio lygmens institucijomis, nepaisant egzistuojančių sutarčių su Šventuoju Sostu. Taip pat ir Bažnyčios finansavime įstatyminės normos yra gana skirtingos ir jas lemia senosios tradicijos arba naujieji įstatymai. Štai Vokietijoje bei Šveicarijoje nuo seno egzistuoja valstybės tvarkomi vadinamieji bažnytiniai mokesčiai, kada denominacijos narys privalo dalį savo mokesčių pervesti Bažnyčiai. O Ispanijoje, Italijoje, Vengrijoje ir Lietuvoje pastaraisiais metais priimti įstatymai, kada kiekvienas asmuo gali dalį savo pajamų mokesčio skirti Bažnyčiai. Šiais atvejais valstybinės institucijos palieka tai nuspręsti patiems piliečiams. Yra ir kitų visuomeninės paramos religinėms bendruomenėms būdų, ypač Kroatijoje ir Slovakijoje, kur valstybė yra labai dosni Bažnyčios institucijoms.

Pateiktoje tyrimų medžiagoje taip pat analizuojama, kaip atskirose šalyse priimami episkopatų pareiškimai dėl aktualių socialinių problemų. Pagal gautus atsakymus daroma išvada, kad Vokietijoje, Prancūzijoje, Lietuvoje, netgi Graikijoje ir Albanijoje (pastarose dviejose šalyse katalikai sudaro mažumą) į Bažnyčios nuomonę yra atsižvelgiama. Tačiau kitų šalių (Bosnijos, Slovėnijos) vadovai į Bažnyčios nuorodas nekreipia jokio dėmesio. Austrijos ir Čekijos vyskupai netgi nusiskundė dėl pasitaikančio priešiškumo, kurį palydi pajuoka sekuliarizuotoje žiniasklaidoje.

Įdomūs buvo Anglijos, Moldavijos, Lenkijos ir Portugalijos vyskupų atsiliepimai į šiuos klausimus. Šių šalių ganytojai pastebėjo, kad dažniausiai į jų visuomeninius pareiškimus reaguojama selektyviai. Pareiškimai dėl šeimos ir santuokos, seksualumo ir bioetikos problemų dažniausiai yra visiškai ignoruojami arba priimami su neslepiamu priešiškumu, o vyskupų socialiniai dokumentai dėl žmogaus teisių, paramos vargšams, solidarumo apleistiesiems yra palankiai priimami ir net skatinami. Kaip pabrėžė popiežius Benediktas XVI savo naujoje enciklikoje „Caritas in Veritate“, toks valstybinių institucijų ir visuomeninio mentaliteto nenuoseklumas, kada gyvybės ir šeimos apsauga yra atskiriama nuo bendrosios socialinės politikos, yra visiškai nepriimtinas. Todėl Bažnyčia šių svarbių klausimų sprendimui turi vienytis su kitomis denominacijomis, žydų ir musulmonų vietinėmis bendruomenėmis bei visais geros valios žmonėmis.

Naujos problemos ir krikščioniškas optimizmas

Baigiamajame Paryžiuje įvykusios plenarinės asamblėjos pareiškime, pavadintame „Europa, būk pasitikinti“, Europos episkopatų vadovai dar kartą pripažįsta žmonių ir tautų, taip pat Bažnyčios nuopelnus kovoje su prieš dvidešimt metų žlugusiu ateistiniu komunizmu. Ypač prisimintas fundamentalus popiežiaus Jono Pauliaus II įnašas ir jo vieningos Europos, kuri būtų grindžiama tikėjimo, bendrojo gėrio ir tikėjimo pagrindais, vizija. Pareiškime taip pat pripažįstama, kad įvykusios permainos tikėjimo laisvės srityje atvėrė naujų galimybių evangelizacijai ir Bažnyčios pastoraciniam veikimui. Nors išsivadavimo procesas visose šalyse dar nesibaigė ir dar ne visi konfliktai yra išspręsti, Europos vyskupai į šį išsivadavimą žvelgia kaip į laiko ženklus ir reiškia padėką Dievui, istorijos Viešpačiui.

Apžvelgdama naująsias tendencijas, išryškėjusias pastaraisiais dviem dešimtmečiais, CCEE savo pareiškime pirmiausia nurodo į pasiektą judėjimo laisvę, kuri sudarė sąlygas Europos žmonių bendravimui. Ganytojai kartu pastebi, kad išaugusi migracija, nors ir prisidėjo prie gerovės skatinimo, tačiau „tuo pat metu atnešė naujų sunkumų dėl šeimų pasidalijimo ir neišvengiamo atotrūkio nuo normalaus kasdienio gyvenimo“. Apskritai CCEE pripažįsta, kad Europos vienijimosi projekto etinis pagrindas yra gerokai susilpnėjęs. Tai, kad toli gražu ne visos viltys išsipildė, patvirtino ir menkas dalyvavimas šiemet įvykusiuose Europos parlamento rinkimuose.

Sienų atsivėrimas ir prekybos išaugimas nulėmė vartojimo augimą, bet šios gėrybės negalėjo patenkinti žmogaus širdies poreikių. Pasitvirtino Kristaus mokymas: „Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4). Pagaliau šiuolaikinės rinkos ribas, kurių varikliu yra žmogaus godumas, visiškai patvirtino ištikusi sunki ekonomikos ir finansų krizė. Europos vyskupai primena popiežiaus Benedikto XVI perspėjimą, kad visuomenė, kurioje ginami tik asmeniniai ar grupiniai interesai, galiausiai tampa džiunglėmis. Be teisingumo, solidarumo ir abipusės paramos, socialiniame gyvenime vis labiau įsivyrauja smurtas ir prievarta. Ganytojai pagrįstai nurodo, kad tokiomis sąlygomis gali suklestėti įgyti teroristinės organizacijos bei nusikalstamos mafijos struktūros. (Ką jau galima pastebėti kai kuriose pokomunistinėse šalyse – M. B.)

Pliuralistinėje visuomenėje taip pat iškyla pavojus pasiduoti reliatyvizmui, ypač etiniam reliatyvizmui, dėl ko jau dabar galima pastebėti tendenciją, kad Europos Sąjungos kai kurie juridiniai sprendimai yra nukreipti prieš gėrį. Visuomeninio gyvenimo bendrosios nuostatos ar požiūriai neturi priklausyti nuo apgaulingo lobizmo ar besikeičiančios viešosios nuomonės, pabrėžiama CCEE pareiškime. Juridinės normos turi būti susietos su prigimtine teise, kuri remiasi žmogaus orumo principu ir apsprendžia kiekvieno asmens teises ir pareigas.

Nurodę į kitas žinomas Senojo žemyno problemas – dėl mažo gimstamumo ištikusią demografinę krizę – Europos ganytojai pabrėžia, kad jie nenori būti tik blogio pranašai ir su viltimi žvelgia į ateitį. Ypač juos džiugina daugelio jaunų žmonių entuziazmas ir atsidavimas solidarumo bei bendrojo gėrio reikalui. „Ir gyvybės gynimas nuo prasidėjimo iki natūralios mirties dar nėra prarastas reikalas. Mes esame tvirtai tuo įsitikinę“, – tvirtinama pareiškime. Todėl vieningos Europos kūrimas yra vertas pastangų ir šiame darbe kiekvienas krikščionis turi rasti savo vietą. „Neužmirškime, kad mes esame mokiniai To, kuris sako kiekvienam iš mūsų: „Nebijok! Kelkis ir eik!“

© 2009 „XXI amžius“