Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Pilkosios zonos

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Po J. Furmanavičiaus ir V. Naruševičienės nužudymo paaiškėjo, kad Lietuvoje ilgą laiką nebaudžiamai veikė pedofilų grupuotės, o jų veiklos tyrimai buvo marinami. Paskelbta nužudymu įtariamas pedofilų išnaudotos mergaitės tėvo Drąsiaus Kedžio tarptautinė paieška, uždaryta D. Kedžio interneto svetainė www.pedofilai.com, kurioje jis atskleidė tamsius įtakingų pedofilų veiklos užkulisius. Beje, ir užsienio valstybėse šiuo metu kyla pedofilijos skandalai. Prancūzijos kultūros ministras F. Miteranas raginamas atsistatydinti po to, kai prisipažino, kad Tailande naudojosi mažamečių seksualinėmis paslaugomis. Aiškėja, kad D. Kedžio dukrą ir jos pusseserę tvirkino bei prievartavo mažiausiai keli asmenys, vienas iš jų – žinomas verslininkas ir politikas, vienas iš Darbo partijos steigėjų. Šioje situacijoje atsiskleidė teisėsaugos aplaidumas, keliantis daugelio šalies piliečių ir politikų pasipiktinimą. Europarlamentaras prof. V. Landsbergis teigia: „Mūsų teisėsaugai trūksta sąžinės ir drąsos. Pavyzdžiui, Generalinė prokuratūra atrodo nykiai. Ten ir „Samanėlė“, ir kitos aferos, ir begalinis Vytauto Pociūno laidojimas ir kurtumas signalams apie pedofiliją. Nežinau, ar tikrai Algimantas Valantinas vadovauja Generalinei prokuratūrai. Lietuvoje esama didelių teisinės sistemos problemų. Sistemą galėtų pakeisti susikaupęs visuomenės pyktis, panašus į revoliucinį reikalavimą. Taip pat pačių teisininkų nepasitenkinimas. Nemanau, kad visi jie susimokę ir korumpuoti. Tikiu, kad nemaža jų dalis nori būti tikri teisininkai tikrai teisinėje valstybėje. Kol kas teisinė sistema primena klaninę diktatūrą. Reikia aktyvesnių teisėsaugininkų. Ir aktyvius, tikrus teisėsaugininkus reikia kelti į vadovus, o karjeristus ir korumpuotas figūrėles mesti lauk“. Jungtinio demokratinio judėjimo lyderis, advokatas K. Čilinskas teigia, kad generalinis prokuroras prarado pasitikėjimą, jis turi rimtai apsvarstyti, ar jam nevertėtų atsistatydinti. Penktadienį, šeštadienį, sekmadienį ir pirmadienį Vilniuje ir Kaune vyko protesto akcijos. Prie prokuratūrų pastatų susirinkę žmonės protestavo prieš pedofilų siautėjimą ir teisėsaugos neveiklumą. Šias akcijas ketinama tęsti. Pirmadienio ryte Vilniaus centre įvyko dar vienas mįslingas įvykis. Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) būstinėje įvyko sprogimas. Vienas būstinės darbuotojas buvo sužeistas, išdužo pastato langai, sudegė dokumentai, apgadinti baldai. Vienas darbuotojas pareiškė, kad tikriausiai sprogo dujos, tačiau vėliau LSDP pirmininkas A. Butkevičius atmetė šią versiją, nes pastate nėra dujų. Galima versija, kad kažkas tyčia paleido degias dujas pastate. Tame pačiame pastate yra įsikūrusi ir Vaiko teisių apsaugos kontrolierės tarnyba, kuri aplaidžiai  tyrė pedofilijos skandalą ir laiku neapgynė išnaudojamos mergaitės.

Sunkioje padėtyje atsidūrė „Lietuvos paštas“. Įmonės vadovai kartu su savo bendrininkais net kelerius metus grobstė bendrovės lėšas, klastojo dokumentus, organizavo „Lietuvos paštui“ nenaudingus turtinius sandorius, ėmė kyšius. Šioje byloje yra dešimt įtariamųjų, tarp jų trys buvę „Lietuvos pašto“ vadovai ir septyni verslininkai. Įtarimai pareikšti ir buvusiam įmonės generaliniam direktoriui Ernestui Vaideliui (nuo spalio 12 dienos jis atleistas iš pareigų). E. Vaidelys, jo pavaduotojas A. Balčiūnas ir grupė verslininkų, susijusių su Maskvoje kalinčiu vilniečiu verslininku V. Kastujevu ir jam artimu pajūrio verslo magnatu M. Žalimu, organizavo stambias aferas ir padarė „Lietuvos pašto“ bendrovei didžiulę žalą. Valstiečių partijos finansinis rėmėjas V. Kastujevas, kaltinamas reketavęs bankininkus, nuo 2008 metų birželio yra kalinamas Maskvoje. „Lietuvos pašto“ bylą tiriantys pareigūnai turėjo duomenų apie V. Kastujevo sąsajas su šiomis aferomis, tačiau pateikti konkrečius įtarimus pritrūko įrodymų.

Aukštojo mokslo sistemoje klostosi dramatiška padėtis. Vykdoma reforma gerokai pakenkė tiek studentams, tiek dėstytojams.  VDU prof. filosofas Bronius Genzelis dar kovo mėnesį teigė, kad aukštojo mokslo reforma žalinga ir tarnauja tik siaurų korupcinių grupių interesams. Seime jau parengtas interpeliacijos tekstas švietimo ministrui G. Steponavičiui. Aiškėja ir tai, kad kai kurie politikai turi nelegalius aukštojo mokslo diplomus. Nelegalus ir G. Kirkilui išduotas  Vilniaus universiteto Tarptautinės verslo mokyklos magistro diplomas. Aukštosios partinės mokyklos, kurią yra baigęs G. Kirkilas, diplomas nėra prilyginamas aukštojo mokslo bakalauro studijų diplomui, tad pats jo priėmimas į magistro studijas buvo neteisėtas. Skandalinga ir tai, kad Kirkilo magistro diplominis darbas įslaptintas, nors šiaip su magistro darbais galima susipažinti.

Viena iš mūsų krašto pilkųjų zonų – 1993 metų rudenį vykę Kauno savanorių protestai. Šie šešiolikos metų senumo įvykiai dažnai vadinami savanorių maištu, tačiau tai nebuvo maištas tikrąja to žodžio prasme. LDDP valdžia pradėjo spausti savanorių būrius ir dalis savanorių ryžosi atviriems protestams. Apie pusantro šimto savanorių pasiraukė į Pakaunės miškus, dar daug jų bendražygių į miškus neišėjo, bet palaikė šią protesto akciją. Klostėsi grėsminga situacija, nes  galėjo prasidėti ginkluoti susirėmimai tarp policijos ir savanorių būrių. Šį klausimą pavyko taikiai išspręsti. Vėliau vyko daug rezonansinių įvykių, vienaip ar kitaip siejamų su 1993 metų rudens įvykiais – paslaptinga „Lietuvos aido“ žurnalisto Kęstučio Žičkaus mirtis 1996 metų vasarą, buvusio savanorio, vėliau saugumiečio Juro Abromavičiaus nužudymas 1997 metų pradžioje, geležinkelio tilto per Bražuolę susprogdinimas 1994 metais. Žurnalistas K. Žičkus aktyviai domėjosi 1993 metų Pakaunės įvykiais, nagrinėjo ir politinę korupcijos bei KGB agentų veiklą. 1996 metų liepos pradžioje prieš išvykdamas į Kauną K. Žičkus bičiuliui prasitarė, jog rengiasi iš ten parsivežti „bombą“ (kompiuterinį diskelį su politikų, bendradarbiavusių su KGB, sąrašais). Diskelį jis turėjo iš kažko pirkti, su savimi turėjo ir nemenką pinigų sumą. Bet grįždamas iš Kauno K. Žičkaus vairuojamas automobilis apsivertė ir išlėkė į kitą kelio pusę. K. Žičkus žuvo. Techninė ekspertizė konstatavo, jog automobilis vertėsi dėl to, kad iš metaliniu strypeliu pradurtos padangos palengva išėjo oras ir automobilis tapo nevaldomas. Žuvusiojo kolegoms buvęs KGB pareigūnas paaiškino, kad tokiais strypeliais šaudoma iš pneumatinio šautuvo. Jo žodžiais tariant, tokie ginklai yra skirti įvairiems „nelaimingiems atsitikimams“ organizuoti. Po mėnesio šis buvęs KGB pareigūnas rastas sudegęs savo garaže – ir vėl konstatuotas nelamingas atsitikimas. Daug protesto akcijose 1993 metų rudenį dalyvavusių savanorių rasti kaip neva nusišovę ar nuskendę. Tokia lemtis ištiko I. Ruplį, A. Simanavičių, K. Radauską ir dar keliolika jų bendražygių.

Monopolijų ir stambių kriminalinių struktūrų dominavimas pakenkė valstybei ir jos piliečiams. Ignoruojami teisės principai ir moralinės vertybės. Teisininkas Kęstutis Čilinskas dabartinę santvarką įvardija kaip melo ir korupcijos sistemą: „Lietuvoje vis gilėjanti sisteminė krizė didina socialinę atskirtį tarp saujelės lobstančiųjų ir skurdinamos visuomenės. Oligarchinė sistema todėl ir laikosi, kad dauguma žmonių gyvena blogai, žemiau skurdo ribos. Jei atidžiau pažiūrėtume, kaip skirstomos nacionalinės vertybės, tai pamatytume, kad oligarchinei viršūnei atitenka didžiulės pajamos. Visas finansinis kapitalas paskirstomas jų naudai, o likusioji visuomenės dalis bei verslas laikomi bado dietos sąlygomis, verčiama tenkintis trupiniais. Ir kai visuomenė yra tokia susiskaldžiusi, nesusivienijusi, labai lengva valdyti tokį verslą, tokią žiniasklaidą, tokią bendruomenę. Tai yra oligarchinės sistemos pamatas, kai oligarchinei viršūnei atitenka turtai, o mokesčių našta perkeliama ant eilinių žmonių pečių“.

Pažvelgus į daugelį mūsų šalies viešojo gyvenimo sričių – švietimo ir mokslo sistemą, sveikatos apsaugos sistemą, teisėsaugą, regimos pilkosios zonos – formaliai teisėtų, bet antikonstitucinių sprendimų priėmimas, korupcija ir aplaidumas. Tad neatsitiktinai Lietuvoje klostosi tokia dramatiška padėtis – vis daugėja skurdo apraiškų, plinta narkomanija, didėja nusikalstamumas. Vyksta dėsningi įvykiai, nes butaforinėje valstybėje prasideda anarchija. Kai nesutvarkomi oligarchai, aferistų ir pedofilų klanai, tai veda į nuosmukį, sukelia valstybės eroziją. Siekiant atkurti tvarką ir pažaboti įsisiautėjusius nusikaltėlius reikia tvirtos rankos, ryžtingų priemonių. Jau aišku, kad nei dabartiniai VSD vadovai, nei atsakingi prokurorai nesugeba imtis griežtų priemonių prieš Lietuvoje įsigalėjusį organizuotą nusikalstamumą. Reikia pabrėžti, kad tai nėra tipinis organizuotas nusikalstamumas, aprašomas Vakaruose išleistose kriminologijos knygose. Pagal klasikinę mafijos teoriją, tik tos nusikaltėlių grupuotės, kurios turi aiškią hierarchiją, vykdo plataus masto nusikalstamą veiklą ir yra užmezgę artimus ryšius su valdžios pareigūnais, yra įvardijamos kaip tikros organizuotų nusikaltėlių struktūros. Vakaruose gausu įvairaus plauko mafijos grupuočių, atskleidžiami ir jų ryšiai su valdžios pareigūnais, tačiau jos neturi lemiamos politinės ir ekonominės įtakos. Bet gerokai kitokia padėtis klostosi keliose ES valstybėse – pirmiausia Lietuvoje, Latvijoje ir Bulgarijoje. Lietuvoje į organizuotas nusikalstamas struktūras yra susibūrę tiek kriminaliniai nusikaltėliai, tiek korumpuotų politikų ir pareigūnų grupės. Organizuotų klanų gretose ypatingas vaidmuo tenka KGB veikėjams – tiek buvusiems kadriniams darbuotojams, tiek KGB rezervistams. Jie yra tokių klanų koordinatoriai. Valstybės saugumo departamentas 1998–2004 metais veikė kaip stabili institucija, ryžtingai kovojanti su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu. Pavyko demaskuoti kai kurias įtakingas kriminalines grupuotes, atskleisti jų ryšius su korumpuotais teisėjais ir muitinės pareigūnais. Atskleidus Lazdijų, Panevėžio ir Biržų apylinkių teismų vadovų A. Gudo, D. Japerto ir P. Linkevičienės nusikalstamą veiklą, dar keli korumpuoti teisėjai patys pasitraukė iš tarnybos, bijodami demaskavimo. Pradėta tirti ir kai kurių verslo struktūrų, galimai veikiančių kaip Rusijos žvalgybos priedangos įmonės, veikla. Prasidėjo ir esminiai su Rusijos žvalgyba susijusių bei Lietuvoje dažnai besilankančių rusų mafijos lyderių A. Kikališvilio, Š. Nusujevo ir L. Buriako veiklos tyrimai. Bet lūžis šios tarnybos veikloje įvyko 2004–2006 metais, jau vadovaujant A. Pociui. Tada prasidėjo masinis sąžiningų pareigūnų atleidimas iš darbo, imta dangstyti korumpuotus politikus ir teisėjus. Tai dėsningas procesas, nes 2004–2007 metais VSD vadovais buvo KGB rezervistai, palaikę ryšius tiek su generolu V. Jakuninu, tiek su kitais Rusijos saugumiečių klanų lyderiais. 2006 metų rudenį iš VSD atleistas Kastytis Braziulis teigia: „Kai VSD vadovavo M. Laurinkus, darbas vyko sklandžiai. Mano nuomone, M. Laurinkus buvo gana savarankiškas vadovas. Sakyčiau, tuo metu VSD surado savo darbo krytis ir pradėjo rimtai dirbti. A. Pociui tapus VSD vadovu viskas pasikeitė“.

Tai, kad Seime imamasi kai kurių reformų, yra geras ženklas. Seimo vadovė I. Degutienė daro tai, ko nesugebėjo padaryti iki šiol šiose pareigose buvę politikai. Seimo lėšų švaistymas jau buvo peržengęs visas ribas, o automobilių nuoma už valstybės pinigus – tai kažkoks fantasmagorinis Lietuvos politikų išradimas. Europos šalyse tokios praktikos nėra. Keista ir tai, kad automobiliai nuomojami be konkurso. Daugelis Seimo narių reformoms priešinasi ir nori išsaugoti privilegijas. Tačiau klestinčios privilegijos ir Lietuvoje esančios ryškios teisinės sistemos spragos veda link anarchijos. Tad privilegijų trokštantys politikai turi susimąstyti – ar jie pasisako už tolesnę valstybės eroziją ar nori atkurti teisinę valstybę?

© 2009 „XXI amžius“