|
Dar kartą apie nacionalinius susitarimus
Jau baigiamas rengti Nacionalinis susitarimas, apie kurį kalbama nuo Permainų koalicijos lyderio premjero Andriaus Kubiliaus atėjimo į valdžią. Kam prireikė Nacionalinio susitarimo? Argi Lietuvoje dar maža įstatymų? Jau patys įstatymų leidėjai juose nesusigaudo ir klaidžioja kaip po džiungles. Taip, jų yra labai daug klaidingų, neišbaigtų, netgi nesąmoningų. Gal ir reikėtų juos taisyti, o ne kurpti kažkokį Nacionalinį susitarimą, kuris faktiškai uždraus piliečiams veiksmingiau įsijungti į valstybės valdymą. Galiausiai juk turime Konstituciją, kuri nubrėžia valstybės sąrangą, visus mūsų bendrabūvio principus. Bet kažkodėl valdžia visą dėmesį sutelkė į šį negyvą padarą ir bando įpūsti jam dvasią. Kodėl premjeras taip nori to susitarimo? Tikriausiai todėl, kad tada bus galima minkyti piliečius kaip molį, kad jie negalėtų (bent teoriškai) priešintis įvairiems pasipiktinimą ar piliečių skurdą didinantiems valdžios planams.
Po susitarimo projektu jau surikiuoti vadinamieji socialiniai partneriai pavardės su pareigomis ir būsimais jų parašais. Beveik pusė jų A. Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės nariai. Bet kai kurie socialiniai partneriai traukiasi, sakydami, kad jie nenori būti įkaitais ar kitus palikti įkaitais, arba grasina streikuoti, jeigu tame susitarime išliks tautai netinkami reikalavimai. Tik vienas socialinis partneris tikrai nežada trauktis su juo premjeras nori žūtbūt susitarti. Tai pramonininkų ir oligarchų vedlys B. Lubys. Iš tikrųjų su juo siekiama ne susitarti, o įvykdyti jo reikalavimams. Todėl tame dokumente, kurio išsižadėti nori beveik visi to susitarimo dalyviai, išskyrus Vyriausybės ministrus (jie, beje, atlieka tik statistų vaidmenį) ir patį B. Lubį, tarp daugybės mažą vertę turinčių žodžių ir prasmių tėra vienas nesvarbus punktas kalbama apie siekiamybę sumažinti pelno mokestį nuo 20 proc. iki 15 ir dar mažiau procentų. Tačiau vadinamajame Nacionaliniame susitarime veltui ieškotume nors menkiausių užuominų apie kitokių tautą alinančių mokesčių, kaip padidinto PVM ir buvusių vadinamųjų PVM lengvatų, nors kažkiek lengvinusių skurstančiųjų piliečių dalies gyvenimą, tarp jų ir leidusių išsilaikyti mažajai, su oligarchais ir milijonieriais nesusietai bei vadinamojo Spaudos rėmimo fondo diskriminuojamai spaudai, sumažinimą. Jų nėra. O juk kai kurių seimūnų ir paties premjero žodžiais tariant, tie padidinti mokesčiai spaudai, kaip jų pačių parlamentinės veiklos išlaidos, apie kurias tauta jau ir anekdotus pasakoja, biudžeto subalansavimui neturi esminės įtakos. Bet užtat tie mokesčiai vargstančius stumia į visišką skurdą. O kur dar numatytas pensijų mažinimas, ypač dirbantiems pensininkams, dažnai suteikiantiems ir paramą savo vaikams, nerandantiems darbo pagal ministro D. Kreivio sukurtą verslo skatinimo programą. Štai tokį nacionalinį susitarimą, naudingą tik oligarchams, bet ne į neviltį stumiamai ir vis labiau skurstančiai tautai, ir siūlo premjeras.
Ir kai kasdien girdi žinias, kad bus mažinami atlyginimai vienai ar kitai grupei, kad tiek procentų mažės pensijos, supranti, kad gyveni komunistinėje santvarkoje, kurioje viską sprendžia išmananti ir aukščiau už piliečius stovinti valdžia, kurią mes, Lietuvos piliečiai, tvarkingai išrenkame (t. y. pasodiname į šiltas kėdes) kas ketveri metai ir kuri dar tvarkingiau mus vynioja aplink pirštą. Juk nuo komunistinių laikų pas mus viską skirsto ministerijos, departamentai, skyriai, poskyriai, valdiški fondai ir pan. Ir štai valdžia pamatė, kad nebėra ką skirstyti pinigai išseko. Net ir tie, kuriuos žmonės sudėjo savo senatvei, t. y. pensijoms. Išseko todėl, kad lenktyniaudami politikai prižadėjo žmonėms aukso kalnus ir tą darė iš švediškų bankų malonės, kol tų kantrybė pagaliau baigėsi. O pritrūkus pinigų ir prasideda vajus viską taupyti, iš visų dar daugiau išreikalauti, visiems sumažinti algas, pensijas ar padidinti mokesčius. Bet argi kokioje nors Vakarų šalyje galėtų būti mažinamos, pavyzdžiui, sukauptos pensijos? Ten kiekvienais metais nuo sausio 1-osios pensijos padidinamos, atsižvelgiant į infliaciją. Ir jeigu savaitę pavėluojama perskaičiuoti ar padaroma klaida, iškart atsiprašoma ir kitą mėnesį pridedama. O Lietuvoje jau 20 metų nuo nepriklausomybės egzistuojanti gėrybių skirstymo (dalybų) tvarka nesikeičia. Nesikeičia paprasčiausiai todėl, kad komunistinių laikų ministerijų funkcijos liko nepakeistos. Ir tuo nepasirūpino nė viena valdžioje esanti politinė partija. Nepakeitė todėl, kad visos partijos yra komunistinės prigimties, nors slepiasi po nauju gražiu pavadinimu. Tokioje padėtyje nieko čia nepagelbės nei sumanaus politiko V. Landsbergio patarimai Vyriausybei ar savo partijai gerinti viešuosius ryšius juk daugumos piliečių (išskyrus valdžios globojamų oligarchų) padėtis ne gerėja, o blogėja, ir ką tie viešieji ryšiai (sovietai tai vadino tiesiau propaganda) pagelbės? Štai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje viceministre vėl pradėjo dirbti viena ilgasėdė, dirbusi toje ministerijoje ir Brazausko, ir Kirkilo laikais. Kita viceministrė irgi dirbo ministerijose ekskomunistų laikais. Tikrai įdomu, kokiai partijai jos dabar priklauso? Gal jau TS-LKD? O gal jokiai tada irgi patogu visada būti valdžioje. Jeigu pažiūrėtume į kitas ministerijas, pamatytume maždaug tokią pačią padėtį. Tik tos kitos ministerijos gal labiau moka slėpti savo kadrus. Todėl patriotiškai nusiteikę žmonės ir klausia, ar dešiniųjų valdžia išties yra dešinioji. O kad parodytų, jog ir Seimas gali kai ką savarankiškai nuspręsti, premjeras teigia, jog dėl 2 proc. Sodros mokesčio padidinimo apsispręs Seimas. Betgi akivaizdu, kad iš tiesų tą jau nusprendė Premjeras savo Nacionaliniame susitarime, o Seimui ir jo vadovei beliks tik patvirtinti. Tik dabar, kai premjeras pamatė, kad iškilo grėsmė, jog susitarimą pasirašyti ateis tik jo Vyriausybės ministrai, Seimui liepta susimažinti akį rėžiančias ir tautą piktinančias nenormaliai dideles išlaidas.
Istorikas A. Lileika, dirbantis Londono universitete, sako, kad senovės Romoje žmogus, kad sumokėtų mokesčius, dirbdavo dvi dienas. Dabar Lietuvoje mokesčiams tenka dirbti beveik keturis mėnesius, ir jie vis didėja. Kodėl valdžia (bet kuri) nuo pat nepriklausomybės atkūrimo leido (be jokios nuobaudos) skolintis už mus, piliečius? Jeigu per 18 nepriklausomybės metų valstybės skola pasiekė 17 mlrd. litų, tai per šių metų devynis mėnesius ji padidėjo 7 mlrd. litų. Kur mes einame? Ar negalima surasti atsakingų už tą mūsų įsiskolinimą jau ne tik anūkams, o visoms ateities kartoms? Kodėl vadinamajame Nacionaliniame susitarime nesprendžiami grėsmingai didėjančios skolos klausimai? Kodėl nieko nedaroma, kad būtų sustabdyta tautą žudanti emigracija, kai išvažiuoja ir į tėvynę negrįžta produktyviausi tautos atstovai (18-40 metų amžiaus)? Kodėl nesprendžiamos demografinės problemos jei mes šeimas žlugdysime taip, kaip tai daroma dabar, tai po 75 metų apie Lietuvą tikriausiai bus rašoma tik istorijos vadovėliuose. Daug ką būtų galima išspręsti keliant tautinę krikščioniškąją artimo meilės ideologiją, tačiau ji visiškai nuslopinta, ir nuslopinta labiausiai tų, kurie turi ją kelti, vystyti, plėtoti. Viename savo pamąstyme kultūrologė L. Jonušienė jautriai pastebi: Patriotiškumo stoką emigracijai nuolat prikišanti valdžia krizės akivaizdoje pasirodė pati to patriotiškumo visai neturinti. Užuot atsakingai gelbėjusi savo šalį ir nuoširdžiai pasirūpinusi jos žmonėmis, valdžia visa paniro savyje. Užsikimšo ausis, užsisiuvo kišenes, įsitvėrė visokių relikvijų, vardų ir postų, susispietė ir užsibarikadavo jai vienai suprantamų ir naudingų įstatymų, nutarimų, potvarkių, projektų pilyse ir labirintuose. Kartais nė pati neberanda išėjimo. Nebent saviškiai kokį nepritapėlį ar nesubrendėlį ištrenkia kaip musę iš barščių.
© 2009 XXI amžius
|