| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Būti krikščioniu nelengva Karolina Paulavičiūtė
Sveiki, sakau visiems jums, kurie šiandien grožisi medžiais, pasipuošusiais auksiniais lapais, kurie surinkę gausų derlių savo daržuose pakėlė nuvargusias akis į rudeniškai niūrų dangų, ir tiems, kurie nelaukė trumpėjančių dienų, apėmusios ilgesingos nuotaikos bei vakarų klausantis ramaus židinio ugnies šnabždėjimo. Vieną tokį nejaukiai tamsų vakarą, kambarį šildant židinio ir žvakių šviesoms, sėdint su drauge prie stalo ir užkandžiaujant naminiais sausainiais su arbata, pradėjome diskutuoti. Draugė pasiskundė, kad kol negyveno kaip krikščionė, jos šeimoje buvo mažiau barnių. Jos vyrui Kęstui patiko, kad ji kreipia dėmesį į savo išvaizdą, kad jie kartu dažnai pramogauja ir jos minčių centre yra tik jis. Bet dabar, kai ji skaito Šventąjį Raštą, meldžiasi ar ruošiasi sekmadienį į bažnyčią, mato jo nepatenkintą žvilgsnį. Tada aš savo draugės Ritos paklausiau, ką, jos nuomone, reiškia būti krikščione. Ji atsakė, kad tai reiškia sekti Kristumi. Krikščionis privalo melstis, lankyti bažnyčią, apmąstyti Šventąjį Raštą... O krikščionio gyvenime meilė artimui yra po meilės Dievui. Tačiau jei krikščionis atiduoda visą savo meilę Dievui, ar gali pritrūkti meilės artimui? Žmogus, tapęs krikščioniu, pamilsta Dievą visa širdimi, visa savo siela. Tačiau artimuosius jis taip pat myli tik pasikeičia jo gyvenimas bei vertybės. Krikščionis nori su artimu žmogumi kartu melstis, nori, kad jis imtų domėtis Šventuoju Raštu, kitaip tariant, nori, kad artimas žmogus pažintų dvasinį gyvenimą. Krikščioniu būti nėra lengva. Gyvenimas šią išvadą vis negailestingai patvirtina. Būti dukra, žmona, motina ar mokytoja reiškia prisiimti tam tikras pareigas. Dukros pareigos yra paklusti tėvams, rūpintis jais senatvėje. Žmonos gerbti vyrą, už kurio ištekėjo. Motinos atiduoti savo meilę bei šilumą vaikams. Mokytojos padėti mokiniams įsisavinti mokslo žinias. Dar ne viską išvardijau. O tapusios Bažnyčios narėmis priimame ir Kristaus duotas pareigas, bet kasdieniniai rūpesčiai nuo to neturi sumažėti. Į mūsų gyvenimą atėjęs Kristus praplečia širdį, kuri iki tol mylėjo tik savo tėvus, vyrą, vaikus... Būdami krikščionimis turime dalytis meile su kiekvienu artimu iš mus supančios aplinkos. Šis žingsnis, deja, pats sunkiausias. Eidami Kristaus pramintu keliu, mes atsiskiriame nuo vartotojiško pasaulio, kuriame į duodantį žiūrima įtariai. Tada sulaukiame išbandymų, bet per juos arba sutvirtėjame, arba palūžtame. Štai, Rita, koks atsakymas į tavo klausimą. Norėdama kartu melstis su vyru, dalydamasi su juo dvasiniais atradimais, tu išreiški meilę jam. Vyras jai priešinasi todėl, kad bijo santykio su Dievu. Jis dar nepažino Dievo, Jo didžiulės meilės. Savo švelniu būdu, kantrumu, atsidavimu gali daug laimėti. Per tai parodysi vyrui mūsų Viešpaties gerumą. Melskis už jį. Maldos žodžiai vieną dieną sužadins jo sieloje troškimą nueiti su tavimi į bažnyčią, suteiks jam drąsos atsiklaupti prieš Viešpatį bei atrasti bendravimą su Dievu. Namuose ims vyrauti ramybė bei santarvė. Dabar matau tavo pasiryžimą. Jis mane pradžiugina. Juk tik meilė gali daryti tokius stebuklus. Nors būti krikščioniu nėra lengva, bet iš tiesų gana prasminga, nes pasirinkusiems sekti Kristumi duodami ne tik išbandymai, kryžiai, bet ir dvasinės dovanos.
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |