Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Nuomonės
Rinka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Kas jau padaryta, tai padaryta

Marija MACIJAUSKIENĖ

Ministerijos vizitatoriai atvažiavo! Iš kairės: muziejaus direktoriaus pavaduotojas K. Žitkus, P. Stauskas, St. Čipkus

Krepšininko Rimo Kurtinaičio portretas, 1989 Ričardo ŠAKNIO fotokopijos

Danutės ir Vladimiro Zubovų portretas, 1987

Parodą atidarius. Iš kairės dailininkai: P. Stauskas, V. Klemka, Č. Kontrimas, J. Mozūraitė-Klemkienė, V. Ostrauskienė

Kauno dailininkai tyliai paminėjo beveik 40 gražiausių savo metų M. K. Čiur-lionio nacionaliniam dailės muziejui atidavusio iškilaus tapytojo ir akvarelės meistro Petro Stausko 90-ąjį gimtadienį (mirė 2003 m. kovo 1 d.). Tyliai.

Pradėsiu pasakojimą nuo mudviejų su P. Stausku skaudžios patirties. Abu buvom atleisti, kiekvienas iš muziejaus, kuriame dirbome, direktoriaus pareigų to paties kultūros ministro Jono Bielinio. Abiem teko nacionalines idėjas platinančiojo kaltė. P. Stauskas buvo atleistas be jokio perspėjimo, jau bręstant Atgimimui.

Tuo tarpu, jei suminėtume keletą Petro Stausko biografijos faktų, jie bus tarsi punktyrais nužymėtas mūsų tautos skaudžios patirties antspaudas. Petras Stauskas – Jaskoniškių kaimo (Dusetų parapijos) valstiečių, po 1863 metų sukilimo ištremtų į Rusijos gilumą, Talovką,    ainis. Ir jo tėvai – Antanas ir Kotryna – gimė, ir P. Stauskas į pasaulį atėjo  toje pačioje Talovkoje. 1922 metais Lietuvos vyriausybės rūpesčiu būsimasis dailininkas su tėvais ir dar dvi Stauskų šeimos grįžo į Lietuvą. Jų kaimas rusų kolonistų buvo užimtas, tai laikinai apgyvendino Zyplių dvare prie Šakių. Po to valdžia rusus iškėlė ir grąžino Petro tėvams senąją sodybą. Jaskoniškis, jo apylinkių gamta, kaip ir grožinė literatūra, buvo Petro Stausko silpnybė. Jo gražuolė žmona Aldona pasakoja, kad Petras knygas ryte rydavo. Ypač išėjęs į pensiją. Mėgo pabūti prie ežero tėviškėje, prie pušelės liedavo akvarelę po akvarelės, gamtos grožio apsvaigintas. Mėgo kompanijas – važiuodavo su dailininkų B. Klovos, M. ir A. Dūdų, kultūrininkų Aleksynų šeimom. Ir, žinoma, be galo mėgo teatrą ir klasikinę muziką. Filharmonijoje jį galėdavai dažnai pamatyti su žmona.

O pašaukimas atėjo turbūt gimstant, nes pats P. Stauskas pasakojo, kad nuo vaikystės didžiausia palaima būdavo piešimas. Tad tėvas, grįždamas iš miestelio, atveždavo spalvotų pieštukų ir popieriaus – būsimojo dailininko brangenybes. Mokantis Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnazijoje jo gabumus pastebėjo ir skatino piešimo mokytojas Pranas Simanavičius. Čia gimnazijos pastatymams piešė dekoracijas ir pakvietimus.

P. Stauskas be galo mylėjo tėvus, šeimą, artimuosius. Jau senuką tėvą nuskraidino į Talovką, kad aplankytų gimtąsias vietas: „Tėvas buvo laimingas, suradęs mažutį mano gimtąjį namelį“. Petro Stausko širdis buvo aukštaitiškai dosni, be pavydo, be apgaulės, tik meilės ir pagarbos sklidina. Todėl ne vienas Lietuvoje, ir ne tik, gali džiaugtis jo padovanota akvarele.

O štai maža atkarpėlė kompozitoriaus Algirdo Klovos prisiminimų: „Turiu namuose ne vieną jo dovanotą akvarelę ir puikiai atsimenu, kiek buvo džiaugsmo, kai maestro pasiūlė nulieti mano portretą. Su malonumu specialiai važiuodavau į Kauną, eidavau pas jį į dirbtuvę ir ramiai sėdėdavau, pozuodavau. Labai daug bendravome, diskutavome apie įvairias šiuolaikinio meno sroves ir technikas, klausydavomės muzikos ir aptardavome ją. Buvau labai jaunas, tik pradedantis menininkas, daug ko pasimokiau iš tų pokalbių, tačiau turėjau ir savo nuomonę. Ponas Petras buvo labai linksmas, sumanus ir išradingas bei pastabus, todėl ir portrete jis užfiksavo kelis ne iš karto pastebimus elementus.“

1940 metais išlaikęs egzaminus įstojo į Dailės institutą Kaune, Ąžuolų kalne. Vėliau persikėlė į Vilnių. Jį, kaip gerą piešėją, priėmė į antrą Dailės akademijos kursą. Gyveno studentų bendrabutyje Savičiaus ir Bokšto gatvių kampe. 1941 m. birželio 14-ąją brėkštant įsiveržė ginkluoti kareiviai, liepė keltis, rengtis, suėmė ir nuvežė į Naująją Vilnią, kur jau stovėjo paruošti vagonai. Čia tapytojo Broniaus Uoginto (vyresniojo) prisiminimas. Jis gyveno tame pačiame bendrabutyje, už sienos (o sienos buvo pralaidžios). Nubudo nuo triukšmo: lyg Petro Stausko ir dar kažkieno balsai… Dingtelėjo mintis, kad gal kur svečiuos užsibuvęs grįžo, bet per langą pamatė, kad P. Stauską varosi atkišę šautuvus…

Keli fragmentai iš Petro Stausko pasakojimo (kai lankiausi dailininko namuose Kęstučio gatvėje, P. Stauskas jau sunkiai sirgo).

Ištremtas ilgiausiai užsibuvo netoli Sverdlovsko, Gari rajono lageryje, kur buvo kalinami didžiausi tarybų valdžios priešai – Lietuvos inteligentai. Dauguma jų nuo bado ir kankinimų žuvo, kiti buvo sušaudyti. Tarp jų ir mano dėdė dailininkas, teatro kritikas ir rašytojas Vytautas Bičiūnas. Pasakoja P. Stauskas: „Tame pat lageryje buvo net keturi lietuviai dailininkai: Vytautas Bičiūnas, Adomas Smetona (prezidento brolis), Petras Krivickas ir aš. Jeigu ne Adomas Smetona, būčiau kojas pakratęs. Pavasarį vieną rytą jis man ir sako: „Aš blogai jaučiuosi, plaučių uždegimas. Mano pagalvėje užsiūti chromo batai ir angliškas švarkas, paimsi“. Miegojom ant vienų gultų, greta. Kartą nubundu ir jaučiu ant krūtinės gulint tarsi kokį pagalį. Čiupt – sustingus Adomo Smetonos ranka. Tikriausiai naktį tiesė, norėdamas ką nors pasakyti… Tada greit sukeičiau pagalves. Už batus gavau stiklinę naminio tabako ir duonos. Pasisiuvau maišelį, supyliau į jį taboką ir pasikabinęs laikiau prie krūtinės. Duoną paslėpiau po pagalve, bet grįžęs po darbo jau neradau. Virėjas dėdė Vania vis klausdavo: „Petia, ar turi užrūkyti?“ „Turiu“, – sakau ir įberiu jam žiupsnelį tabokos, o jis man – tirštos košės katiliuką. Taip „draugaudamas“ pamažu atsigavau. Pasirodė gydytojų komisija, kuri skirstydavo, kas kokius darbus gali dirbti. Mane paskyrė pirtininku. O utėlių utėlių buvo! Tai aš pasidirbau tokią skardinę dėžutę utėlėms čirškinti. Parazitai išnyko. Viena žydaitė iš tos komisijos mane užkalbino. Aš jai pasakiau, kad esu studentas, dailininkas. Nustebo. Tada paėmiau pieštuką ir nupiešiau jos portretą. Apsidžiaugė ir pažadėjo iš Sverdlovsko atsiųsti dažų. Ir gavau akvarelės“.

Pamažu gandas pasklido apie piešėją, tai ir lagerio viršininkui prireikė jo pagalbos. O sunkūs darbai ir tardymai nesiliovė. P. Stauskas bandė įrodyti, kad jis ne tas, kuriuo jį laiko. Veltui. Paskui, sako, jį užmatęs kažkoks kraštietis iš prižiūrėtojų ir turbūt juo patikėję – 1943 metų kovo 11 dienos pavakare paleido, prisakę eiti į Gari prisistatyti į karinį komisariatą. Dar siautėjo žiema. Kelio galas – už 40 kilometrų.

Išbadėjęs Petras Stauskas vos išėjęs už lagerio vartų susmuko ir godžiai suvalgė jam duotą kelionės davinį – kepaliuką duonos ir galvą cukraus (taip cukrų tada seikėdavo). Žinoma, popierių, kur juodu ant balto parašyta, kad byla nutraukta, įsidėjo į saugią vietą. Einant jau visai sutemo. Pagaliau taigos platybėse pasiekė mažą kaimelį. Kur tik beldžiasi, neįsileidžia, nes likę tik seniai ir moterys su vaikais. Tik paskutinė trobelė atvėrė duris, o ten moteris ir mažamečiai prie vakarienės stalo susėdę. Garuoja virtos bulvės ir arbata. Rytą atsidėkodamas nupiešė vieną po kito visus mažylius. Moteris tuoj neša kaimynams parodyti. Visi sulėkė to stebuklingo žmogaus pažiūrėti – neša paplotėlius ir prašosi nupiešiami. Taip ir prisipildė buvusio lagerininko kuprinė, ir P. Stauskas patraukė toliau. Komisariate senas majoras, pavartęs popierius, pakėlė akis į jaunuolį, nužvelgė jį ir pasakė, kad šiam reikia atsigauti. Ir pasiuntė jį į taigos ežerų žvejybos artelę Jariomino kaime. Išbuvo visą žiemą. Kibirą žuvų žarnų išvirus, visi drauge turėdavo pusę litro taukų. Pagerėjo atmintis, rega, atkuto, bet po metų geradarį majorą pakeitęs kitas komisaras jį pasiuntė į Nižnij Tagilo tankų gamyklą, į sunkiausią cechą, kur darbininkai mirdavo kaip musės. Ir netikėtai šaukimas vykti į Balachną, kur buvo kuriama lietuviška divizija. Vis dėlto jį surado! Taigi dar perėjo visus karo kelius, kol galiausiai Rytprūsiuose sunkiai sužeistą paguldė į ligoninę. Kai išleido, prisipažįsta, sugriautame Karaliaučiuje ieškojo dažų. Ir vėl į frontą. Galiausiai permetė į Tolimuosius Rytus, prie pat Mandžiūrijos. Ko ten tik nebuvo: ryte, žiūrėk, guli papjautas kareivėlis su peiliu gerklėje… Laimei, atėjo raštas iš Vilniaus dailės akademijos rektoriaus V. Jurkūno, kad Petras Stauskas yra baigęs du akademijos kursus (mat jaunuolis buvo prašęs tokio pažymėjimo), tad netrukus demobilizavo…

Bet grįžkime į Kauną, kur P. Stauskas nuveikė pagrindinius darbus, ryškiomis raidėmis įrašytus į Lietuvos kultūros istoriją. Tie metai įprasminti ir postuose; beveik 40 metų buvo M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius ir kartu 15 metų buvo renkamas Dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininku.

Pamenu, kai ne tik Kaune, bet ir už jo ribų sklido žinios, kad Istorijos (dabar Karo) muziejaus direktorius Apuokas-Maksimavičius keliąs triukšmą, jog Dailės muziejus užgrobęs Istorijos muziejui priklausiusias patalpas, kad turi jam atiduoti paimtus dievukus… Mat tapęs direktorium J. Apuokas-Maksimavičius pirmiausia nupjaustė visus sodelyje buvusius kryžius ir paliepė išmesti duobėn (ten, kur dabar stovi M. K. Čiurlionio darbams skirtas Dailės muziejaus priestatas), kaip ir fonduose buvusias liaudies meistrų skulptūrėles – Marijos, Juozapo, Nukryžiuotojo Kristaus, kitų šventųjų. Dailės muziejaus darbuotojai nakčia juos išnešė ir paslėpė fonduose (pasakojo K. Kairiūkštytė-Galaunienė ir K. Ziutelis), aišku, su direktoriaus P. Stausko žinia. P. Stauskas Apuokui-Maksimavičiui atšovė: „Nueik ten, kur išmetei, ir pasiimk“. Nurėžti dalį M. K. Čiurlionio dailės muziejui priklausančių patalpų Istorijos muziejaus naudai užsibrėžė ir Kultūros ministras J. Bielinis. Svarstant (tiksliau pasakius, teisiant) P. Stauską į ministeriją nulėkė ir muziejaus delegacija. Jų į salę neįleido. Patalpos išliko, bet nepaklusnusis P. Stauskas iš direktoriaus pareigų buvo atleistas. To paties ministro surengtoje kolegijoje, svarstant mano darbą Lietuvių literatūros muziejuje, ir aš negavau žodžio, bet… dėl tam tikrų tarnybų veiklos sunkiai susirgau ir palikau mylimą darbą.

Po M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktoriaus Petro Stausko sparnu dirbo buvę tremtiniai – prof. T. Petkevičius, K. Kairiūkštytė, A. Nedzelskis, B. Petrauskas, Pr. Porutis, K. Dausa, J. Naikauskaitė, L. Velaniškienė, B. Valušytė, J. Rudzevičiūtė, I. Andrulytė-Aleksienė, V. Čiurlionytė-Karužienė, P. Galaunė… Ne kartą muziejuje buvo surengtas kadrų valymas, bet P. Stauskas, jei kurį reikėdavo ir atleisti, atleisdavo dėl akių, bet ir vėl po kurio laiko susigrąžindavo. Jis gerbė ir pasitikėjo savo žmonėmis.

Dailininkė Zinaida Dargienė pasakoja: „Krito į akis švelnus, tylus atsidavimas ir meilė muziejaus darbuotojų, jo pavaldinių, kas taip pat yra unikalu ir reta… Niekada nesu girdėjusi nepagarbiai atsiliepiant apie kitus dailininkus, savo kolegas, nemačiau suirzusio. Nesistengė kaip nors išsiskirti, pademonstruoti savo erudiciją, išskirtinį nuovokumą mene“.

O apie fonduose saugomas tautos istorijos ir kultūros relikvijas, dėl kurių P. Stauskas labai rizikavo, Kazimiera Kairiūkštytė-Galaunienė pasakojo: „Buvo ir labai rizikingų dalykų. P. Galaunė dar 1940 metais, būdamas pažįstamas su J. Paleckiu, iš Prezidentūros paėmė daugybę Lietuvos ordinų ir medalių, parvežė į muziejų, ant dėžių kažką neaiškaus užrašė ir paslėpė. Tos dėžės taip ir sulaukė Atgimimo, o tada muziejininkai iškėlė senąsias vėliavas ir ordinus. Stauskas neva nieko nežinojo. Ir apie tai, kad saugomas dr. Račkaus iš JAV fondas su nepriklausomos Lietuvos atributika. Mes turėjome geriausius Lietuvoje liaudies meno rinkinius…“ Ta linkme ir toliau buvo kaupiamos vertybės, net ir Elžbietos Daugvilienės unikalios medžio žievės skulptūros išgelbėtos… O muziejus rengė parodas po visą Lietuvą, atokiausias vietoves… Ir iš Vilniaus parodų šiuolaikinių dailininkų kūrinius direktorius nupirkdavo pačius vertingiausius (turėjo intuiciją ir gerą skonį).

P. Stauskui vadovaujant muziejui jo subtilios diplomatijos ir pažinčių dėka į Lietuvą pateko nemažai išeivijos dailininkų darbų, buvo surengtos jų darbų parodos, pastatytas M. K. Čiurlionio kūrybai skirtas priestatas, kuriame įrengtas specialus apšvietimas, Paveikslų galerija, skirta M. Žilinsko dovanotai kolekcijai, Druskininkuose atidarytas M. K. Čiurlionio memorialinis muziejus, Įgulos bažnyčioje įsikūrusios skulptūros ir vitražo galerijos fonduose buvo išsaugota J. Zikaro „Laisvės“ skulptūra, mano prašymu – iš Maironio muziejaus sodelio P. Aleksandravičiaus „Kristus“… Ar viską ir išpasakosi, bet paties Petro Stausko žodžiais, kas jau padaryta, tai padaryta ir tas liks amžiams.

Ir dar. Tiek muziejuje, tiek Dailininkų sąjungoje Kaune, kai jai vadovavo P. Stauskas, buvo kūrybinga atmosfera ir žmonės vienas kitą gerbė, o turėdamas gražų jumoro jausmą ir plačią aukštaitišką širdį, sukūrė ir išpuoselėjo gražias tradicijas: surengti šventes jubiliejų, parodų atidarymų ir panašiomis progomis. Tokį mes, pažinoję Petrą Stauską, jį ir prisimename.

© 2009 „XXI amžius“