| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Katalikų Bažnyčia anglikonams siūlo naujas jungimosi sąlygas Mindaugas BUIKA
Steigiami nauji personaliniai ordinariatai Rengiantis popiežiaus Benedikto XVI vizitui į Didžiąją Britaniją, kuris turėtų įvykti ateinančių metų rudenį, sudaromos palankesnės sąlygos tiems Anglikonų Bažnyčios nariams, kurie nori kanoniškai įsijungti į Katalikų Bažnyčią. Apie tai buvo pranešta spalio 20 dieną Vatikane surengtoje kiek netikėtoje Tikėjimo mokslo kongregacijos prefekto amerikiečio kardinolo Viljamo Levados spaudos konferencijoje, kurioje dalyvavo ir Dieviškojo kulto bei sakramentų kongregacijos sekretorius amerikietis arkivyskupas Džozefas Augustinas di Noja OP. Susitikime buvo pranešta, kad netrukus pasirodysiančio Šventojo Tėvo dekreto Apaštališkosios konstitucijos pagrindu bus steigiami specialūs struktūriniai vienetai (personaliniai ordinariatai) pilną vienybę su katalikais norintiems atkurti anglikonams. Tuose naujuose kanoniniuose dariniuose, panašiai kaip prieš kelis šimtmečius buvo sudarytos unijos su Ukrainos rytų katalikais, Libano maronitais ar Egipto koptais, į Katalikų Bažnyčią įsijungę anglikonai galės išsaugoti savo specifinį dvasinį bei liturginį paveldą. Panašiai kaip minėtais atvejais (pavyzdžiui, rytų apeigų katalikų, kaip ir stačiatikių, kunigams celibatas nėra privalomas), vedę anglikonų dvasininkai galės gauti katalikiškus kunigystės šventimus. Tačiau dėl istorinių ir ekumeninių priežasčių katalikų ir stačiatikių tradicijose nenumatyta galimybė vedusiems vyrams būti vyskupais, todėl ir vienybę su Katalikų Bažnyčia atkuriančių anglikonų atveju vedusieji vyrai negalės būti vyskupais. Seminaristai naujųjų ordinariatų dvasinei tarnybai galės būti rengiami bendrosiose Katalikų Bažnyčios seminarijose, bet personaliniai ordinariatai turės galimybę steigti ir savas seminarijas. Tikėjimo mokslo kongregacijos paskelbtoje informacinėje notoje perduodamas kardinolo Viljamo Levados patvirtinimas, kad šiais potvarkiais Katalikų Bažnyčia stengiasi atsiliepti į pilnos bendrystės prašymus, kurie Romą pasiekė iš įvairiose pasaulio dalyse esančių anglikonų bendruomenių, kurių narių yra apie 80 milijonų. Šis precedentas galėtų pasitarnauti, kaip priimtinas pavyzdys ir kitų konfesijų tikintiesiems, kurie siekia vienybės su Romos vyskupu, apaštalo šv. Petro įpėdiniu. Doktrininės Šventojo Sosto dikasterijos notoje taip pat pabrėžiama, kad į Katalikų Bažnyčią įsijungiančių anglikonų personaliniai ordinariatai bus steigiami konsultuojantis su vietinėmis vyskupų konferencijomis. Tie ordinariatai savo struktūra bus panašūs į dabar egzistuojančius kariuomenės ordinariatus, kuriamus daugelyje šalių karinėse pajėgose esančių katalikų pastoracijai. Be jokios abejonės, naujosios struktūros darniai siejamos su dabar vykstančiu Katalikų Bažnyčios ir Anglikonų Bažnyčios ekumeniniu dialogu, kuris vyksta per Popiežiškąją krikščionių vienybės tarybą. Šios tarybos pirmininkas vokietis kardinolas Valteris Kasperis spalio 20 dienos spaudos konferencijoje dalyvauti negalėjo, nes buvo išvykęs į Kiprą, kur tuo metu vyko Katalikų ir stačiatikių tarptautinės teologų komisijos sesija, tačiau kiek anksčiau susitikęs su žurnalistais per jo knygos apie 40 metų ekumeninio dialogo rezultatus pristatymą kardinolas V. Kasperis taip pat patvirtino, jog rengiamos specialios kanoninės struktūros tiems anglikonams, kurie nori pilnos bendrystės su Katalikų Bažnyčia. Mes nežvejojame anglikonų ežere prozelitizmas nėra Katalikų Bažnyčios politika, sakė kardinolas V. Kasperis. Bet jeigu žmonės, paklusdami savo sąžinei, nori tapti katalikais, mes negalime jiems uždaryti durų. Jis pastebėjo, kad tos kanoninės priemonės visada derinamos su pasaulinės Anglikonų bendrijos primu Kenterberio arkivyskupu Rovanu Viljamsu ir kad šis dialogas toliau bus tęsiamas. (Anglikonų dvasinio vadovo vizitas Vatikane turėtų įvykti lapkričio mėnesį.) Taigi, anglikonų, kaip ir kitų tikinčiųjų, galimas siekis tapti Katalikų Bažnyčios nariais yra asmeninis sąžinės ir tikėjimo reikalas, kurį turi gerbti visi ekumeninio dialogo partneriai. Pagaliau nereikia užmiršti, kad krikščionių vienybės siekimas yra Šventosios Dvasios veikimo vaisius, kurį reikia kiekvienam priimti. Ekumeninių santykių pažanga ir prieštaringumas Kartu su minėta informacine nota Tikėjimo mokslo kongregacija taip pat paskelbė apžvalgą apie Katalikų ir Anglikonų Bažnyčių santykių istorinę raidą bei dabartinį kontekstą. Anglikonybės kilmė yra susijusi su bendruoju XVI amžiaus reformacijos procesu Vakarų krikščionybėje, tačiau įteisinta ji buvo dėl Anglijos monarchijos kontraversiškų veiksmų. Formalų pretekstą skilimui padarė popiežiaus Klemenso teisėtas atsisakymas anuliuoti Anglijos karaliaus Henriko XVIII (15091547) santuoką su Ispanijos princese Katrina Arogoniete. Tada monarchas pats save paskelbė Anglijos Bažnyčios vadovu, nepriklausančiu nuo Popiežiaus autoriteto, ir šis formalus valdymo principas liko iki šiol. (Anglijos karalius (dabar karalienė), kaip Bažnyčios vadovas, skiria anglikonų arkivyskupus, vyskupus, tvirtina liturgijos principus ir yra aukščiausia bažnytinio teismo instancija.) Be abejonės, šis valstybinis Bažnyčios valdymas yra formalus, bet jis liko, ir Anglijos karalius turi būti anglikonas, o jo atsivertimas į katalikybę (ar vedybos su katalike) reikštų sosto atsisakymą. Anglikonų Bažnyčią administruoja Kenterberio arkivyskupas, kuris turi primo titulą ir vadovauja visai pasaulinei Anglikonų Bendrijai. (Ši Bendrija, arba vietinių Anglikonų Bažnyčių sąjunga, buvo suformuota 1867 metais iš po visą pasaulį išsibarsčiusių anglikonų bendruomenių, kurios susidarė dėl misionierių veiklos buvusioje Didžiosios Britanijos kolonijinėje imperijoje. Dabar daugiau kaip pusė visų anglikonų yra susitelkę Afrikoje.) Apžvalgoje pažymima, kad per praėjusius 450 metų Anglikonų Bažnyčioje susiformavo savitas doktrininis mokymas, liturgija bei pastoracinė praktika, kuri integravo Reformacijos idėjas, tačiau išlaikė ir kai kuriuos katalikybės elementus. Taip pat per visą minėtą istoriją niekada nebuvo užmirštas anglikonų ir katalikų vienybės klausimas. Šiuo atžvilgiu pažymėtinas XIX amžiuje kilęs vadinamasis Oksfordo sąjūdis, kurio vienas kūrėjų konvertitas į katalikybę kardinolas Džonas Henris Niumenas bus beatifikuotas per popiežiaus Benedikto XVI vizitą į Angliją. Taip pat svarbu pabrėžti, kad dabar populiarios kasmetinės maldos už krikščionių vienybę iniciatoriais XX amžiaus pradžioje taip pat buvo anglikonai dvasininkai, siekę vienybės su Katalikų Bažnyčia. Ekumenizmą paskatinęs Vatikano II Susirinkimas (19621965) dar labiau sustiprino šią viltį. Susirinkimo ekumeniniame dekrete Unitatis Redintegratio pripažįstama, kad tarp tų bendruomenių, kurios nuo Katalikų Bažnyčios atsiskyrė per Reformacijos eigą, ypatingą vietą dėl joje iš dalies išsaugotų katalikiškų tradicijų ir sąrangos užima Anglikonų Bendrija. Vėlesniu laikotarpiu anglikonų ir katalikų santykiai toliau stiprėjo, Anglikonų Bažnyčios primas buvo gana dažnas svečias Vatikane, o sudaryta bendra Anglikonų ir Romos katalikų tarptautinė komisija (ARCIC) parengė nemažai doktrininių dokumentų, skatinusių vienybės viltį. Tačiau Anglikonų Bažnyčioje, kaip ir visoje protestantų terpėje, išryškėjo ir kitos tendencijos, priešingos evangelinės tradicijos dvasiai, ir tai padarė žalos ekumeniniams santykiams bei stiprino nesutarimus pačioje Bendrijoje. Kalba eina apie kunigystės bei vyskupystės šventimų teikimą moterims, nors jie, sekant Jėzaus mokymu, yra rezervuoti tik vyrams. Taip pat neseniai kai kuriuose Anglikonų Bendrijos segmentuose (Jungtinių Valstijų Episkopatų Bažnyčioje) dvasiniai šventimai pradėti teikti homoseksualiems asmenims, kartu palaiminant tos pačios lyties asmenų partnerystę. Beje, iš Anglikonų Bendriją sudarančių 37 vietinių Bažnyčių 22 paskelbė oficialius pareiškimus, kuriais atsiribojo nuo tokių žingsnių. Toks feminizmo bei homoseksualizmo šėlsmas atvedė pačią Anglikonų Bendriją prie suirimo slenksčio ir kartu stiprino tradicinių nuostatų anglikonų siekį rasti prieglobstį Katalikų Bažnyčioje. Bendras rūpestis dėl tradicijos Anglikonų Bažnyčios dvasinis vadovas Kenterberio arkivyskupas Rovanas Viljamsas dar liepos mėnesį paskelbtame pareiškime perspėjo dėl galimo schizmos pavojaus. Jis priminė, kad dauguma anglikoniškų bendruomenių (kaip ir katalikybė bei stačiatikybė) laikosi nuomonės, kad homoseksualizmas yra nesiderinamas su Šventojo Rašto mokymu. Žinoma, negalima žmonių diskriminuoti dėl jų lytinės orientacijos ir pagarbos žmogiškajam orumui principas taikytinas visiems vienodai. Vis dėlto negalima nutylėti, jog jau du tūkstančius metų Bažnyčia homoseksualizmo praktikavimą vertina neigiamai, todėl dvasinių šventimų teikimas homoseksualams bei jų partnerystės laiminimas gali sukelti neatitaisomą anglikonybės krizę. Netrukus po šio arkivyskupo R. Viljamso pareiškimo Vatikano laikraštyje LOservatore Romano buvo publikuota Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos reakcija, kurioje reiškiamas pritarimas anglikonų primo perspėjimui. Mes meldžiamės, kad Anglikonų Bendrija ir tokioje sunkioje situacijoje išlaikytų vieningumą ir tikrai liudytų Kristų kaip pasaulinė bendruomenė, nurodė Vatikano ekumeninė dikasterija. Tačiau jau nuo to laiko, kai anglikonų bendruomenės pradėjo svarstyti moterų kunigystės klausimą (JAV episkopatai moterų šventimus patvirtino 1980 metais, o pačioje Anglijoje toks sprendimas priimtas 1994-aisiais), daugelis tradicinių nuostatų šios konfesijos tikinčiųjų ir netgi kunigų ir vyskupų pareiškė norą įsijungti į Katalikų Bažnyčią. Pirmuosius pastoracinius potvarkius šiam reikalui su popiežiaus Jono Pauliaus II pritarimu Tikėjimo mokslo kongregacija paskelbė dar 1982 metais. Šiais individualiais atvejais Katalikų Bažnyčia buvusiems anglikonų dvasininkams, kurie yra vedę, išimties tvarka suteikia dispensą ir nuo celibato reikalavimo, kad jie po naujų šventimų galėtų tęsti sielovadinę tarnystę. Tokios nuostatos, matyt, bus išlaikytos ir dabar, kai su popiežiaus Benedikto XVI apaštališkosios konstitucijos paskelbimu buvusiems anglikonams bus kuriami ypatingi personaliniai ordinariatai. Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas kardinolas V. Levada pažymėjo, jog Šventasis Tėvas viliasi, kad tie anglikonų dvasininkai ir tikintieji, kurie trokšta vienybės su Katalikų Bažnyčia, naujoje kanoninėje struktūroje ras galimybę išsaugoti jiems brangias anglikoniškąsias tradicijas kartu būdami darnoje su katalikiškuoju tikėjimu. Kardinolas priminė, kad Bažnyčios vienybė nereikalauja visiško suvienodėjimo, neatsižvelgimo į kultūrinę specifiką, ką patvirtina ir visa dutūkstantmetė krikščionybės istorija. Teisėta tradicijų įvairovė netgi sustiprina bažnytinį bendruomeniškumą, kurio vienybės principas gerai išreikštas apaštalo šv. Petro laiške Efeziečiams: Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas (Ef 4, 5). Todėl reikia tik džiaugtis, kad į Katalikų Bažnyčią įsijungę anglikonai įneš ypatingą įnašą į mūsų bendrą tikėjimą. Taip pat yra svarbu, kad Vatikano sprendimas dėl personalinių ordinariatų kūrimo buvusiems anglikonams padarytas ne Anglikonų Bažnyčios užnugaryje, bet glaudžiai konsultuojantis su Bendrijos vadovybe. Tą patvirtina ir tas faktas, jog tuo pačiu laiku, kai Romoje vykusioje spaudos konferencijoje buvo pranešta apie šiam tikslui rengiamą Apaštališkąją konstituciją, Londone su žurnalistais susitiko Kenterberio anglikonų arkivyskupas R. Viljamsas ir Anglijos katalikų primas Vestminsterio arkivyskupas Vincentas Nikolsas. Abu šie arkivyskupai bendru pareiškimu pažymėjo, kad popiežius Benediktas XVI savo sprendimu geranoriškai atsiliepė į pačių anglikonų grupių pageidavimą įžengti į pilną ir regimą vienybę su Katalikų Bažnyčia ir priimti šv. Petro ir jo įpėdinio tarnystę, kaip to norėjo Kristus savo Bažnyčiai. Pareiškime katalikų ir anglikonų nacionaliniai vadovai taip pat džiaugėsi, kad sudarytos kanoninės struktūros įgalins anglikonus pasiekti vienybę su Katalikų Bažnyčia, kartu išsaugant savo dvasinį paveldą. Toks susiliejimas nebūtų įmanomas be aktyvaus pastaruosius keturiasdešimt metų vykstančio ekumeninio dialogo. Taigi, būsimoji Apaštališkoji konstitucija yra ekumeninio dialogo tarp Katalikų Bažnyčios ir Anglikonų bendrijos dėsninga išdava. Šį bendradarbiavimą, meldžiant Dievo malonės, Anglijos katalikų vyskupų konferencija ir Anglikonų Bažnyčios vyskupai yra pasirengę plėtoti toliau bendros misijos reikalui, teigiama anglikonų arkivyskupo R. Viljamso ir katalikų arkivyskupo V. Nikolso bendrame pareiškime.
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |