|
Taip nieko nebus
Perfrazuojant Viliaus Normano straipsnio Kam studijuoti Lietuvoje, jei nemokamai gali gauti geresnį išsilavinimą užsienyje?, publikuoto Lietuvos ryte, pavadinimą galima būtų pasakyti ir taip: Kam jums, lietuviai, ta Lietuva, jei pasaulyje pilna danijų, švedijų, amerikų
Ten jau sukurta viskas, kad žmogus galėtų gyventi oriai. Ten net rinkimuose nereikia dalyvauti, nes vietiniai išrinks į valdžią tuos, kurie geriausia atstovauja jų ir tavo interesams. O jei pabandytų neatstovauti, pabandytų kaip Lietuvos Seimo nariai puikybe ir tautos niekinimu spinduliuoti, tai tuoj būtų pakeisti kitais.
Bet aš norėčiau pasakyti kitaip. Sesės ir broliai lietuviai, nenuleiskime savęs iki šiandienos Seimo nario lygio ir atsispirkime visų ligšiolinių Lietuvos valdžių vykdytam ir tebevykdomam tautos genocidui. Laikykimės vieni kitų iš paskutiniųjų ir nevykdykime jų noro išvaikyti Lietuvą, o likusius paversti vergais. Esame protingi, darbštūs, išmintingi, kantrūs ir atkaklūs žmonės, tai susitelkime, susiimkime ir parodykime, kas yra tikrieji šalies šeimininkai, kas valdo Lietuvą, o ką mes išrinkome tautai tarnauti ir dirbti jai, atstovauti jos interesams. Atiduokime savo darbą, protą, save ir savo vaikus ne kitų valstybių gerovei kelti (jie ten puikiai susitvarko ir be mūsų pagalbos), o susitelkę keiskim Lietuvą. Visi. Vieningai.
Valdžios moterys bei vyrai bendrauja kaip primityviose gaidžių peštynėse: arba tu mane, arba aš tave nugalėsiu. Tos peštynės jau virto tragikomišku spektakliu, o mes, visuomenė, į tai vis dar žiūrime iš šalies ir tylime. Negi savo tylėjimu sakome, jog Tyla gera byla? Manau, kad priežastis yra kita mūsų visų kultūros lygmuo yra gerokai žemesnis nei demokratinėje visuomenėje. Mums būtina keisti mūsų pačių rinkėjų mentalitetą, mąstymo būdą, galvoseną, kad tai padėtų išeiti iš tos siauros pasaulio sampratos: noriu pats išsilaisvinti, paneigdamas visa, kas aplink užsimerkdamas, apsimesdamas, kad nieko nematau ir negirdžiu, ir išvykti iš Lietuvos.
Taip nieko nebus. Privalome keistis ir keisti viską iš esmės, bet ne priebėgomis, mažais lopinėliais. Reikia puoselėti, grūdinti žmonių tarpusavio bei su savo žeme ryšius. Privalome suvokti, jog žmogus yra laisvas, tačiau įsipareigojęs ne tik sau, bet ir visuomenei, savo kraštui. Tas, kuris sugeba daugiau, tas ir privalo visuomenei atiduoti daugiau. Talentai, gabumai, įgytos žinios, sveikata, fizinis grožis, savo darbo išmanymas visų pirma įpareigoja visa tai panaudoti ne tik savo gerovei kurti, ne priskirti save elitui, o įpareigoja tapti aktyviu visuomenės nariu, neabejingu tam, kas vyksta mūsų valstybėje, pagal išgales prie prisidėti jos kūrimo. Tikrai demokratinėje valstybėje žmonės negali būti skirstomi į elitą ir į menkaverčius. O tokia maža tauta kaip lietuviai privalo ir gali pasirūpinti savo žmonėmis taip, jog kiekvienas žmogus nuo mažens turėtų lygų startą į gyvenimą ir galimybes nuolat tobulėti. Ir tuo turi rūpintis ne vien tik pavienės labdaros organizacijos, ne bėdų turgūs, o valstybė.
Lietuva gali tapti ir taps, jei tik mes to panorėsime, gerais namais visiems, kaip Švedija tapo gerais namais visiems švedams ir net jų svečiams, kaip Vokietija tapo gerais namais visiems vokiečiams ir net jų svečiams, kaip gerais namais savo visiems žmonėms tapo kitos valstybės, kurių žmonės vieningai susitelkę kūrė gerovės valstybę gerus namus VISIEMS ir sukūrė. Nejaugi mes taip negalime? Kuo mes prastesni? Negi tik todėl, kad nemokame skaityti partijų programų, matyti jų atliktų darbų ir nuolat renkame žmones, kurie Seime dirba tik oligarchams, klanams, savo sukurtam elitui, o ne kiekvienam iš mūsų? Jei priežastis yra tik ši, keiskimės. Pirmiausia keiskimės mes patys rinkėjai ir neignoruokime rinkimų, nerinkime kas papuola, už ką kas nors paagitavo, o kiekvienas savęs paklauskime, kokioje valstybėje norime gyventi. Taip, būtent mano Lietuvos piliečio, Lietuvos visuomenės nario, t. y. to, kuris jį išrinko į valdžią ir pastatė prie valstybės vairo, interesams, o ne to, kuris jį nupirko ir savo kišenėj pasodino, kad tarnautų jam kaip marionetė ir verstų tenkinti to turčiaus norus.
Sesės ir broliai lietuviai, laikykimės vienas kito, jauskime vienas kito petį, alkūnę ir nepasiduokime raginimams tiesiems ar užmaskuotiems pasmerkti Lietuvą išnykimui ir bėgti iš jos kaip iš skęstančio laivo. Jei laivo kapitonas prastas, keiskime jį kitu. Jei jo įgula išsigandus ir tik žiūri, kaip save išgelbėti, stokime patys gelbėti to laivo, raginkime kitus, kurie manome gali geriau tai padaryti, bet nepasiduokime, nenusileiskime, neišsižadėkime Lietuvos, palikdami ją bet kam, o patys išvykdami ten, kur gerovė jau sukurta.
P. S. Šių eilučių autorė dešimti metai gyvena ne Lietuvoje ir puikiai žino visas teigiams bei neigiamas gyvenimo svetimoje šalyje puses. Remdamasi savo asmenine bei panašaus likimo pažįstamų žmonių patirtimi, ji ragina visais būdais, iki paskutiniųjų laikytis Lietuvos ir Lietuvoje. Emigracija tik tada, kai tikrai jau nėra kito pasirinkimo. Išvykimo studijuoti, padirbėti, pasitobulinti į kitas šalis autorė emigracija nelaiko tai yra normali, gera gyvenimo patirtis, o ne emigracija.
Elena ARONŠTAMIENĖ
Kylis, Vokietija
© 2009 XXI amžius
|