Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Nuomonės
Rinka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Lietuvos vardo tūkstantmečiui

Garsinęs Lietuvą pasaulyje

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Šiais metais, kai minime Lietuvos vardo tūkstantmetį, prisimename ir užsienio šalyse gyvenusius garsius lietuvius. Vienas jų – žymus kalbininkas, semiotikas, mitologas, eseistas Algirdas Julius Greimas. Tai vienas iš pasaulyje labiausiai žinomų lietuvių, greta M. K. Čiurlionio, I. Domeikos ir A. Mickevičiaus. A. J. Greimas pagarsėjo kaip baltistas, tyrinėjęs lietuvių ir latvių kalbas bei mitologiją, taip pat romanų grupės kalbas – prancūzų, italų ir franko-provansalų. Jis ypač daug nuveikė semiotikos moksle (semiotika – moderniosios kalbotyros sritis, tirianti ženklų ir ženklų sistemų taikymą kalboje, rašytiniuose tekstuose, muzikoje, architektūroje bei kitose srityse).

A. J. Greimas gimė 1917 metų kovo 9 dieną Tuloje, kur jo tėvai buvo pasitraukę Pirmojo pasaulinio karo pradžioje. Tėvas Julius Greimas buvo mokytojas, mama Konstancija Mickevičiūtė-Greimienė – tarnautoja. 1919 metais Greimų šeima grižo į Lietuvą ir apsigyveno Anykščių rajone, bet jau po metų, 1920 metų viduryje, išvyko į Kupiškį. 1924–1927 metais A. J. Greimas mokėsi Kupiškio progimnazijoje. 1928 metais, šeimai išsikėlus į Šiaulius, būsimasis mokslininkas mokėsi Šiaulių gimnazijoje, o nuo 1931 metų, šeimai persikėlus į Marijampolę, mokslus tęsė vietos Rygiškių Jono gimnazijoje, kurią baigė 1934 metais.

Baigęs gimnaziją A. J. Greimas atvyko į Kauną, įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, kuriame 1934–1936 metais studijavo teisę. Baigęs studijas išvyko į Prancūziją. Čia Grenoblio universitete baigė prancūzų kalbos bei kalbotyros studijas. Studijuodamas Greimas didelį dėmesį skyrė franko-provansalų kalbos tyrinėjimui. Šia menkai vartojama kalba šneka tik keliasdešimt tūkstančių žmonių Prancūzijoje, Italijoje ir Šveicarijoje.

1939 metais A. J. Greimas grįžo į Lietuvą ir atliko karinę tarnybą. 1940–1944 metais gyveno Šiauliuose, dirbo Šiaulių gimnazijoje ir Prekybos institute, buvo vienas iš „Varpų“ almanacho leidimo iniciatorių. 1942–1944 metais dalyvavo pasipriešinimo nacistiniams okupantams judėjime.

1944 metais pasitraukęs į Vakarus A. J. Greimas apsigyveno Prancūzijoje. 1947–1949 metais jis dirbo Paryžiaus mokslinių tyrimų centre, ėjo mokslinio bendradarbio slavisto pareigas. 1949 metais Prancūzijoje apsigynė daktaro disertaciją. 1950–1958 metais dėstė Aleksandrijos universitete, 1958–1962 – Ankaros ir Stambulo universitetuose, 1962–1965 metais Prancūzijos Puatje universitete. Nuo 1965 metų pradėjo formuotis A. J. Greimo įkurta Paryžiaus semiotikos mokykla. Tuo metu mokslininkas pradėjo vadovauti Paryžiaus aukštųjų visuomenės mokslų mokyklos bendrosios semantikos studijų centrui, organizuodavo seminarus. 1965–1968 metais jis ėjo Tarptautinės semiotikos asociacijos generalinio sekretoriaus pareigas. Greimo moksliniai tyrimai padėjo pagrindus semiotikai, kaip kalbinių ir nekalbinių ženklų sistemų prasmingumo mokslui. Jis sukūrė teoriją, aiškinančią ženklų sistemų susidarymo ir jų veikimo principus, tų sistemų ryšius ir sąveiką.

A. J. Greimo pažiūroms bei jų formavimuisi didelę įtaką turėjo VDU profesoriai Levas Karsavinas, Vosylius Sezemanas, Mykolas Romeris, Vladas Jurgutis. Didelę įtaką turėjo ir prancūzų mokslininkai – žymus etnologas, sociologas ir antropologas Klodas Levi-Strausas bei mitologas ir kalbininkas Žoržas Diumezilis. Vos pradėjęs studijuoti Grenoblio universitete, A. J. Greimas susidomėjo šveicarų kalbininko F. de Sosiūro knygomis. Šio kalbininko idėjos jam padarė didelę įtaką.

Po 1970 metų Paryžiaus semiotikos mokyklos renginiai pritraukdavo žymius intelektualus. Tuo laikotarpiu mokslininkas dažnai bendravo su žymiu prancūzų istoriku ir antropologu Marseliu Detjenu. Nors šio mokslininko pagrindinė tyrimų kryptis – Antikos ir viduramžių istorija bei kultūra, tačiau jį sudomino ir baltų kalbos, tradicijos bei mitologija. A. J. Greimas bendraudavo ir su istoriku F. Brodeliu, ir antropologu, sociologu ir religijotyros specialistu Ž. Diuranu.

Semiotikos mokslui A. J. Greimo veikla turėjo didžiulę įtaką. Šiuo metu pasaulyje egzistuoja dvi ryškiausios semiotikos kryptys – amerikietiškoji semiotikos mokykla, kurios pradininkas buvo amerikiečių filosofas, matematikas ir kalbininkas Č. S. Pirsas, kurio darbus išplėtojo ir išpopuliarino jo mokinys Č. V. Morisas, ir europietiškoji semiotikos mokykla, kurios pradininku pelnytai laikomas A. J. Greimas, o šią kryptį vystė R. Bartas, J. Kristeva, E. Tarastis, E. Landovskis ir kiti jo pasekėjai. Teorinė ir geografinė semiotikos erdvė ne visada sutampa. Greimo semiotika turi daug šalininkų Italijoje, Ispanijoje, Lotynų Amerikoje, Kanadoje, Pietų Korėjoje, net Afrikos valstybėse. Daug Pirso pasekėjų yra Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Suomijoje, Danijoje. Įdomu pastebėti ir tai, kad kai kuriuose žymiuose universitetuose vystoma tiek viena, tiek kita semiotikos kryptis. Štai Bolonijos universitete amerikietiškos semiotikos nuostatų nuosekliai laikosi žymus filosofas, semiotikas ir rašytojas Umberto Eko, o Greimo tradiciją tęsia žymus mokslininkas Paolo Fabris.

Jau sulaukęs brandaus amžiaus, A. J. Greimas metais bendravo su jaunais prancūzų intelektualais – istoriku, sociologu ir žurnalistu Emanueliu Todu, kalbininke Barbara Kasen, filosofu Žaku Ransjeru. Paryžiuje iki šiol aktyviai dirba žymus kalbininkas, Greimo mokinys Erikas Landovskis. Jis dažnai atvyksta į Lietuvą, kartu su lietuvių mokslininkais rengia bendrus mokslinius projektus.

Pats A. J. Greimas, svarstydamas apie semiotiką, teigė: „Semiotika nėra nei filosofija, nei literatūros teorija, nei lingvistika – tai visus ženklus tyrinėjantis ir apglėbiantis gyvenimo būdas“.

Žymus mokslininkas dažnai keliaudavo po Europą. A. J. Greimas daug kartų lankėsi Italijoje, Ispanijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, po keletą kartų Suomijoje, Švedijoje, nuvykdavo ir į egzotiškus kraštus. Išvykose jis dažnai susitikdavo su savo kolegomis kalbininkais, mitologijos specialistais, dalyvaudavo konferencijose ir seminaruose. Nors atvykti į Lietuvą buvo sunku, vis dėlto du kartus (1971 ir 1979 metais) sovietinė valdžia leido A. J. Greimui atvykti į Vilnių.

A. J. Greimas parašė knygas „Struktūrinė semantika“, „Apie prasmę“, „Mopasanas. Teksto semiotika. Praktinės pratybos“, „Semiotika ir visuomenės mokslai“, „Apie prasmę II“, „Apie dievus ir žmones“, „Tautos atminties beieškant“, „Baimės ieškojimas“, „Iš Arti ir iš Toli“ bei daug kitų. Jo knygoje „Lietuvių mitologijos studijos“ išdėstomas A. J. Greimo sukurtas lietuvių mitologijos rekonstrukcijos metodas. Mitologijos tyrinėjimas, autoriaus nuomone, yra tarsi kultūros archeologija, kai iš atskirų rašytinuose šaltiniuose ir tautosakoje užfiksuotų atskirų mitologijos fragmentų atstatoma bėgant laikui pabirusi visuma. Remdamasis Sovijaus mito analize ir turėdamas omenyje kitus istorinius šaltinius, Greimas nuosekliai išdėsto baltų religijos hierarchiją. Knygoje „Tautos atminties beieškant“ atskleidžiama daugelio lietuvių mitologinių tekstų tikroji prasmė, teigiama, kad mitai kadaise buvo ryški visuomenės ideologijos forma.

Nuo 1984 metų kas dvejus ar trejus metus mokslininkas pradėjo rengti signifikacijos kongresus. 2008 metų spalio 21–25 dienomis Vilniuje ir Kaune vyko X tarptautinis muzikos signifikacijos kongresas. Šiame semiotikų forume vyko diskusijos apie muzikos ženklų ir reikšmių genezės procesus, muzikos ryšius su istoriniais, kultūriniais ir socialiniais aspektais, buvo perskaityti pranešimai apie žodžio ir muzikos sąveiką, gvildenti istoriniai ir kultūriniai muzikinės kūrybos kontekstai, muzikos ryšiai su kitomis meno šakomis. Kongrese dalyvavo per šimtą dalyvių iš 23 pasaulio šalių, atvyko svečiai ne tik iš Europos šalių, bet ir iš tolimų kraštų – Brazilijos, Argentinos, Urugvajaus, Kanados, Taivanio. A. J. Greimo mokinys suomių profesorius Earo Tarastis teigė: „Profesorius Greimas buvo mano mokytojas. Jis mane palankiai sutiko, užsimezgė tvirti moksliniai ryšiai. Daug metų sėkmingai bendradarbiavome, vis tekdavo dalyvauti Greimo rengiamuose seminaruose. Struktūrinei semantikai skirti jo seminarai buvo gana sudėtingi, bet tikrai įspūdingi ir įdomūs. Įsitikinau, kad Greimas yra vienas geriausių semiotikų, tad į suomių kalbą išverčiau viena iš pagrindinių jo knygų „Struktūrinę semantiką“. Greimo išvystytas semiotikos tyrimo metodas universalus, jį galima taikyti ne tik literatūrai, bet ir muzikai. Kelis kartus profesorius buvo atvykęs į Suomiją, kurioje paskutiniu metu Greimo semiotika vis labiau populiarėja. Ir Italijoje jau kelis dešimtmečius dominuoja Greimo semiotikos kryptis. Ši tyrimų sritis labai populiari Lotynų Amerikos šalyse – Brazilijoje, Argentinoje, Urugvajuje, Čilėje. Greimo veikalai tapo tikra semiotikos klasika, jie išversti į daugelį pasaulio kalbų. Nemanau, kad Greimas galėtų būti pamirštas, jo darbai užtikrina jam svarbią vietą pasaulio mokslo sistemoje.“

Greimo mokslinę ir kūrybinę veiklą, jo knygas nagrinėja Lietuvos mokslininkai profesorė Viktorija Daujotytė, profesorius Kęstutis Nastopka, Dainius Vaitiekūnas, dažnai Į Lietuvą atvykstantis, VDU ir kituose universitetuose paskaita skaitantis JAV Ohajo universiteto profesorius Algis Mickūnas, Italijos Bolonijos universiteto profesorius Paolo Fabris, mokslininkė iš Estijos Licija Taverna.

A. J. Greimas mirė 1992 m. vasario 27 dieną Paryžiuje. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Greimo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Vilniuje, aikštė Prancūzijos La Šosė mietelyje, kur jis ilgai gyveno. Vilniaus universitete A. J. Greimo vardu pavadintas Semiotikos studijų centras. Prie gyvenamojo namo Kupiškyje, kur 1920–1928 metais gyveno Geimų šeima, yra atminimo lenta. Greimo vardas įamžintas ir Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos pastato fasado memorialinėje lentoje. Šis žymus mokslininkas daug pasiekė net keliose mokslo srityse ir garsino Lietuvos vardą. A. J. Greimo semiotikos ir mitologijos veikalai, kaip ir M. K. Čiurlionio bei A. Mickevičiaus kūriniai, patenka į pasaulio mokslo ir kultūros lobyną.

© 2009 „XXI amžius“