Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Džiaugsmo ašaromis paminėtas kelias į laisvę

Simbolinę domino plytą Berlyne nuvertė buvęs Lenkijos prezidentas Lechas Valensa Reuters nuotrauka

Pirmadienį, lapkričio 9-ąją, Vokietijos, o ypač istorinio Berlyno gyventojai, buvę ir esami pasaulio valstybių lyderiai drauge su daugiatūkstantine minia šventė 20-ąsias Berlyno sienos, simbolizavusios miestą ir žemyną padalijusį šaltąjį karą, griuvimo metines. Po 1961 metų rugpjūčio 13 dienos kilęs didžiulis nepasitenkinimas spygliuota viela, kurią Valteris Ulbrichtas su Nikitos Chruščiovo palaiminimu per vieną naktį nutiesė per Berlyną ir kurią vėliau pakeitė siena, kėlė pasipiktinimą daugeliui berlyniečių ir europiečių. Tik 1989 m. lapkričio 9-ąją griuvusi siena panaikino tą slogų jausmą ir sukėlė džiaugsmo euforiją. Todėl pirmadienį, lapkričio 9-ąją, daugiau nei 100 tūkstančių žmonių nepabūgo smarkaus lietaus ir dalyvavo iškilmėse. Prie Brandenburgo vartų, tapusių Vokietijos vienybės simboliu, stovėjo ir buvęs Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas, buvęs Lenkijos „Solidarumo“ vadovas bei šalies prezidentas Lechas Valensa, artima V. Putino draugė Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kaip pati prisipažino, sienos griovimo metu pirtyje smagiai besivanojusi, o dabar pasakiusi: „Šiandien švenčia ne vien vokiečiai. Šiandien švenčia visa Europa“. M. Gorbačiovas sakė tikėjęsis, jog Berlyno siena grius, tačiau nei jis, nei buvęs Vokietijos kancleris Helmutas Kolis negalvojo, jog tai įvyks taip greitai. Buvo manoma, kad tai įvyks tik XXI amžiuje. Gorbačiovas teigė, kad tada jie visą dieną kalbėjosi, kaip galėtų būti sprendžiamas Vokietijos klausimas, tačiau 1989 metų lapkričio 9 dieną tai ir įvyko.

Vokietijos kanclerė valstybių vadovus nusivedė pro Brandenburgo vartus į pagrindinį iškilmių renginį. Eisenoje buvo Prancūzijos prezidentas Nikola Sarkozy, Britanijos ministras pirmininkas Gordonas Braunas, JAV valstybės sekretorė Hilary Klinton. Renginiuose dalyvavo pagrindiniai eros, kuri išaušo Rytų Europoje žlungant komunizmui, asmenys – buvęs Sovietų Sąjungos lyderis M. Gorbačiovas ir Lenkijos „Solidarumo“ legenda L. Valensa. Iškilmingą minėjimą atidarė Berlyno meras Klausas Voveraitas, paskui kalbėjo N. Sarkozy, D. Medvedevas, H. Klinton, paminėjusi Berlynos sienos griuvimo reikšmę ir Baltijos šalims. Prancūzijos prezidentas N. Sarkozy sakė, kad liko dar neįgyvendintos visos galimybės, prieš du dešimtmečius atsivėrusios istorinę naktį. Dar reikia „įveikti priespaudą, nugriauti sienas, kurios pasaulyje tebedalija miestus, teritorijas, žmones“. Rusijos prezidento D. Medvedevo teigimu, šaltojo karo konfrontacija – jau praeitis ir reikia kurti naują, geresnį pasaulį, kartu stoti į kovą su ekonomikos krize, nusikalstamumu, terorizmu ir skurdu. D. Medvedevas net ir šioje iškilmingoje ceremonijoje nepasidrovėjo pamokyti JAV vadovų, pareikšdamas, kad šaltojo karo pabaiga nepateisina jokios šalies, t. y. ir Amerikos, dominavimo pasaulyje. Žmonės ekranuose turėjo galimybę pamatyti ir JAV prezidento Barako Obamos pranešimą. B. Obama sakė siunčiąs viltį tiems, kurie tiki net cinizmo, abejonių ir priespaudos akivaizdoje, kad sienos tikrai gali nuvirsti, ir paragino niekada nepamiršti 1989 metų lapkričio 9 dienos ir aukų, per kurias tai tapo įmanoma. „Negali būti aiškesnio priekaišto tironijai, negali būti stipresnio laisvės patvirtinimo už vaizdą, kaip žmonės, ardantys sieną“, – sakė iškalbingasis B. Obama, prisimindamas Rytų ir Vakarų Berlyną 28 metus skyrusios betoninės sienos griuvimą.

Paskui valstybių lyderiai drauge su visais stebėjo, kaip virsta simbolinė domino kaladėlių grandinė, žyminti 1,5 kilometro buvusios Berlyno sienos ruožą. Prieš dvi dešimtis metų stūksojusią Berlyno sieną simbolizavo tūkstančio 2,5 m aukščio ryškiai išdažytų milžiniškų domino kauliukų eilės, kurias garbė nuversti teko Lechui Valensai, Michailui Gorbačiovui ir Hansui Ditrichui Genšeriui. Beveik trisdešimt metų už geležinės uždangos gyvenę Vokietijos gyventojai stebėjo, kaip viena po kitos griūva buvusios Berlyno sienos vietoje išrikiuotos didžiulės putplasčio kaladėlės ir dar kartą pajuto tą istorinės lapkričio nakties džiaugsmą, klausydamiesi Berlyno operos orkestro atliekamų R. Vagnerio ir L. Bethoveno kūrinių bei roko grupių pasirodymų.

Per praėjusius du dešimtmečius po šalies suvienijimo į Rytų Vokietiją buvo investuota apie 1,3 trilijonų eurų, tačiau buvusi komunistinė pusė tebėra skurdesnė, o nedarbas joje yra dvigubai didesnis. Dėl šių priežasčių minint šią svarbią istorinę datą Vokietijoje džiaugėsi ne visi: daug buvusių Rytų Vokietijos gyventojų tebėra nusivylę dėl ekonominės atskirties. Daugiau kaip tūkstančio vokiečių apklausa, kuri buvo atlikta dienraščio „Leipziger Volkszeitung“ užsakymu, rodo, jog vienas iš aštuonių vokiečių nori, kad siena būtų atstatyta. Tokių žmonių šalies rytuose ir vakaruose yra maždaug tiek pat.

Savaitgalį Vokietijos laikraščių puslapiuose dominavo atsiminimai apie 1989 metų lapkričio 9-ąją, o televizijos stotys ištisai rodė dokumentinę medžiagą, liudininkų pasakojimus ir diskusijas apie prieš 20 metų įvykusį įvykį, pakeitusį Europos veidą.

Berlyno siena iškilo ankstų 1961 metų rugpjūčio 13-osios rytą ir per visus 28-erius savo gyvavimo metus iki jos nugriovimo buvo ne kartą rekonstruota bei stiprinta. 155 kilometrų ruožas, atskyręs tris sąjungininkų kariuomenių kontroliuotus Berlyno sektorius nuo Rytų Vokietijos, tapo šaltojo karo simboliu. 43 kilometrai sienos dalijo Berlyną į dvi dalis, o likusi 112 km juosta atskyrė Vakarų Berlyno anklavą nuo likusios Rytų Vokietijos dalies. Daugiau nei 106 kilometrai vietomis iki 3,60 metro aukščio iškylančios sienos buvo pastatyta iš gelžbetonio blokų. Suapvalinta blokų viršutinė dalis turėjo padaryti sieną neįveikiamą, bandantiems ją perlipti. Likusią sienos dalį sudarė metalinė tvora. Siena buvo stebima iš 302 bokštelių ir 20-ies bunkerių, kuriuose buvo dislokuoti septyni kariuomenės daliniai, kurių kiekvieną sudarė nuo 1000 iki 1200 karių. Be to, sienos apsaugą turėjo užtikrinti 124 km patruliavimo ruožas, 127 detektoriai su sirenomis, 259 apsaugos šunų takai ir 105 km ilgio griovių ruožas – spąstai automobiliams. Maždaug kas 250–300 metrų pastatytus stebėjimo bokštelius visur, išskyrus miesto centrą, jungė patrulių takas, kurį apšvietė kas 30 metrų sustatyti apšvietimo stulpai. Berlyno siena buvo geriausiai apšviesta miesto dalis, o Rytų Berlyne naktį apšvietimo trūko. Žemės ruožas prie sienos buvo nuolat tikrinamas, ieškant galimų pažeidėjų pėdsakų. Įrenginiai, turėję automatiškai apšaudyti gelžbetonio konstrukciją bandančius įveikti pažeidėjus, vėlesniais metais buvo išmontuoti. Vietoj jų rytinėje pusėje atsirado antra vidinė siena. 1973 metais VDR apdėjo mirties liniją minomis, kurių skeveldros sunkiai sužeisdavo visus, bandydavusius ją peržengti. Šalia Berlyno sienos ėjusi 1 400 km Vokietijos vidinė spygliuotos vielos siena buvo aprūpinta elektronine stebėjimo įranga ir apdėta minomis. Po pakartotinų mirtinų šūvių pasienyje siena buvo praminta „koncentracijos stovyklos siena“.

Nepaisant visų pastangų, per beveik 30 metų į Vakarus pabėgo mažiausiai 5 tūkstančiai žmonių. Bėgliams pavykdavo įveikti minų laukus, išvengti šunų ir sargybinių sargybos bokštuose. Tam buvo naudojamos išradingiausios schemos, pradedant slapčia iškastais tuneliais ar slaptomis vietomis automobiliuose. Bandydami įveikti Berlyno sieną žuvo mažiausiai 136 žmonės, dar daugiau jų buvo sugauta ir nuteista ar įbauginta kitomis „poveikio“ priemonėmis: uždrausta išduoti asmens pažymėjimą ir leisti išvykti iš šalies susitikti su giminaičiais anapus sienos. Po 28 metų, per kuriuos Rytų Vokietijos gyventojai buvo kaliniai savo pačių šalyje, atsidarius sienai džiaugsmo apimti žmonės iš rytinės pusės plūdo pro kontrolės postuose stovinčius suglumusius sargybinius ir su ašaromis akyse puldavo į glėbį juos pasitinkantiems Vakarų Vokietijos gyventojams.

Šis įvykis tapo istoriniu šaltojo karo pabaigos simboliu. Ilgametė kova tarp prievarta diegtos komunizmo utopijos ir laisvės idėjų baigėsi laisvės ir demokratijos triumfu. Pagrindinius šaltojo karo pergalės architektus žmonės ir politikai įvardija skirtingai, bet dažniausiai minima JAV ir prezidentas R. Reiganas, pradėjęs ginklavimosi varžybas, kurios esą parklupdė komunistinę imperiją. Minima ir M. Gorbačiovo vykdyta „perestroika“, pripažįstamas didelis popiežiaus Jono Pauliaus II vaidmuo, Lenkijoje kilęs „Solidarumo“ judėjimas, taip pat ir Lietuvos Sąjūdis.

© 2009 „XXI amžius“