Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Vilijampolės laiko žemėlapis

Raimundas Kaminskas,

Kauno m. savivaldybės tarybos Kultūros,
bendruomenių ir savivaldos plėtojimo komiteto pirmininkas

Vilijampolėje, nuo Linkuvos įtvirtinimo. Kairėje matyti 1853 m. I. B.Volfo įsteigtos alaus daryklos kompleksas

Rugsėjo mėnesį Kauno m. Savivaldybės administracijos direktoriui V. Gudėnui pasiūliau, minint Vilijampolės prijungimo prie Kauno miesto 90-metį, organizuoti renginius, kurie atspindėtų istorinę Vilijampolės reikšmę – parodą, viešas paskaitas ir ekskursijas po kultūrinio paveldo objektus. Lapkričio 4 dieną Jono ir Petro Vileišių vidurinėje mokykloje atidaryta paroda ,,Esama, bet nepažinta“; lapkričio 6 dieną – Lietuvos veterinarijos akademijos aktų salėje vyko konferencija „Vilijampolės prijungimo prie Laikinosios sostinės 90-metis“. Išleistas leidinys „Tiltas į miestą“, dailininkas A. Ramonas nupiešė meninį Vilijampolės žemėlapį.

 Esu gimęs ir augęs Vilijampolėje, todėl norėjau surinkti ir publikuoti priemiesčio istoriją, inicijuoti edukacines ekskursijas. Vien P. Vileišio tilto istorija yra turtinga permainomis, atspindinčiomis istorijos vingius, gyvenimo būdą ir technologijas. Rinkdami nuotraukas, analizuodami žemėlapius dėliojame mozaiką tam, kad Vilijampolės gyventojai žinotų savo rajono istoriją.

Nuo miestelio iki seniūnijos

Miestų ir miestelių teritorijoms būdinga kurtis upių pakrantėse, derlinguose slėniuose arba prekybos kelių sankryžose. Vilijampolės (Vilijopolio, Vilijanburgo) įkūrimas XV amžiuje dešiniajame Neries ir Nemuno krante siejamas su didžiuoju LDK etmonu ir Vilniaus vaivada Jonušu Radvila (1612–1655). Vilijampolės (Slabados) miestelį dešiniajame Neries krante, šalia Kauno, didikas Jonušas Radvila pradėjo steigti apie 1663 metus – suplanavo aikštę, gatves ir sklypus. Vilijampolė žemėlapiuose žymima nuo XVII amžiaus, kai Jonušo ir Boguslovo Radvilų architektas, topografas ir kartografas, karo inžinierius Juozapas Narūnavičius-Naronskis (1610–1678) sudarė Vilijampolės ir apylinkių topografinius žemėlapius. Vilijampolė buvo Kauno priemiestis, ji yra pažymėta ankstyviausiame istorikų išaiškintame Kauno plane – ryškiai užbrėžta gynybinės sienos linija aplinkui mūrinę sinagogą, pažymėta perkėla iš Kauno.

Nuo 1795 iki 1815 metų Vilijampolė kartu su Kauno miestu tapo pasieniu tarp Rusijos imperijos ir Rytų Prūsijos. 1843 metais Kaunas tampa Rusijos gubernijos centru, o 1879-aisiais Kaunas buvo paskelbtas pirmos kategorijos Rusijos pasienio tvirtove. Todėl 1891 metais Nemuno slėnio šlaite iš vakarų pusės įrengtas Linkuvos įtvirtinimas – VIII fortas. Taip Vilijampolė tampa Kauno tvirtovės dalimi, nors iki XX a. antrojo dešimtmečio ji buvo savarankiška – valdyta atskira teise, turėjo savo valdybą, teismus bei kitas įstaigas. Vilijampolė, kaip privati valda, nebuvo įtraukta į Kauno planą, kurį patvirtino caras Nikolajus 1847 metais. Vilijampolės (Vilijampolska sloboda) planas buvo sudarytas 1895 metais, jame pažymėtas gatvių tinklas, aikštė su sinagoga, kai kurie mūro pastatai.

Istoriškai susiklostė, kad Vilijampolė augo kartu su Kaunu nuo įsikūrimo, joje plėtėsi gamyba bei amatai ir jos veikla integravosi su miestu. Tačiau vietos bendruomenės Vilijampolėje ir Kaune istoriškai skyrėsi – kai Kaune nebuvo leista gyventi žydams, susiklostė savita priemiesčio etninė sudėtis. Iki 1858 metų Vilijampolėje žydai ėmėsi verslo, kūrė mokymo įstaigas, vystė socialinius tinklus. Vilijampolėje gyvenusi įtakinga vidurinioji žydų socialinė klasė tuo metu formavo Vilijampolės kaip savitos vietovės tapatybės bruožus.

1919 metais Vilijampolė buvo prijungta prie Kauno miesto. Tapus laikinosios sostinės dalimi, Vilijampolėje vyko socialinės mobilizacijos procesai – gyvenimo būdas ir poreikiai tapo labiau miestietiški, vartojimas tapo labiau kolektyvinis, organizacijos buvo integruotos į vietinės valdžios struktūras bei jų veiklą. 1924 metais atidaryta autobusų linija „Geležinkelio stotis–Vilijampolė“, 1929 metais atidarytas Petro Vileišio tiltas per Nerį. Prieškario industrializacija sujungė Vilijampolę su Kaunu, toliau formavosi Vilijampolės kaip pramoninio priemiesčio bruožai. Šalia pramonės įmonių pradėjo veikti ir religinės, socialinės organizacijos: „Pieno lašo“ draugija, katalikiška Šv. Juozapo bažnyčia, 1933–1938 metais įsikūrė Lietuvos veterinarijos akademija ir Bakteriologijos institutas.

Antrojo pasaulinio karo metais Vilijampolėje vokiečiai įkūrė getą ir koncentracijos stovyklą. Kauno getas buvo tarp Neries upės rytuose, dabartinio Raudondvario plento pietuose, Panerių gatvės vakaruose ir Varnių gatvės šiaurėje. Taip pat buvo kelios pagalbinės teritorijos: prie Veterinarijos akademijos, link Žemaičių plento ir iki Demokratų gatvės. 1943 metais getas buvo paverstas koncentracijos stovykla, o 1944-aisiais – likviduotas: pastatai sudeginti, apie 6–7 tūkst. žydų išvežta į Vokietijos koncentracijos stovyklas, apie 1 tūkst. nužudyta. Po Antrojo pasaulinio karo iš esmės pasikeitė etninė Vilijampolės gyventojų sudėtis.

Sovietmečiu Vilijampolė plėtėsi į vakarus, prie Kauno buvo prijungti Veršvų ir Lampėdžių kaimai bei kitos vietovės. Veršvai buvo didelis kaimas – nuo dabartinės Dubysos gatvės iki Lampėdžių ir Kaniūkų. Rašoma, kad Veršvų ir Lampėdžių laukuose vyko lietuvių mūšiai su kryžiuočiais – kai XIV amžiuje kryžiuočiai sunaikino senąją Kauno pilį, Veršvų-Lampėdžių apylinkėje lietuviai buvo pastatę Vyrgalės pilį, kuri po sugriovimo neatstatyta. Lampėdžių vardas siejamas su neišdžiūvančio ežerėlio „Lampėdys“ vardu. Lampėdžiais miestiečiai naudojosi kaip vasarviete. Manoma, kad Neris seniau įtekėjusi į Nemuną ties Lampėdžiais.

1950–1955 metais Vilijampolė iš priemiesčio tapo rajonu, kurio plotas apėmė buvusios Kauno apskrities 27 apylinkės, Vilkijos apskrities 5 apylinkės ir Kulautuvą. Sovietmečiu, pasinaudojant jau buvusia Vilijampolės pramonine infrastruktūra, tęsėsi Vilijampolės urbanizacija ir industrializacija.

Dabartinė Vilijampolės seniūnija (14.4 km2) įsteigta 2003 metais. Ji ribojasi su Šilainių, Žaliakalnio, Centro bei Aleksoto seniūnijomis. Vilijampolės teritorija suskirstyta į keturias dalis: Lampėdžius, Vilijampolę, Veršvus ir Panerį. Vilijampolėje šiuo metu gyvena apie 30 tūkst. gyventojų (1897 m. gyveno 9 400; 1923 m. – 6 600, 1940 m. – 18 000 gyventojų).

Dauguma Europos miestų istorinių priemiesčių nebeturi. Vilijampolėje, kaip istoriniame Kauno priemiestyje, išliko nepakitęs gatvių tinklas, turintis stačiakampio plano struktūrą, medinius vienaukščius namus, istorinius statinius. Šis Vilijampolės savitumas yra mūsų kultūrinės tapatybės, socialinio kapitalo sudedamoji dalis. Lokalinis tapatumas nėra priešprieša kultūrų įvairovei, ir nėra aklas nacionalizmas, bet greičiau atvirkščiai, kultūros išsaugojimas. Visi amžiai Vilijampolėje kūrė naujas socialines aplinkas, kurios formavo naujus žmonių tipus ir naujus gyvenimo būdus. Lietuvis, kaunietis, vilijampolietis „iš slabotkės“ – priskirdami sau tam tikrą kategoriją nusakome tai, kas mums svarbu ir ką branginame.

Vilijampolės seniūnijos atnaujinimas – strategija ir pasiūlymai

Šiais laikais miestų atnaujinimas (po industrinių objektų ekonominio žlugimo, pilietinės visuomenės sunaikinimo, kasdienio gyvenimo materialinių sunkumų, socialinės kaitos pasekmių) yra didelis iššūkis. Turtinga, įvairi Vilijampolės istorija gali tapti prielaida formuoti naująją kultūros politiką. Pastebėtina, kad šiandien dar stinga turizmo, kultūros paveldo specialistų koordinuoto požiūrio į istorinių miesto dalių ar į seniūnijų problemas, tokias kaip seniūnijos administracinių ribų nustatymo problema, menkavertė architektūra, socialinės ligos: alkoholizmas, narkomanija ir nusikalstamumas, gyventojų senėjimas, „protų nutekėjimas“, vargšų šeimų aprūpinimas būstu, nedarbas, kultūros ir sporto renginių trūkumas. Ką reikėtų daryti? Paruošti ekonominį-socialinį planą „Vilijampolės seniūnijos strategija 2010“, kuris suburtų savivaldybės ekspertus, verslo interesų grupes bei nevyriausybinių organizacijų atstovus bendram darbui dėl seniūnijos gerovės modernizavimo, siekti, kad būtų suteikta seniūnijos institucijai daugiau teisių savivaldos lygmenyje, esamas seniūnijos teritorijas padaryti patrauklesnes, plėsti žaliųjų parkų erdves, naujas statybas vykdyti jau užstatytoje žemėje, o ne žaliuosiuose plotuose, steigti etnografines ir seniūnijos istorijos ekspozicijas, saugoti medinės architektūros pavyzdžius ir parengti turistinį maršrutą po Vilijampolę, įamžinti įvairius svarbius įvykius ir asmenybes, kurios susijusios su Vilijampolės seniūnija, paruošiant istorinius-informacinius stendus (pvz., Jonušo Radvilos, 1830–1831 metų sukilimo dalyvių, prezidento Aleksandro Stulginskio, po tremties gyvenusio Vilijampolėje), skatinti gyventojų dalyvavimą įvairiose socialinėse programose, taip pat ir gerinančiose viešąjį saugumą, plėsti bendruomenės centrų veiklą atskirose seniūnijos teritorijose, rengti viešas gyventojų apklausas, seniūnijoje esančiose bendrojo lavinimo mokyklose dėstant įvairias disciplinas integruoti temas, susijusias su Vilijampolės kultūra ir istorija, sukurti seniūnijos herbą ir vėliavą.

Postmodernioje, žinių visuomenėje tai padėtų formuotis savarankiškiems socialiniams judėjimams, kurie išaugtų iš Vilijampolės bendruomenės vertybių.

© 2009 „XXI amžius“