Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Adomas Stankevičius – kunigas, rašytojas, baltarusių atgimimo veikėjas

Vytautas Žeimantas

A. Stankevičius. „Daktaras Francišekas Skaryna – pirmasis baltarusių spaustuvininkas“, Vilnius, 1925 m.

A. Stankevičius. „Apie Baltarusijos politinio išsivadavimo istoriją“, Vilnius, 1934 m.

A. Stankevičius. „Krikščionybė ir baltarusių tauta“, Vilnius, 1940 m.

V. Konanas „Kunigas Adomas Stankevičius ir katalikybės atgimimas Baltarusijoje“, Minskas, 2004 m.

Bronzinis A. Stankevičiaus biustas su parašu lietuvių ir baltarusių kalbomis: „Kun. klebonas Adomas Stankievičius – bolševikų teroro auka“. Skulptorius Ričardas Gruša, Lyda, 2007 m.

Rusino ir lenkino

1947 metais kun. Adomas Stankevičius (Adam Stankievič) į savo dienoraštį įrašė šias eilutes: „Baltarusių  tautos tragedija: lenkai apskritai nemėgo baltarusių, ypač pravoslavų, vadindami juos maskoliais, o rusų bolševikai, ir su jais dauguma pravoslavų baltarusių, dažnai taip elgdavosi su baltarusiais katalikais, vadindami juos lenkais. Baltarusiai, gyvenę Vakarų  Baltarusijoje, dabar dėl savo nežinojimo identifikuoja Baltarusijos SSR su bolševizmu, kuriam visa širdimi jaučia neapykantą, nuo kurios net stena“.

XX amžiaus pradžioje rusų, o vėliau lenkų okupuotame Vilniuje daugelis vilniečių pažinojo kunigą A. Stankevičių. Abejingų jam beveik nebuvo: vieni plūdo klausyti jo pamokslų, skaitė jo knygas, prenumeravo jo leidžiamus ir redaguojamus periodinius leidinius, kiti atvirai jį ujo, trukdė jo švietėjiškai veiklai, darė kratas, teisė ir kalino jį. Ir visa tai dėl to, kad A. Stankevičius visą gyvenimą atidavė ne tik kunigystei, bet ir baltarusių tautiniam atgimimui.

Jo veikla, kultūrinis palikimas vienodai yra svarbi ir Lietuvos, ir Baltarusijos kultūros istorijai. 1864 metais abiems tautoms caro valdžia uždraudė spausdinti, įvežti iš užsienio ir platinti Rusijos imperijoje lietuviškus ir baltarusiškus leidinius lotyniškomis raidėmis. Tik 1904 metais, pažangiajai visuomenei spaudžiant, caras Nikolajus II šį draudimą atšaukė. Spaudos draudimo panaikinimas žadino abi kaimynines tautas, jų savivoką, kilo ir idealistinių vertybių poreikis. Rašyti reikėjo paprastai ir aiškiai, lietuviškai, baltarusiškai, rašyti sava kalba. Tuo netruko pasinaudoti tautiškai nusiteikę šviesuoliai.

Vilniuje tuo metu pagal seną Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradiciją gyveno nemažai baltarusių. Todėl būtent iš Vilniaus prasidėjo baltarusių nacionalinio išsivadavimo judėjimas ir baltarusių tautinis atgimimas, kuriam svarbią reikšmę turėjo ir čia dirbusio kunigo A. Stankevičiaus veikla.

Be to, dar reikėtų pabrėžti, kad ir baltarusiai, ir lietuviai buvo vienodai caro valdininkų engiami ir rusinami. Jų kalbos oficialiai rusų valdžia nepripažino, laikė ją tik rusų kalbos tarme. Be to, baltarusius, kaip ir lietuvius, spaudė sulenkėjusi šlėkta, dvarininkai ir didikai. Jie, niekindami tautines baltarusių inspiracijas, bruko jiems lenkų kalbą, kultūrą, spaudą. Todėl tik XIX amžiaus pabaigoje prasidėjo baltarusių tautinis atgimimas, atsirado sava inteligentija, raštas.

Nors dėl rašto būta didelių problemų. Vakariniuose Baltarusijos rajonuose, kur vyravo katalikai, kunigai siekė įteisinti lotynišką raidyną, o Rytų  ir Pietų Baltarusijoje, kur buvo pravoslavų dauguma, popai skleidė kirilicą. Todėl ir baltarusiški raštai tuo metu buvo spausdinami arba lotyniškomis, arba rusiškomis raidėmis. Tuo metu buvo neaišku, kuris raidynas nugalės, taps pagrindiniu. Todėl ir Vilniuje 1906 metų pasirodęs  pirmasis legalus baltarusių laikraštis „Naša  dolia“ buvo leidžiamas lygiagrečiai lotynišku ir rusišku raidynu.

Baigė Vilniaus kunigų seminariją

Adomas Stankevičius gimė  1892 m. sausio 5 dieną Arlianatų kaime, netoli Smurgainių. Mokėsi Ašmenos mokykloje. Savo globėjo kunigo Adomo Ligausko paskatintas 1910 metais įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Jaunas klierikas gerai mokėsi, aktyviai domėjosi baltarusių problemomis, skaitė Vilniuje išleistas pirmąsias baltarusiškas knygas, laikraštį „Naša  niva“, kuris 1906 metais pasirodė vietoj caro valdininkų uždrausto „Naša dolia“. Vilniuje jis susidraugavo su archeologu, svarbiu baltarusių tautinio atgimimo ideologu Ivanu Luckevičiumi, kitais laikraščio „Naša Niva“ leidėjais. Visa tai jam suformavo nacionalinę savimonę. Jaunasis klierikas seminarijoje net subūrė būrelį besidominčių baltarusių istorija, literatūra ir kultūra.

1914 metais A. Stankevičius įšventintas į kunigus, 1918 metais baigė Peterburgo dvasinę  akademiją.

Nuo 1919 metų dirbo Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje, kurią lenkų okupacijos metais draugiškai dalijosi lietuviai ir baltarusiai. Jo pamokslai baltarusių kalba sutraukdavo daug žmonių.

Vilniaus arkivyskupas Jurgis Matulevičius palaikė lietuvių ir baltarusių dvasininkus, siekiančius į bažnyčią įvesti gimtąją kalbą, tačiau lenkų valdžia pasiekė jo atšaukimo. Į jo vietą 1925 metais atėjęs vyskupas Jalbžykovskis, kaip ir Vilniaus vaivada Bacianskis, pradėjo kovoti su baltarusių atgimimu. Jis uždraudė katalikams stoti į Baltarusių krikščionių demokratų partiją, prenumeruoti ir skaityti baltarusių krikdemų laikraštį „Krynica“.

Redaktorius, leidėjas

1917 metais Peterburge A. Stankevičius kartu su kitais įsteigė baltarusių kalba leistą katalikų savaitraštį  „Krynica“ (vėliau jis pervadintas „Belaruskaja krynica“), kurį vėliau leido Vilniuje. Tai  buvo vienintelis baltarusiškas laikraštis, kuris ėjo net 23 metus (1917–1940). Vyskupas Jalbžykovskis uždraudė katalikams prenumeruoti ir skaityti šį laikraštį.

1928–1939 metais Vilniuje kunigas leido ir redagavo baltarusišką laikraštį „Chryscijanskaja dumka“. Laikraštis buvo katalikiškos pakraipos, ėjo lotyniškomis raidėmis. Tiesa, 1938 metais ypatingomis progomis laikraštis buvo leidžiamas ir rusiškomis raidėmis. Ėjo 2–3 kartus per savaitę. Lenkų okupacinės valdžios buvo labai persekiojamas, ne kartą konfiskuojamas, leidėjas baudžiamas.

A. Stankevičius buvo vienas iš F. Skorinos baltarusių spaustuvės įkūrėjų  Vilniuje. Ši spaustuvė veikė 1926–1940 metais. Jis iniciavo ir Baltarusių  katalikų leidyklą,  kuri be jau minėtų „Krynicos“ ir „Chryscijanskaja dumka“, dar leido baltarusiškus laikraščius „Šliach moladzi“, „Samapomač“, „Kaloss“, kuriuose atsispindėjo įvairios politinės pažiūros.

„Krynica“ ėjo ir tuo metu, kai Vilnius buvo sugrąžintas Lietuvos Respublikai. Įdomu tai, kad A. Stankevičius sugebėjo net keletą numerių išleisti bolševikmečio pradžioje. Beje, sovietai trumpai (1939 metų rugsėjo 22 – spalio 12) leido ir baltarusišką  „Vilenskaja prauda“ – Laikinosios Vilniaus miesto valdybos organą. Daugiau baltarusiškų laikraščių Vilniuje sovietmetyje nepasirodė. Naujieji šeimininkai visus pradėjo pratinti prie vienos kalbos – tos, kuria kalbėjo Leninas.   

Švietėjas, rašytojas, istorikas

A. Stankevičius ir pats daug rašė, skelbė savo straipsnius leidiniuose „Naša niva“, „Svetač“, „Dzjanniča“, „Goman“, visuose baltarusių laikraščiuose. Baltarusių tyrėjas Uladzimiras Konanas periodinėje spaudoje priskaičiavo apie tūkstantį jo publikacijų, Be to, dar laikraščiuose „Krynica“ ir „Chrystijanskaja dumka“ buvo vedamieji straipsniai, kurie būdavo jo nepasirašyti. Be straipsnių, A. Stankevičius išleido 19 knygų ir brošiūrų. Tematika jų įvairi: tikyba, istorija, literatūra, kritika, filologija.

Religines, dvasines problemas A. Stankevičius jungė su tautinėmis. Atskirais leidiniais Vilniuje jis išleido „Gimtoji kalba bažnyčiose“ (1929), „Dievo žodžiai: paskaitos, evangelijos ir pamokslai“ (1938), „Baltarusių krikščioniškas judėjimas“ (1939), „Krikščionybė ir baltarusių  tauta“ (1940).

Domėjosi jis ir kultūros istorija, literatūros kritika. Pavyzdžiui, jo Maksimo Tanko poemos „Narutis”  recenzija „Socialinio teisingumo aspekte“  buvo pirmas bandymas analizuoti vieno iš talentingiausių  baltarusių rašytojo kūrybą.

Jis išleido brošiūrą  „Daktaras Francišekas Skaryna – pirmasis baltarusių spaustuvininkas” (1925), knygas „Baltarusių kalba Baltarusijos mokyklose XVI-XVII amžiuje“ (1928), „F. Baguševičius, jo gyvenimas, ir kūryba“ (1930), „Iš Kazimero Svajako gyvenimo ir veiklos“ (1936), „Kazimeras Svajakas. Jo ideologijos bruožai“ (1937).

Adomas Stankevičius aktyviai domėjosi Baltarusijos istorija. Parašė keletą studijų: „Vytautas Didysis ir baltarusiai“ (1930), „Kastutis Kalinauskas: „Mužickaja pravda“ ir Baltarusijos nepriklausomybės idėja“ (1933) ir „Apie Baltarusijos politinio išsivadavimo istoriją“ (1934).

Jis užsimojo parašyti penkių  dalių „Baltarusijos istoriją“, bet spėjo parašyti tik dvi dalis, nes buvo vėl sovietų suimtas.

A. Stankevičius parašė ir penkių veiksmų pjesę apie kaimo gyvenimą „Janka Kancava“. Ją atskira knyga 1924 metais išspausdino spaustuvė „LUX“, buvusi Vilniuje, Želigovskio g. 1.

Vertė iš lietuvių kalbos

A. Stankevičius, be slavų  kalbų: baltarusių, lenkų, rusų, ukrainiečių, mokėjo ir lietuvių, senąją graikų ir lotynų, taip pat vokiečių ir prancūzų kalbas. Tai jam leido skaityti originalo kalba, versti, bendrauti su įvairių tautybių žmonėmis. Jis gerai mokėjo lietuvių  kalbą, galbūt net turėjo lietuviškų šaknų, nes gimė  netoli dabartinės Lietuvos sienos. Simpatijų Lietuvai, lietuviškam žodžiui – jo kūryboje yra apstu. 

Kunigo A. Stankevičiaus studija „Lituanizmai baltarusių kalboje“, kurią jis dalimis skelbė žurnale  „Koloss“ per daugelį numerių  (1938 Nr. 2, 3, 4, 1939 Nr. 1, 2, 3), byloja kad jis mažų mažiausia gerai mokėjo lietuvių ir baltarusių  kalbas. Beje, ši studija ir dabar neprarado savo mokslinės vertės, nors dėl jos autorius pseudopatriotų spaudoje buvo užpultas, rašė atkirčius.

A. Stankevičius į baltarusių  kalbą išvertė ir Jeronimo Cicėno straipsnį  „Apie šalį, kuri laisvai gyvena“. Straipsnis, parašytas laisvos Lietuvos Respublikos dvidešimtmečio proga, pakilus, jame kalbama ir apie A. Mickevičiaus „Lietuva, tėvynė mano“, ir V. Kudirkos „Tautinę giesmę“. Pagrindinė idėja – tik laisva tauta, turinti savo tautinę valstybę, gali klestėti ir tobulėti.  Baltarusiams, tuomet pusiau sovietų, pusiau lenkų  okupuotiems, tai turėjo padaryti nemažą įspūdį. To, be abejo, negalėjo nejausti ir šio straipsnio vertėjas A. Stankevičius.

Jis išvertė ir  Petro Cvirkos romano „Žemė maitintoja“ ištrauką  „Žemės padalinimas“. Abu šie vertimai paskelbti žurnale „Koloss“ (1938 Nr. 2).  Beje, šiame numeryje yra ir Antano Miškinio eilėraštis „Daina apie Lietuvą“. Vertėjas nežinomas, gal tai irgi buvo A. Stankevičius?

Vilniaus baltarusių  gimnazijoje

Caro valdžia neleido steigti nei lietuviškų, nei baltarusiškų mokyklų. Laisvoje Lietuvoje baltarusių mokyklos buvo leidžiamos. Tik iš Peterburgo atvykęs į Vilnių kunigas A. Stankevičius pradėjo steigti baltarusiškas mokyklas. Kai Vilniaus baltarusiai pareiškė norą steigti gimnaziją, vadovaujantis tuometinio švietimo ministro Mykolo Biržiškos įsaku, baltarusiams buvo suteiktos patalpos buvusiuose Bazilijonų rūmuose (Aušros Vartų g. 9).

Vilniaus baltarusių gimnazija pradėjo veikti 1919 vasario 1 dieną. Pagrindinis gimnazijos tikslas: baltarusių tautos nacionalinio savitumo išsaugojimas, demokratinio ir humanistinio požiūrio plėtojimas. A. Stankevičius šioje gimnazijoje dėstė katalikams tikybą,  lotynų kalbą, logiką ir psichologiją. Dirbo gimnazijoje iki jo uždarymo.

„Manau, neperdėsiu sakydamas, kad Vilniaus baltarusių gimnazijos pedagogų kolektyve per visus šios gimnazijos gyvavimo metus A. Stankevičiui nebuvo lygių, – sako buvęs jo mokinys etnografas Marijanas Peciukevičius. – Jo elgesys su mokiniais buvo ir tėviškas, ir draugiškas. Tai buvo globėjo ir labai protingo, diplomatiško mokytojo elgesys. Jo pamokų tikslas – pasėti į jaunas sielas meilę savo tautai, pasiryžimą kovoti už jos atgimimą, taip pat pasėti sveikas katalikiškos Evangelijos mokslo propaguojamas moralės ir humanizmo sėklas.“

„1939 metų vasarą  Vilniaus baltarusių gimnazija šventė savo dvidešimtmetį. Iš tų, kurie stovėjo prie gimnazijos ištakų, dar dirbo Aliona Sakalova-Lekant ir kunigas Adomas Stankevičius, – rašė Galina Voicik straipsnyje „Mano prisiminimai apie Vilniaus baltarusių gimnaziją 1939–1944“. – Prieš karą dalis mokinių išvažiavo mokytis į Naugarduką. Vilniuje liko nedidelė grupė mokinių, vilniečių ir Vilniaus krašto gyventojų, todėl pavyko suorganizuoti nepilną gimaziją. Šios progimnazijos direktoriumi buvo paskirtas (kai Vilnius buvo sugrąžintas Lietuvai – V. Ž.) plačiai žinomas visuomenės ir kultūros veikėjas kunigas A. Stankevičius. Kai Lietuva tapo socialistinė respublika, jį pakeitė Mikola Ancukevičius, o vokiečių okupacijos metais –F. Griškevičius“.

1944 metais Vilnių užėmus sovietams, baltarusių gimnazija buvo uždaryta, dalis mokytojų  repsesuota.

Baltarusijos krikščionių  demokratų partijoje

A. Stankevičius buvo ir aktyvus visuomenininkas: Baltarusių mokyklų draugijos pirmininkas, Baltarusių kalbos draugijos (1921–1938), Baltarusių ūkio ir kultūros instituto (veikė nuo 1936)  vadovas, nuo 1939 metų – Baltarusių centro Lietuvoje vadovas.

Didelis jo indėlis į Baltarusijos krikščionių demokratų partijos veiklą. Jis vienas iš aktyvių jos  kūrėjų (1917), vėliau – vienas lyderių, partijos CK narys nuo 1931 metų. 1922–1930 metais buvo renkamas į Lenkijos Seimą pagal nacionalinių mažumų  sąrašus, buvo Deputatų klubo vedėjas. Seime jis turėjo gerą tribūną kelti baltarusių problemas, tačiau Lenkijoje stiprėjant autoritariniam Pilsudskio režimui, į baltarusius pradėta oficialiai žiūrėti kaip lenkų tautos plėtimo rezervą.

„1938 metais lenkų valdžia mane už baltarusišką tautinę kultūrinę veiklą ištrėmė iš Vilniaus vaivadijos penkeriems metams. Iki Raudonosios armijos atėjimo gyvenau Slonime, – 1944 metais autobiografijoje rašė A. Stankevičius. – 1938 m. spalio 28 d. į Vilnių, kaip amžinąją Lietuvos sostinę, įžengė Lietuvos kariuomenė. Aš, kaip Vilniaus gyventojas ir Lietuvos pilietis, iš Slonimo sugrįžau į Vilnių.“

Sovietų ir nacių okupacijos metais

„Kai Vilniaus kraštas buvo sugrąžintas Lietuvai, 1939 metais iš Kauno į Vilnių buvo perkeltas „Baltarusių centras Lietuvoje“, kuriam aš vadovavau nuo 1939 m. iki 1940 m. vasaros. Tai buvo nepolitiška organizacija, jos tikslai – baltarusiškos mokyklos, laikraščiai ir apskritai baltarusių gyventojų Lietuvoje kultūrinių ir ekonominių teisų gynimas. Kai 1940 m. į Vilnių atėjo sovietų valdžia, centras buvo likviduotas“, – rašė A. Stankevičius. 

Vokiečių okupacijos metais jis buvo Šv. Mykolo bažnyčios klebonas. Norėdamas bažnyčioje Mišias aukoti baltarusių kalba, jis išverčia į  baltarusių kalbą ir atskira knyga 1943 metais išleidžia reikalingiausias ištraukas.

Vokiečių metais Vilniaus baltarusių gimnazija vėl atsigauna, jis vėl čia mokytojauja. Pedagoginė A. Stankevičiaus veikla baigėsi 1944 metais, kai po „išvadavimo“ buvo uždaryta gimnazija.

Beje,  vyskupo Mečislovo Reinio dėka 1942 metais lietuviškoje Vilniaus kunigų seminarijoje du kunigai baltarusiai K. Kulakas ir A. Stankevičius buvo vertėjais.  

Bolševikų  represuotas

Keičiantis valdžiai, A. Stankevičius į Vakarus nepasitraukė, dėl to labai nukentėjo. Į sovietinį saugumą priešais Lukiškių aikštę pirmą kartą jis pateko 1941 metais, po to – 1944 metais.  Du kartus jį, gerokai patampę,  paleido, bet Damoklo kardas jau kabėjo jam virš galvos.

Sovietai, atsižvelgdami į jo didelį autoritetą tarp tikinčiųjų, pasiūlė A. Stankevičiui įsteigti ir vadovauti Baltarusijos autokefalinei katalikų bažnyčiai, kuri būtų nepavaldi Vatikanui. Kunigas atsisakė skaldyti Katalikų Bažnyčią.

1949 metais jis vėl suimamas, nuteisiamas 25 metam kalėti – „už šnipinėjimą Japonijos naudai“. Iš pradžių buvo kalinamas Lukiškėse, vėliau Irkutsko srityje, Taišete. 

Tai, kas iš jo darbų  liko rankraščiuose, pateko Baltarusijos MA centrinę  biblioteką.  Tai įvyko dėka minskiečio profesoriaus Adomo Maldzio, kuris įtikino bibliotekos direktorių nupirkti rankraščius iš A. Stankevičiaus šeimininkės tuo metu, kai jų autoriaus vardo buvo geriau neminėti. Tarp rankraščių yra ir memorandumas baltarusių kalba į BSSR Aukščiausiąją Tarybą dėl Baltarusijos Katalikų Bažnyčios subaltarusinimo „Katalikų Bažnyčios problemos Baltarusijos SSR“ (1944), rusų kalba „Katalikų problema Baltarusijos SSR. SSRS vyriausybės žiniai“ (1945) ir „Katalikų klausimas BSSR ir šios problemos išsprendimas“ (1947). Tai labai argumentuoti raštai, tačiau rašyti ne tiems, kurie norėtų išklausyti. Specialistai teigia, kad iš tų trijų raštų galima sudėti „Baltarusių katalikų istoriją”.

A. Stankevičius gyvybės siūlas nutrūko Taišeto rajone 1949 metų gruodžio 10 dieną. Neaišku, kaip jis atsisveikino su gyvenimu. Oficiali versija skamba labai paradoksaliai, ypač pusalkanėje lagerio būtyje – „širdies nutukimas“.  Jis sulaukė tik 57 metų. Palaidotas prie Ševčenkos kaimo.

Atminimo įamžinimas

2004 metais Minske F. Skorinos centre įvyko Vladimiro Konano knygos „Kunigas Adomas Stankevičius ir katalikybės atgimimas Baltarusijoje“ pristatymas. Rengėjai – Nacionalinis F. Skorinos mokslo ir švietimo centras, žurnalas „Naša vera“ bei leidykla „Pro Christo“. Kalbėjo ir Apaštališkas nuncijus Baltarusijoje arkivyskupas Ivanas Jurkovičius. 

Skulptorius Ričardas Gruša (Lyda) 2007 metais sukūrė bronzinį A. Stankevičiaus paminklą su išraiškingu parašu lietuvių ir baltarusių kalbomis: „Kun.klebonas Adomas Stankievičius – bolševikų teroro auka“.

A. Stankevičius minimas ir naujausioje baltarusiškoje enciklopedijoje. Deja, nė viena lietuvių kalba išėjusi enciklopedija apie šį garbingą Vilniaus sūnų net neužsimena. Sovietinėms jis neįtiko, nes buvo kunigas, be to, represuotas, o Bostone išėjusiai – greičiausiai buvo nežinomas. Šią klaidą dar gali ištaisyti dabar – sėkmingai leidžiama „Visuotinė lietuvių enciklopedija“.  

© 2009 „XXI amžius“