|
Prie kunigo tėviškės slenksčio
Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ
Lietuvos katalikių moterų sąjungos Pasvalio skyrius (pirmininkė Aldona Petkevičienė) vasaros pabaigoje surengė konferenciją, skirtą Dievo tarno kunigo kankinio Alfonso Lipniūno (19051945) atminimui. Konferencija prasidėjo Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros šventoriuje, kur 1989 metų rudenį iš Štuthofo koncentracijos stovyklos buvo pervežti ir perlaidoti kun. A. Lipniūno palaikai. Kalbėjo mons. Juozapas Antanavičius, kun. A. Lipniūno palaikų iš Pucko (Lenkija) į Lietuvą perkėlimo organizatorius. Jis papasakojo ir apie kitą Štuthofo kalinį Mykolą Pečeliūną, artimą kun. A. Lipniūno bičiulį, 1945 metais Pucko ligoninėje į palatą nešusį visiškai nusilpusį kunigą.
Konferencija tęsėsi kun. A. Lipniūno tėviškėje Talkokių kaime, kur Dionizas ir Konstancija Lipnickai užaugino devynis vaikus. Alfonsas buvo septintasis. Jam tapus kunigu, tėvai, atsidėkodami Dievui, sodyboje pastatė kryžių. Dabar toje vietoje stovi naujas kryžius (autorius mokytojas tautodailininkas Pranas Kumpauskas), pašventintas tuometinio Panevėžio vyskupo Juozo Preikšo 2000 metais. Karo laiku, kai Pumpėnų gyventojai buvo evakuoti į kaimus, šioje sodyboje būdavo aukojamos šv. Mišios.
Po trumpo apsilankymo Talkoniuose konferencijos dalyviai Pumpėnų Švč. Marijos Škaplierinės bažnyčioje dalyvavo šv. Mišiose, paskui bendruomenės namuose dalijosi prisiminimais apie kun. A. Lipniūną. 1930 metų liepos 20-oji, kun. A. Lipniūno primicijų diena, Pumpėnų bažnyčioje buvo didelis parapijos įvykis. Vargu ar kada čia daugiau buvo susirinkę žmonių. Sausakimša bažnyčia, pilnas šventorius. Tie, kurie buvo arčiau altoriaus, galėjo girdėti kiekvieną jaunučio kunigėlio, kuriam tuo metu buvo 25-eri metai, žodį. Paskui ilgai tų žodžių nepamiršo. Padėkojęs savo artimiesiems ir parapijos žmonėms už pagalbą siekiant kunigystės, jaunutis kunigėlis atsiprašė, kad jis savo geradariams niekuo, išskyrus maldą, atsidėkoti negalėsiąs, nes pats nieko neturi. Tuomet jis savo dienoraštyje buvo įrašęs priesaką: Kitiems viskas, sau nieko. To priesako laikėsi visą gyvenimą: ir didžiausio triumfo valandomis, kai vokiečių okupacijos metais į jo sakomus pamokslus Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje suplūsdavo minios žmonių, ir didžiausio pažeminimo, paniekinimo dienomis Štuthofo koncentracijos stovykloje.
1989 metų rugsėjį iš Pucko parvežus kun. A. Lipniūno palaikus į Lietuvą, jie buvo pagerbti ir Pumpėnų bažnyčioje. Tada sutikti mylimo kunigo palaikų nuo pat bažnyčios iki automagistralės nusidriekė žmonių eisena.
Kun. A. Lipniūno asmenybė žavi ir šiandien. Nuo pat sąmoningo gyvenimo pradžios jis buvo visiškas abstinentas: nevartojo alkoholinių gėrimų, nerūkė. Jis buvo veiklos žmogus, ne vaikščiojo, o bėgiojo, vis skubėdamas kitiems daryti gera, tarsi nujausdamas, kad jam atseikėta tik keturiasdešimt gyvenimo metų. Jis Pumpėnuose organizavo pavasarininkų kuopeles. Apie tai bylojo žmonių į konferenciją atsineštos fotografijos. Jo kelias į šventumą tęsėsi per visišką savęs atsižadėjimą kitų labui.
Konferencija dar aplankė Bernardo Brazdžionio gimtinę Stebeikėlių kaime ir jo vardu pavadintą Žadeikių pradinę mokyklą, kuri dėl mokinių stokos buvo uždaryta.
Konferencijos programą paįvairino iš Alytaus atvykęs moterų folklorinis ansambliukas Polkucis (vadovė mokytoja Antanina Urmanavičienė).
© 2009 XXI amžius
|