| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Palaimintuoju paskelbtas Vengrijos vyskupas buvo stalininio teroro auka Mindaugas BUIKA
Dvasinė tarnystė istorinėse permainose Mes, Lietuvos katalikai, nekantriai laukdami savo gausių stalinistinio teroro aukų iškėlimo į Bažnyčios altorių garbę, galime pasidžiaugti, kad jau beatifikuotas Vengrijos vyskupas Zoltanas Lajošas Meslenis (18921951), patyręs komunistinio režimo smurtą ir žuvęs konclageryje. Palaimintasis vyskupas Z. Meslenis buvo prisiekęs: aš niekada neapleisiu Kristaus, Gerojo Ganytojo, ir mūsų Bažnyčios ir šio principo laikėsi iki galo. Spalio 31 dieną Vengrijos svarbiausioje Estergomo šventovėje jo beatifikacijos šv. Mišioms vadovavo vietos arkivyskupas ir Vengrijos primas kardinolas Peteris Erdas. Patį beatifikacijos dekretą popiežiaus Benedikto XVI vardu perskaitė Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas arkivyskupas Andželas Amatas. Į iškilmingas pamaldas susirinkę gausūs tikintieji buvo supažindinti su naujojo palaimintojo biografijos ir nuveiktų tarnystės darbų svarbiausiais faktais. Z. Meslenis gimė 1892 metų sausio 2 dieną Hatvano vietovėje, netoli Budapešto, giliai religingoje katalikų šeimoje. 1909 metais, baigęs benediktinų gimnaziją labai gerais pažymiais ir ruošdamasis dvasinei tarnystei, tuometinio Budapešto kardinolo Kološo Vasario rūpesčiu buvo išsiųstas į Romą. Ten lankė Popiežiškąją vengrų ir vokiečių kolegiją ir Popiežiškąjį Grigaliaus universitetą, kur po filosofijos, teologijos ir bažnytinės teisės studijų apsigynė daktaratą. Vykstant Pirmajam pasauliniam karui Popiežiškoji vengrų kolegija kuriam laikui buvo perkelta į Insbruko miestą Austrijoje, kur būsimas palaimintasis 1915 metais gavo kunigystės šventimus. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, sugrįžo į tėvynę ir aktyviai darbavosi sielovadoje nelengvomis socialinių ir politinių permainų sąlygomis. Vengrija atgavo nepriklausomybę žlugus Austrijos imperijai, tačiau pagal Versalio sutartį jos teritorija buvo labai apkarpyta. Nemaža dalis Estergomo arkivyskupijos atsidūrė Čekoslovakijos teritorijoje, ir dvasinis ten likusių bendruomenių aptarnavimas buvo nelengvas. Kunigas Z. Meslenis buvo artimas tuometinių Vengrijos kardinolų Janošo Černocho ir Justiniano Šeredžio pagalbininkas, padėjo tvarkyti įvairius administracinius bei teisinius klausimus. Dėstė kanonų teisę Egerio bažnytinėje akademijoje. Žūtis konclagerio nelaisvėje 1937 metų rugsėjo 22 dieną buvo konsekruotas Sinopo tituliniu vyskupu ir paskirtas Estergomo arkivyskupo augziliaru su paveldėjimo teisėmis (koadjutoriumi). Rūpinosi bažnytinių institucijų veiklos palaikymu sudėtingomis Antrojo pasaulinio karo sąlygomis, ypač pabrėždamas maldų ir darbų vienovės svarbą naujų iššūkių akivaizdoje. Tačiau sunkiausi išbandymai prasidėjo 1945 metais, kai Vengriją okupavo sovietų kariuomenė ir valdžią užgrobė komunistai. Netrukus pradėjus vykdyti vadinamąją agrarinę reformą iš žmonių ir iš Bažnyčios atimta žemė. Buvo uždrausta daugelio bažnytinių institucijų veikla, įskaitant katalikiškas mokyklas ir ligonines. Ypač aštrus su būdingais stalininio smurto bruožais buvo 6-ojo dešimtmečio pradžios Matijašo Rakošio valdymas. Likviduotos vienuolijos, daugelis aktyvesnių dvasininkų atsidūrė už grotų, įskaitant tuometinį Estergomo arkivyskupą kardinolą Jozefą Mindsentį. Jo pagalbininkas vyskupas Z. Mesleris, likęs faktišku Bažnyčios Vengrijoje vadovu, atkakliai gynė tikinčiųjų teises ir nedarė jokių nuolaidų komunistams. Susidorojimo su drąsiuoju ganytoju ilgai laukti nereikėjo: 1950 metų birželio 29-osios naktį jis slapta buvo suimtas ir be teismo deportuotas į Kištaršo koncentracijos stovyklą. Vėliau, jau po komunizmo žlugimo, ištyrus saugumo policijos dokumentus nustatyta, kad vyskupą Z. Meslenį buvo nuspręsta suimti todėl, kad jis nerodė noro kolaboruoti su stalininiu režimu. Vėlesni aštuoni kalinimo mėnesiai nežmoniškomis sąlygomis, patiriant žiaurius kankinimus, tyčiojimąsi, badą ir visišką izoliaciją, sunaikino herojiško ganytojo sveikatą. Palaimintasis vyskupas Z. Meslenis konclageryje mirė 1951 metų kovo 4 dieną, tačiau jo žūtis komunistų slėpta beveik trejus metus. Po dvylikos metų, 1966-ųjų birželio 23 dieną, jo palaikus buvo leista ekshumuoti ir perlaidoti Estergomo bazilikos kriptoje. Vadovaudamas pirmosioms beatifikacijos iškilmėms Estergomo bazilikoje kardinolas P. Erdas šv. Mišių homilijoje pabrėžė palaimintojo vyskupo Z. Meslenio herojiško ištikimybės Bažnyčiai liudijimo reikšmę ir šių dienų katalikams. Juk ir šiandien yra pasaulyje vietų, kur žmonės žudomi vien tik už buvimą krikščionimis, sakė ganytojas. Jis taip pat priminė ir kitokio pobūdžio diskriminaciją, kurią Kristaus išpažinėjai patiria sekuliarizuotoje visuomenėje, taip pat ir šiandieninėje pokomunistinėje Vengrijoje tai šmeižtas, antibažnytiniai pareiškimai, niekinimas, istorinių įvykių falsifikavimas, tikinčiųjų ir bažnytinių institucijų marginalizacija. Dvasinio mokymo ir liudijimo aktualumas Palaimintojo vyskupo Z. Meslenio dvasinis mokymas bei toliaregiški perspėjimai dėl galimų pavojų ir dabar yra aktualūs. Beatodairiškas egoizmas, valdžios siekis, neapykanta kitiems yra tos pinklės, iš kurių sunku išsivaduoti neturint tvirto tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu. Nurodęs į sunkią ekonomikos krizę, kardinolas P. Erdas pažymėjo, kad ją sukėlė nemoralus elgesys. Deja, tie, kurie yra mažiausiai atsakingi, turi kentėti daugiausiai. Dėl to stiprėja desperacija, pyktis ir pagieža, aiškino Vengrijos primas. Jis priminė palaimintojo vyskupo Z. Meslenio mokymą, kad iš tokio uždaro dvasinių problemų rato mus gali išgelbėti tik gailestingoji Dievo meilė. Kaip tik liudydamas šią meilę ir žvelgdamas į amžinąjį gyvenimą, naujasis palaimintasis buvo pasirengęs aukoti savo gyvybę. Šis kankinių tikėjimas yra vilties šaltinis dabarties žmonėms, kalbėjo kardinolas P. Erdas. Jis linkėjo, kad vyskupo Z. Meslenio beatifikacija pasitarnautų visų vengrų susitaikymui. Tegul praeities žaizdos to gailestingumo šviesoje veda ne į pyktį ir nesutarimus, bet į susitaikymo ir ramybės kelią. Vyskupo Z. Meslenio iškėlimas į Bažnyčios altorių garbę yra jau trečioji XX amžiaus vidurio dramatiškos istorijos aukų beatifikacija Vengrijoje. 2006 metais palaimintąja buvo paskelbta vengrų vienuolė sesuo Sara Šalkahazi, gelbėjusi žydus, nacių nužudyta 1944 metais. 1997 metais beatifikuotas vengras vyskupas Vilmošas Aporas, žuvęs 1945 metais, bandydamas apginti sovietų karių prievartaujamas merginas. Per visą istoriją yra beatifikuoti 28 Vengrijos Katalikų Bažnyčios nariai.
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |