| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Pirmąkart prie tėvo kapo Irena Montvydaitė-Giedraitienė, LLA Sąjungos pirmininkė
Šią vasarą Lietuvoje apsilankiusi Sabina Barzdaitė-Dambrauskienė iš Čikagos pirmą kartą pamatė savo tėvo ltn. Juozo Barzdos-Klevo kapą Plungės r. Babrungėnų k., ant Iešnalio ežero kranto, greta Elenos ir Albino Klimų kaimo turizmo sodybos. 1944 metų spalio mėnesį, kai frontas artėjo Žemaitijos link, Sabina Barzdaitė, kuriai tuo metu nebuvo nė dviejų savaičių, kartu su tėvais traukėsi į Vakarus. Šeima apsistojo Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje. Tėvas netrukus turėjo grįžti į Lietuvą, nes buvo kariškis. Jis išvažiavo ir apie jį daugiau niekas negirdėjo. Tik po dvidešimties metų šeima sužinojo, jog ltn. Juozas Barzda yra žuvęs iš sovietų okupuotos Lietuvos pro geležinę uždangą pasaulį sunkiai pasiekdavo žinios. Sabinos Barzdaitės-Dambrauskienės atvykimas į Lietuvą sutapo su pasiruošimu LLA Vanagų 65-ųjų metinių jubiliejaus minėjimui. Iškilmingas jubiliejaus minėjimas vyko rugpjūčio 22 dieną Platelių miestelyje, prie paminklo, skirto LLA. Minėjimą organizavo atkurta Lietuvos laisvės armijos sąjungos organizacija. Šios organizacijos tikslas rinkti istorinę medžiagą apie Lietuvos laisvės armijos veiklą, ją saugoti ir publikuoti. Lietuvos laisvės armija (LLA), įkurta 1941 metais ltn. Kazio Veverskio iniciatyva, artėjant antrajai rusų okupacijai tapo masiškiausia pasipriešinimo organizacija. Ltn. Juozas Barzda buvo tos organizacijos karys, 1944 metų vasarą Platelių miškuose veikusios LLA Vanagų apmokymo stovyklos komendantas. Apie vyr. ltn. Juozą Barzdą-Klevą savo prisiminimuose (Laisvės kovų archyvas Nr. 35) pasakoja buvęs bendražygis, desantininkas Jonas Petkevičius-Varnas. Jam teko kartu tarnauti 6-ame savisaugos batalione. Jų batalionas vilkėjo vokiškomis uniformomis, tačiau ant kairiosios rankovės, virš alkūnės, turėjo įsiūtus lietuviškos Trispalvės skydelius. 1944 metų vasarą, vokiečiams traukiantis į Vakarus, jų batalionas atsidūrė prie Nemuno, ties Mikytais (Tauragės r.). Mums, lietuviams, buvo pasirinkimas ar į Vokietiją, ar į Žemaitiją? Mūsų vadas vyr. ltn. Juozas Barzda sukomandavo: Į Žemaitiją, į LLA, kurti savo kariuomenę. Mes žinojome, kad Žemaitijos miškuose bazuojasi Lietuvos laisvės armija, kuri yra nusiteikusi prieš bet kokį okupantą. Po varginančių žygiavimų, prisimina J.Petkevičius, atsidūrėme Platelių miškuose. Junginio vadas buvo vyr. ltn. J. Barzda, o padėjėjas K. Morkus. Jie LLA vadovybės buvo įgalioti su Vermachto karo žvalgybos karininkais tartis dėl aprūpinimo ginklais ir apmokymų. 1944 m. rugpjūčio pradžioje J. Barzda ir jo padėjėjas K. Morkus suformavo grupę iš 13 karių ir pasiuntė į Abvero vokiečių veikiančiosios kariuomenės karinės žvalgybos radistų mokymus. Ltn. J. Barzda ir K. Morkus nevyko. Mokymai tęsėsi apie keturis mėnesius. Galiausiai gavome įsakymą pasiruošti skridimui į Lietuvą. 1944 m. gruodžio 14-ąją, apie pirmą valandą nakties mūsų nuostabai ir džiaugsmui pasirodė mūsų vadai ltn. J. Barzda ir K. Morkus. Mes jais pasitikėjome ir gerbėme, su jais buvome pasirengę šokti kad ir į pragarą. Su jais, žinoma, ir už Lietuvą. Lėktuvas transportinis, paruoštas desantininkams. Lydėjo ir globojo instruktorius vokietis parašiutizmo meistras. Visus apėmė jaudulys ir baimė. Nutolome nuo fronto linijos, skrendame vis gilyn į Lietuvą, vis artyn prie tikslo. Mūsų vadai su lakūnais pagal žemėlapius tikslina maršrutą. Artėjame prie Platelių ežerų mūsų maršruto tikslo. Šokame maždaug iš 800 metrų aukščio: aš pirmas, paskui mane J. Barzda. Parašiutas išsiskleidė, pamažu leidausi žemyn, sužvilgo ledas, bet parašiutą laviruoti per vėlu. Staiga panirau į šaltą vandenį, vos ne iki kaklo, bet kojomis pasiekiau dugną. Nors šaltis kaustė kūną, bet aš gyvas. Kabinuosi į nendres, galų gale per lūžtantį ledą pasiekiau krantą. Tik išlipęs į krantą, iš ežero vidurio išgirdau pagalbos šauksmą. O Viešpatie, tai ltn. Barzdos balsas. Aš suvokiau situacijos tragiškumą. Nepametęs proto, už krūmų pamatęs sodybą, klupdamas, griūdamas, bėgau į ją. Beldžiuosi, pakeliu šeimininką. Prašau pagalbos ežere žmogus skęsta. Kaimietis, matyt, krikščionis, puolėsi pagelbėti. Kad įveiktumėm silpną ledą, nusitempėme dvejas kopėčias. Kopėčias guldome ant ledo ir viena puse, ir kita. Plonas ledas nelaiko, lūžta. Nuo nevilties nusvyra rankos. Įsiklausėme: tyla. Pagalbos šauksmas nutilo... Taip praradau savo vadą ir bendražygį. Ilgai ausyse skambėjo jo pagalbos šauksmas... Kai kitą dieną susirinkome ūkininko sodyboje, trūko tik J. Barzdos-Klevo. Papasakojau apie įvykusią nelaimę. Visi tylos minute pagerbėme žuvusį vadą ir ištikimą draugą. Jo žūtis didelė netektis šeimai ir tautai. Plungės gyventojas Alfonsas Beresnevičius užrašė ir prie Iešnalio ežero gyvenusių žmonių prisiminimus apie ltn. J. Barzdą-Klevą. Praėjus kelioms savaitėms nuo tų tragiškų įvykių, kai šalčiai įsigalėjo ir ežero ledas buvo stiprus, kaimynai pamatė kitoje ežero pusėje degančią gyventojo Vaišnoro daržinę. Tiesiog per ežerą bėgo gesinti gaisro. Vienoje vietoje pastebėjo juostuotą ledą. Įsižiūrėję suprato, kad įšalęs parašiutas. Iškirto vyrai ledą, ištraukė parašiutą ir skenduolį. Rado dokumentų, kitų šalių pinigų, radijo imtuvą ir kitų vertybių. Iš karto saugumiečiams nebuvo pranešta. Dalyvavęs stribas Juozas Zaboras pasiėmė dokumentus, pinigus, numovė žiedą. Vėliau sužinoję saugumiečiai darė pas jį kratą, ką atrado, atėmė. Ūkininkų mergaitės iš parašiuto siuvo sukneles, iš siūlų mezgė mezginius. Babrungėnų kaimo gyventojas Aleksas Česnauskis iškasė duobę prie senos eglės, netoli tako, susuko skenduolį į paklodę ir palaidojo. Ant kapo pastatė medinį kryželį. Vėliau prižiūrėjo kapą. Dabar sunku atrasti tą vietą tada eglės buvo žemesnės, lieknesnės. Per pusę šimto metų takas pakeitė kryptį, kauburėlis sunyko, nutilo gyventojų kalbos apie jaunojo Lietuvos karininko tragediją. Sulaukus Lietuvos nepriklausomybės, pradėta domėtis Lietuvos laisvės armijos istorija, kartu ir šia tragedija. Prabėgus 15-ai metų nepriklausomybės, už suaukotas lėšas pastatytas paminklas. Pirmą kartą atvykusi į Lietuvą Sabina Barzdaitė bandė ieškoti tėvo pėdsakų, bet be rezultatų. Tik vėliau Vilniuje gyvenanti Sabinos pusseserė Jolanta Sakalauskienė aptiko informaciją apie atsikūrusią Lietuvos laisvės armiją ir sužinojo apie ltn. J. Barzdą-Klevą. Antrą kartą dukra virpančia širdimi skrido į Lietuvą, į tą pasakų šalį, apie kurią nuolat pasakojo jos mama Veronika Čekonytė-Barzdienė, dabar gyvenanti Čikagoje. Labiausiai nudžiugino knyga Lietuvos laisvės armijos kovos Žemaitijoje, išleista atkurtos LLA sąjungos. Knygoje yra ir tėvo nuotrauka, ir jo gyvenimo aprašymas. Babrungėnų kaime LLA sąjungos pirmininkės pavaduotojo Albino Klimo iniciatyva pastatytas paminklas ir prižiūrimas kapas. Greta sodybos stendas, kuriame išvardintos pavardės visų penkių desantininkų, parskraidintų 1944 m. gruodžio 14 dieną. Jie visi sovietinio saugumo buvo suimti, areštuoti, tardyti, kankinti, nuteisti kalėti.
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |