Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

GULAGO PĖDSAKAIS

Bendrijos „Lemtis“ ekspedicija į lietuvių kalinimo vietas Komijoje

Kapinės tundroje

Vorkuta – didžiausias miestas pasaulyje už Šiaurės poliarinio rato

Žvilgsnis į Vorkutą

Ekspedicijos dalyviai Vorkutoje

Žvilgsnis pro traukinio langą

Prof. Levo Karsavino kapas Abezės kapinėse

Ekspedicijos dalyviai Kortkerose su lietuviu Anatolijumi Smilingiu ir jo žmona kome Gintauto ALEKNOS nuotraukos

Paminklas lietuvių tremtiniams Ust Lokčimo kapinėse

Ekspedicijos dalyviai Ežvoje prie paminklo, vaizduojančio sukryžiuotus Gedimino stulpus, 1941 metų tremtiniams

Tremties ir kalinimo istorija, kurią lydėjo žmonių skausmas, vargai, mirtys, badas, po truputį grimzta į užmarštį. Siekdama išsaugoti Lietuvos istorijos paveldą ir pagerbti sovietų okupacijos laikotarpiu nukentėjusius lietuvius bendrija „Lemtis“ tęsia pradėtą darbą. Darbo patirties su švietimo įstaigomis turinti bendrija šiemet švenčia 20-ies metų veiklos sukaktį. Per šį laikotarpį buvo surengta daugiau kaip 20 ekspedicijų į lietuvių trėmimų ir įkalinimo vietas visoje Rusijos Federacijos teritorijoje. Dar 8-iose dalyvavo bendrijos nariai. Sibire ir kitose Rusijos vietose lėktuvais, traukiniais, automobiliais, visureigiais, laivais ir pėsčiomis nukeliauta daugiau nei 350 tūkst. km, aplankyta per 500 tremties vietovių, 350 kapų ir kapaviečių. Apie ekspedicijas buvo sukurti dokumentiniai filmai, ruošiamos televizijos laidos ir reportažai, rašyti straipsniai, organizuotos fotoparodos visoje Lietuvoje.

Asmenine bendrijos narių iniciatyva ir bendradarbiaujant su įvairiomis institucijomis bei privačiais rėmėjais, „Lemtis“ šiemet vėl surengė ekspediciją į Lietuvai itin reikšmingas kalinimo vietas. Ekspedicijos, vykusios rugpjūčio 31 – rugsėjo 13 dienomis, metu penkių žmonių grupė aplankė Komijos respubliką. Ekspedicijai vadovavo patyręs keliautojas, ekspedicijų po kalinimo ir tremties vietas Sibire organizatorius, fotografas ir operatorius Gintautas Alekna, ekspedicijoje dalyvavo Gražina Žukauskienė, Tadas Kvasilius, VDU istorijos magistrantas, Artūras Kvasilius bei Tomas Kazulėnas, Vilniaus universiteto magistro pakopos paveldosaugos programos studentas. Ekspedicijos metu aplankyta ir sutvarkyta dalis Komijoje, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, pastatytų paminklų, įamžinančių lietuvių atminimą. Visa tai užfiksuota fotografijose, vaizdo medžiagoje, užrašuose. Ekspedicijos dalyviai tvarkė paminklus ir išlikusias kapines Vorkutos, Abezės, Intos, Pečioros, Kortkeroso, Syktyvkaro apylinkėse, susipažino su buvusiomis kalinių gyvenimo ir darbo sąlygomis, bendravo su čia dar gyvenančiais lietuviais bei „Memorialo“ organizacijos nariais.

Vorkuta – skaudi praeitis ir niūri dabartis

Vorkuta – tai didžiausias miestas pasaulyje už Šiaurės poliarinio rato. Šis miestas asocijuojasi su kalėjimais, lageriais, mirtimis, skausmu, alinančiais darbais anglies šachtose, badu, suluošintais žmonių gyvenimais. Vorkuta buvo apsupta gausių anglies kasyklų, šachtų, kadaise pastatytų kalinių rankomis. Šis miesto vardas tapo GULAG‘o metafora.

Mus domino Vorkutos miesto praeitis, lagerių ir visa darbo šachtose sistema. Atvykus į Vorkutą, susidarė itin nykaus, pilko, purvino sovietinio miesto įspūdis. Miestas susideda tarsi iš dviejų dalių, kurias skiria Vorkutos upė. Apžiūrėjome senąją miesto dalį, kuri tarsi vaiduoklis gąsdina iš tolo ir priverčia jaustis nejaukiai. Ta dalis anksčiau buvo gausiai apgyvendinta. Dabar tik stovi dešimtys negyvenamų namų, viskas sunyko, apaugo žolėmis, krūmais. Viskas užlyginta buldozeriais, nustumta į užmarštį. Istorija buvo be perstojo naikinama, tačiau ji vis dar gyva žmonių atmintyje. Šioje pusėje amžiaus viduryje buvo lageriai, šachtos, jose anglį kasė kaliniai. Vėliau, lageriams sunykus, dalis likusių žmonių apsigyveno netoliese ir tęsė darbus už atlygį. Tačiau šachtoms nykstant ir jas visai uždarius, žmonės išsikraustė į kitą Vorkutos upės pusę ar visai paliko miestą. Miestas nuolat mažėja, traukiasi, nyksta...

Tai tarsi miestas vaiduoklis, pasmerktas išnykti. Apskaičiuota, jog Vorkutos miestui pakaktų 66 tūkstančių gyventojų norint produktyvaus vartojimo, o ne 126 tūkstančių, kaip yra dabar. Visai neseniai, prieš kelias dešimtis metų, čia gyveno net 240 tūkst. Dabar didelė dalis žmonių visai neturi darbo, nuo to kenčia visas miestas.

Ar Vorkutos miestas turi ateitį? Visgi yra manančių, jog Vorkuta atsigaus, gal netgi taps turistų traukos centru – juk čia unikali gamta su Uralo kalnais ir neaprėpiamais tundros plotais, vandenimis, išvystytas geležinkelių tinklas, naudingosios iškasenos. Deja, Rusijai sunkiai sekasi šiuos privalumus išnaudoti ir pasukti valstybei tinkama linkme.

Išteklių gavyba Vorkuta nepajėgia konkuruoti su stipresniais varžovais (pavyzdžiui, Sibiro Kuzbaso pigia anglimi), todėl žmonės palieka miestą. „Maskva–Vorkuta“ traukinyje sutikta moteriškė, grįžtanti į namus Vorkutoje, apgailestavo dėl miestiečių, kurie išsikelia iš Užpoliarės miesto, tačiau pripažino, jog sudėtinga situacija verčia daugelį taip pasielgti.

Nuo GULAG‘o įkūrimo Vorkutoje buvusiose 34 šachtose kančių kelius praėjo beveik du milijonai žmonių. Iš pradžių mirdavo kas trečias. Manoma, kad visa lagerių iš šachtų sistema pareikalavo apie 200 tūkst. žmonių gyvybių, o apie 15 tūkst. iš jų krito nuo prižiūrėtojų kulkų.

1956 metais GULAG‘o sistema pradėta naikinti, tačiau dar ilgai ne visiems kaliniams buvo suteikta galimybė palikti kalinimo ir tremties vietas. Nemažai buvo ir tokių, kurie pasiliko savo noru – juos suviliojo žadamas didžiulis atlyginimas. Netgi ėmė veržtis žmonės iš įvairių Sovietų Sąjungos vietų. Tokiu būdu kūrėsi dabartinis Vorkutos miesto vaizdas.  

Daugybė įkalintų ar ištremtų lietuvių daugiau niekad neišvydo Lietuvos. Apie trečdalis jų atgulė amžino įšalo žemėje Sibire ir kitose Rusijos vietose. Maždaug ketvirtadalis likusių gyvųjų išsibarstė po įvairias Rusijos vietoves. Dažniausiai aplinkybių verčiami jie ten liko gyventi. Deja, dažnai nutautėdavo.

Komių tautos dvasia  vis dar gyva

Tūkstantį metų gyvuojanti komių tauta siekė įgyti valstybingumą, tačiau natūralią komių tautos egzistenciją sujaukė rusai. Jie ilgus šimtmečius buvo skaldomi ir priešinami, stengiantis sunaikinti komių identitetą, savimonės tapsmą. Jau nuo XII amžiaus į komių etninę teritoriją įžengę rusai ėmėsi nutautinimo politikos. Komių kalbą pakeitė rusų kalba, į jų žemes ėmė keltis rusai kolonistai.

Anksčiau komių tauta buvo labai darbšti, dora, vyrai puikūs medžiotojai, kariai, tačiau šiandien komiai praktiškai nesiskiria nuo aplinkinių rusų – jie prarado savo papročius, kultūrą, nemoka savo kalbos. Dabar apie komius galime sužinoti tik iš vietovardžių, menančių senuosius laikus. Komijos gyventojai kalbėjo finougrų grupės kalba. Paradoksas – buvo rusinama ta tauta, kuri mokėjo puikiai kalbėti rusiškai ir fiziškai nesiskyrė nuo pačių rusų.

Kelionė

Anksčiau tremtiniai ir politiniai kaliniai savo galutinę stotelę Sibire ir kitose Rusijos Federacijos vietovėse pasiekdavo maždaug per mėnesį. Nemažai pasmerktųjų kelyje mirdavo iš bado ir dėl antisanitarinių sąlygų. Mūsų kelionė iš Maskvos į tolimiausią tašką Vorkutoje truko bemaž dvi paras. Rusijoje traukinių sistema yra ištobulinta ir veikia beveik be priekaištų. Žmonės juda, keliauja, lanko artimuosius. Vis dėlto dviejų dienų kelionė į priekį įrodė – Vorkuta tikrai labai toli. Atvykėlius ji pasitinka atšiauriomis sąlygomis – tundra, amžinas įšalas ir nesvetinga aplinka. Aplinkui didelių miestų praktiškai nėra, viskas atskirta ir nuošalu. Tai buvo neabejotinai palankios sąlygos GULAG‘o kūrimuisi: kaliniai pabėgti iš čia negalėjo.

Didelį atstumą padėjo pajusti ir besikeičianti gamta bei akivaizdžiai kintanti temperatūra. Iš Vilniaus išvykome paskutinę vasaros dieną: buvo gražu, saulėta, daugiau nei 20 laipsnių šilumos. Tolstant nuo Lietuvos ir artėjant link šiaurės speigračio, temperatūra smarkiai kito, gamta gyveno rudens nuotaikomis. Krintanti šlapdriba viską sustatė į savo vietas. Taip, juk vykstame į šiaurę, ten, kur baigiasi žemė, ten, kur prasideda neaprėpiamas Arkties vandenynas.

Atšiauri gamta

Vorkutos miestas įsikūręs Rusijos šiaurės rytuose, šioje pusėje Uralo kalnų. Aplinkui šimtus kilometrų plyti tundra, pelkės, upės. Ties Vorkuta ir baigiasi žemė šiaurėje, už jos – tik neaprėpiamas Arkties vandenynas. Vorkuta stipriai nutolusi nuo visų įmanomų civilizacijos centrų ir pasiekiama tik geležinkelio bėgiais viena kryptimi.

Kur pažvelgsi – aplink laukai. Tai tundra – krūmokšniai ir žolė. Temperatūra čia retai pakyla aukščiau nulio. Žmonių gyvenimas sukoncentruotas į du vasaros mėnesius, kai saulė šiek tiek įšildo šaltą Vorkutos žemę. Vietinių pasakojimais, ilgai trunkančiomis žiemomis temperatūra laikosi apie 40 laipsnių šalčio, kartais nukrenta iki 50-55 laipsnių žemiau nulio.

Praeities liudininkai ir šių laikų atminimo ženklai

Pirmą dieną Vorkutoje apžiūrėjome 1-osios šachtos vietą. Ten jau nieko nelikę, viskas sulyginta, kur ne kur matyti užsprogdinti įėjimai, vėdinimo angos, barakus juosusios spygliuotos vielos tinklo liekanos. Dar stovi apgriuvęs paminklas. Prieš penkerius metus čia stovėjo vienintelis likęs pastatas, menantis senuosius laikus, tačiau dabar jo kaip nebuvę. Vargu, ar buvę kaliniai atpažintų šias vietas, įspaudusias žaizdas į jų širdis.

Lietuviai, palyginti su kitomis nukentėjusiomis tautomis, pastatė daugiausia simbolinių atminties paminklų kalinimo ir tremties vietose visoje Rusijos Federacijoje. Ypač daug jų buvo pastatyta Atgimimo laikais, kai istorinei praeičiai buvo skiriamas didelis dėmesys. Juk paminklas – tai materialus objektas, įprasminantis aukų atminimą. Jis – kaip istorinis objektas, kurį mes paveldime iš praeities ir paliekame ateičiai. Visai netoliese stovi baltai nudažytas paminklas lenkų kaliniams. Šalia – vis dar veikiantys bėgiai, kuriais kartkartėmis pravažiuoja vagonai su anglimi iš veikiančių šachtų. Taip pat Vorkutos upė, TEC‘as – termofikacinė elektrinė, deginanti anglis ir gaminanti miestui elektrą.

Buvo dar tik rugsėjo pradžia, tačiau oras nežadėjo nieko gero. Tris dienas be perstojo merkė lietus. Aplankėme buvusią Jur-Šor gyvenvietę netoli Vorkutos. Čia stovi didžiausias paminklas lietuviams kaliniams (skulptorius Vladas Vildžiūnas). Šis paminklas tapo visų Vorkutos kalinių, žuvusių jos lageriuose, atminimo ir pagerbimo simboliu. Jis yra visai šalia buvusios 29-osios šachtos kapinių. Čia palaidoti žuvusieji garsiojo Vorkutos sukilimo dalyviai. Iš viso žuvo 65 dalyviai, tarp jų – net 11 mūsų tautiečių. Paminklas ir kapinės yra visai šalia pat plento, dažnai pro čia važiuoja mašinos. Šalia paminklo mėtosi šampano buteliai. Galima numanyti, jog čia atvyksta jaunavedžiai ar jaunimas, turbūt visai nesusimąstydami, kokia šios vietos prasmė. Paminklas apie 2,5 metro iš granito blokų, virš jų – beveik 3 metrų aukščio bronzinė Kristaus skulptūra. Ją supa ketaus kolonos, viršuje sujungtos atviromis arkomis. Aplink paminklą ir kapines plytinti tundra ir jos sukuriama tuštuma kuria įspūdingą vaizdą: atrodo esame tokie vieniši ir maži šioje neaprėpiamoje teritorijoje.

Už dviejų kilometrų suradome garsiojo sukilimo vietą. Pirmosiomis 1953 m. rugpjūčio dienomis protestuodami prieš nepakeliamą režimą žmonės sukilo: „Nėra duonos – nėra ir anglies!“ Sukilimas buvo numalšintas tik ugnimi. Dabar ši vieta apaugusi krūmais, sunaikinti beveik visi pėdsakai. Atpažįstame šią tragišką vietą tik iš spygliuotos vielos – tai dažniausiai pasitaikantis atminimo ženklas buvusių lagerių vietose.

Grįždami aplankėme Severnyj gyvenvietę. Joje išlikusios internacionalinės kapinaitės, o prieš jas stovi neseniai pastatytas paminklas vengrams. Radome ir keletą lietuviškų kapų.

Keista, dabar rugsėjis, tačiau „maškaros“ (mažų musyčių) dar visur pilna. Jos pasitiko mus itin nesvetingai, palikdamos rausvus įkandimus ant kūno. Jos lindo visur, kando lyg ir neskausmingai, tačiau vėliau labai perštėjo.

Vorkutoje tris paras lijo. Tačiau vis tiek suradome kapines nuošaliuose tundros plotuose. Į jas mus vedė jau iš kelių kilometrų matomas didžiulis metalinis kryžius. Jo stiebas mums buvo tarsi kelrodė žvaigždė. Priėję sužinome, jog šis kryžius pastatytas ukrainiečių aukų atminimui. Kapinėse radome ir lietuviškų pavardžių. Labai keista, kai toli nuo Lietuvos, tundros viduryje, randi lietuviškų pavardžių. Tai atrodo taip artima, sava. Šią vietovę sunku vadinti kapinėmis, nes dauguma kapelių apaugę žolėmis, krūmais, tik virš jų kyšantys kryžiai byloja apie šios vietos paskirtį.

Grįždami į miestą praėjome pro 40 šachtą („Vorkutinskaja“). Ji dar veikia: per parą joje iškasama apie 800 tonų anglies. Kitoje kelio pusėje priešais šachtą – paminklas lenkams. Susidaro įspūdis, jog ištisi plotai prieš pusę amžiaus buvo nukloti aukomis, o dabar jas mena tik pavieniai paminklai, kuriais Vorkuta ir jos apylinkės tiesiog nusėtos.

Pagaliau pasirodė ir saulė. Miestas, iki tol atrodęs toks pilkas, nykus ir murzinas, tarsi suspindo kitomis spalvomis. Vakare užėjome į Vorkutos miesto centrinį paštą, norėdami nusipirkti atvirukų. Iš pardavėjos reakcijos supratome, jog šiame mieste užsieniečiai keliautojai nedažni svečiai, ir suvenyrų taip pat nedaug turi. Tačiau vis dėlto po dešimties minučių ji pasirodė nešina keliomis atvirukų pakuotėmis ir prieš paduodama mums išraiškingai nupūtė nuo jų dulkes. Atvirukai pasirodė esantys 1992 metų leidimo.

Pasivaikščiojome miesto centrinėmis gatvėmis. Pagrindinė jų vadinasi Lenino. Greta esančios gatvės taip pat išsaugojo sovietinius pavadinimus: Pergalės, 50-mečio ir kt. Lenino gatvė – plati, didžiulė, pritaikyta paradams, eisenoms, joje daug stalininių pastatų, chruščiovinės pompastikos, politinių reklaminių šūkių: „Stiprios šachtininko rankos saugo tave, Vorkuta!“, „Šachtininko diena – pagrindinė Vorkutos šventė!“ ir pan.

Kitą rytą vietiniu transportu nuvykome į Oktiabrskij. Tarp žuvusių šachtininkų kapų suradome lietuvišką pavardę. Visų mirties data ta pati – 1964 metai. Tikriausiai įvyko kokia nors tragedija. Prie pagrindinio takelio į kapines netikėtai akis užkliuvo už žmogaus ūgį siekiančio nerūdijančio plieno kryžiaus. Priėję arčiau nustebome – paminklą „Lietuviams tremtiniams atminti“ pastatė Visureigių klubas iš pajūrio.

Vakare turėjome susitikimą su „Memorialo“ organizacijos Vorkutos skyriaus pirmininku Kalmykovu. Jis papasakojo apie Vorkutos gyvenimą, miesto žmones. Pasirodo, jog anglies čia dar yra tiek, kad šachtas galima eksploatuoti dar 200 metų – mat miestas stovi ant kilometro storio akmens anglies klodų. Gyventojai Vorkutoje nuolat gyveno judėdami po visą miestą palei veikiančias šachtas. Ten, kur jos dar išgaudavo anglį ir buvo darbo, žmonės gyveno, o ten, kur šachtas sunaikino, darbai sustojo, namai buvo apleisti.

Abezė – gyvenvietė ant poliarinio rato žymos

Lygiai po savaitės, praleistos nevaisingoje Vorkutos žemėje, traukiniu pajudėjome iš šiauriausio ekspedicijos taško. Kitas objektas – Abezės gyvenvietė, esanti už 200 km į pietus nuo Vorkutos. Ši gyvenvietė, įsikūrusi ant linijos, kuri žemėlapiuose žymi poliarinį speigratį, kadaise turėjo didelio miesto statusą. Tai buvo svarbus taškas tiesiant geležinkelio liniją į Vorkutą. Apie Abezę buvo įrengti 7 lageriai, juose kalėjo apie 20 tūkstančių žmonių. Kaliniai savo rankomis pylė geležinkelio sankasą per tundros pelkes, statė didžiulį tiltą per Usos upę.

Plackarto vagonai tiesiog prikimšti vietinių žmonių, vykstančių uogauti, grybauti. Smagu matyti žmones su didžiuliais krepšiais, pintinėmis ar savadarbėmis dėžėmis.

XX a. viduryje Abezėje gyveno apie 30 tūkst. žmonių, dabar likę vos 700 gyventojų. Lageriai sunyko, dalis išsivažinėjo. Abezėje stovi mokykla, kurioje mokosi 83 mokiniai. Mokykloje sutikome jos sargą Vasilijų. Pirštu parodęs į ant sienos kabantį D. Medvedevo plakatą, bandė įrodyti, jog Baltijos šalys yra Rusijos priešai. Nesiginčijome. Tačiau Abezėje mus pasitiko ir šiltai priėmė vietos „Memorialo“ pirmininkas Ložkinas, pasišventęs istorijos tyrinėtojas. Pakalbinome keletą vietinių gyventojų, tačiau vietiniai sunkiai prisileidžia nepažįstamus. Padarėme išvadą, kad čia žmonės vis dar sukaustyti baimės.

Abezėje aplankėme ir aptvarkėme memorialines kapinaites. Jų priekyje išdidžiai stovi 1992 metais pastatytas paminklas negrįžusiems į Lietuvą „Liepsnojantis kryžius“. Paminklo postamento apačioje lakoniškai keturiomis kalbomis parašyta „Negrįžusiems“. 1949 metais Abezėje buvo įsteigtas neįgaliųjų lageris, kuriame buvo kalinti pasenę, paliegę, neįgaliais virtę kaliniai iš kitų lagerių. Abezės kapinėse palaidota net 150 lietuvių. Dalies kapinių jau nebėra. Tarp daugelio likimo brolių kapinėse ilsisi profesoriaus, žymaus filosofo, meno istoriko Levo Karsavino palaikai. Jo kapas pažymėtas numeriu 11. Netoli jo palaidotas kitas garsus lietuvis – generolas Jonas Juodišius. Šioms kapinėms suteiktas memorialinių kapinių statusas, tačiau viskas apleista, pamiršta. Aptvarkėme jų kapus, iškirtome šakas, krūmus, uždegėme žvakutę.

Abezėje užėjome į vietinę parduotuvę. Nors pasirinkimas ir skurdus, tačiau jauna maloni pardavėja bandė įrodinėti, kad čia visko yra. Prekės yra atvežamos gana retai, nes vienintelis kelias joms pasiekti užpoliarę – geležinkelio linija. Kaime iš viso yra trys parduotuvės, jos privačios. Buvusi ir ketvirta – valstybinė, tačiau visai neseniai virtusi nuodėgulių krūva.

Vienintelė vieta, praskaidrinanti niūrų kaimo vaizdą – Usos upė. Gamta šalia jos žavinga, aplink ramu, tylu, viskas natūralu, vaikšto laisvi žirgai.

„Svetingasis“ Intos miestas

Vykdami į Intą, buvome nemiegoję jau beveik parą ir tikrai nenumanėme, jog dar tiek pat laiko neteks sudėti bluosto. Naktį nuvykę į Intą nusipirkome bilietus į traukinį „Syktyvkaras–Maskva“. Ilgą laiką tai buvo vienintelė džiugi žinia. Traukinys Intoje sustojo jau po 12-os valandos nakties. Pats miestas dar už 7 km nuo geležinkelio stoties. Maršrutiniai autobusai naktimis nevažinėja. Iki miesto visi vyksta kas kaip išmano: vieni stabdo pakeleivingas mašinas, kiti sėda į agresyviai atrodančio jaunimo mašinas, o dar kiti tiesiog pėstute keliauja iki miesto. Įvertinę riziką, susiradome dar gana padoriai atrodantį taksistą, kuris sutiko mūsų grupelę su sunkiomis kuprinėmis suvežioti į miestą. Nuvykę į bendrabutį, džiaugėmės, jog atėjo išsvajoto miego laikas. Klydome – jo teko dar ilgai laukti. Administratorė, pamačiusi mūsų pasus, užsiprašė tris kartus įprastą kainą viršijančią sumą. Tokios čia taisyklės. Mes tiek mokėti negalėjome. Dar ilgai šnekėjome ir bandėme suminkštinti moteriškės širdį, tačiau net mūsų išvargę veidai ir sunkios kuprinės jos akmeninio veido nepakeitė. Įvertinome tai kaip vieną iš tautinės diskriminacijos formų. Netrukus prašvito. Nesudėję bluosto judėjome toliau.

Tankiausias lagerių bei šachtų tinklas po Vorkutos buvo sukurtas būtent čia, Intoje. Ji, kaip ir daugelis kitų miestų, buvo pastatyta kalinių rankomis. Čia kalėjo keli tūkstančiai lietuvių. Aplankėme Intos memorialines kapines, vadinamas Rytinėmis. Jose greta stovi lietuviškas ir latviškas kryžiai, palaidota apie 60 lietuvių. Latviškas paminklas unikalus tuo, jog tai buvo pats pirmasis bandymas Sovietų Sąjungoje represijų aukų atminimą pagerbti pastatant paminklą.

Kapinėse išvydome grupelę žmonių – tai buvo mokinukų grupė, atėjusi iš šalia esančios mokyklos. Su jais kartu buvo geografijos mokytoja Ilona. Susipažinome ir smagiai pabendravome. Sužinojome, kad Intoje prieš 15 metų gyveno 70 tūkst., o dabar tik 40 tūkst. gyventojų. Mokytojai pakvietus, apžiūrėjome mokyklos muziejų, pakalbėjome su mokyklos direktore. Pasirodo, mokyklos direktorės tėvas buvo lietuvis. Negana to, Intos miesto mero žmona taip pat lietuvė. Tuo metu apėmusios džiugios emocijos apie čia gyvenančius lietuvius paėmė viršų – visai pamiršome nuoskaudą dėl nakvynės. Tačiau po atsisveikinimo apėmė keistos mintys. Paradoksalu, turistai čia nelaukiami, kainos jiems viršija bet kokias padorumo ribas, o štai vietiniai – malonūs, bendrauja pagarbiai ir net rodo išskirtinį dėmesį.

Belaukdami autobuso, vykstančio į geležinkelio stotį, sutikome dvi mažas simpatiškas mergaites. Jos atrodė tokios savarankiškos, tarsi būtų jau mačiusios daug sunkumų. Pasirodo, tokia nuojauta neapgavo. Mergaičių išvaizda išdavė sunkią jų buitį. Vienos batukas buvo praplyšęs, o kitos kuprinė vos laikėsi ant peties. Buvome stipriai nustebinti, kai dešimtmetės sesutės pirmosios pradėjo pokalbį, teiraudamos, kas mes ir iš kur. Žinoma, mūsų atsakymas joms mažai terūpėjo, nes kitas klausimas mus stipriai sujaudino. Mergaitės, gūžčiodamos pečiais, nedrąsiai pasiteiravo, ar jos galėtų vykti kartu su mumis. Deja, padėti vargiai galėjome – tik lietuviškais atvirukais praskaidrinome jų nuotaiką, o pro autobuso langus dar ilgai jas matėme mums mojuojant.

Toliau riedėjome į Pečiorą, iš ten anksti ryte pajudėjome į Kožvos gyvenvietę. Vietinėje administracijoje pasiteiravome apie čia gyvenančius lietuvius. Deja, informacijos apie juos negavome. Aplankėme Pečioros buvusios miško kirtimo bazės vietą su dar išlikusiu stebėjimo bokšteliu, mieste suradome buvusio Pečlago valdybą.

Iš Pečioros miesto patraukėme į Irajolį. Irajolis – dar neišnykęs, visai šalia geležinkelio linijos įsikūręs kaimas. Buvome girdėję apie čia esančias kapinaites. Pradėjome jų ieškoti. Pagyvenęs vyriškis, sužinojęs, ko mums reikia, ironiškai nusijuokė ir sarkastiškai pasakė, jog mūsų ten tikrai niekas neveš. Supratome ir patys, jog šiame Dievo pamirštame krašte keliai ne patys geriausi ir autostrados iki kapinių tikrai nėra. Vis dėlto užsiminus apie pinigus susitarėme nesunkiai. „Nivai“ sunkiai pravažiuojami Komijos keliai nebuvo baisūs – mašina tarsi tankas brovėsi į priekį, kartais išmesdama dūmų kamuolį. Pakeliui pravažiavome naftos perdirbimo bazę, jos gręžinius. Keista – po žeme guli milijonai, o keliai tokie apgailėtini.

Po ilgų ir varginančių paieškų pagaliau radome kapinaites. Pasirodo, tai buvusio Lazareto kaimo žmonių laidojimo vieta. Prieš pusę amžiaus čia gyventa ir lietuvių. Beje, Irajolio stotyje mus netikėtai lietuviškai užkalbino vyriškis. Jis – buvęs karininkas, 1972 metais iš Šiaulių paskirtas į Komiją. Dabar jis gyvena Pečioroje, dirba oro uoste. Išsiskiriant įstrigo nuoširdūs linkėjimai ir žodžiai: „Tegyvuoja mūsų laisva Lietuva“. Deja, jis savęs lietuviu nelaiko, mentalitetas rusiškas, tačiau gimtoji šalis amžinai paliko pėdsaką jo širdyje.

Tautiečiai, sutikti toli nuo Lietuvos

Visą naktį važiavome traukiniu iki Komijos sostinės Syktyvkaro. Išlipę iš traukinio pajudėjome link kitos mūsų maršruto stotelės – Kortkeroso miesto. Jame aplankėme keletą lietuvių. Pirmiausia apsilankėme pas Ireną Šeškūnaitę. Deja, lietuvė jau užmiršusi gimtąją kalbą, sunkiai serga. Ją išvežė iš Šiluvos miestelio kartu su mama, močiute ir broliu. Jų šeimos istorija tragiška. Tėtis buvo sušaudytas vienoje Baltarusijos stotyje. Jos šeimai teko badauti, senelė numirė iš bado. Mama buvo pasodinta į kalėjimą trejiems metams už vagystę – pavogė iš tarybinio ūkio sandėlio kibirą bulvių. Irena su broliu tada pateko į vaikų namus. Užaugę vaikų namuose, jie grįžo į Lietuvą, bet giminės juos sutiko nesvetingai, todėl grįžo atgal į Rusiją. Irenos vyras – Aleksas Mingėla, irgi lietuvis, žemaitis iš Sedos rajono Barstyčių kaimo. Jo šeima taip pat buvo atvežta 1941 metais.

Kortkerose gyvena vietiniams gyventojams gerai žinomas lietuvis Anatolijus Smilingis. Jis dirba kultūros namuose, organizuoja ekskursijas į paties įkurtą etnografinį muziejų, rūpinasi atminimo paminklų statyba GULAG‘o aukoms. Anatolijus kartu su tėvais ir sesute 1941 metais buvo išvežtas iš Lietuvos. Tėtis atskirtas ir pasiųstas į Krasnojarsko srityje esantį lagerį. Ten 1942 metais sušaudytas. Mama su sesute dirbo miško kirtimo darbus, kentė badą. Anatolijaus mama pavogė porą saujų avižų, todėl ją nuteisė ir pasodino į kalėjimą. Po pusės metų ji mirė.

Pajudėjome link Ust Lokčimo. Apžiūrėjome paminklą lietuviams, aptvarkėme aplinką, išpjovėme menkaverčius medžius, krūmus. Sutikome vietinę moterį, kuri susidomėjusi mūsų veikla pakvietė pasisvečiuoti. Ši moteris puikiai žino Lietuvą, yra keletą kartų joje buvusi. Gyrė Vilniaus unikalų grožį, Lietuvos pažangą.

Lietuvį Vaclovą Zubį sutikome vargstantį darže. Maloniai nustebo išgirdęs lietuvišką pasisveikinimą. Vaclovas ištremtas iš Klaipėdos rajono, Vėžaičių gyvenvietės, kartu su tėvais 1941 metais. Vaclovas dirbo miško darbus, plukdė sielius, vėliau tapo tekintoju, suvirintoju. Gyvenvietėje yra susikūręs medžiotojų būrelis, o jis yra jo iniciatorius ir vadovas. Pasakojo, jog aplinkui gyvenvietę esančiuose miškuose tiesiog knibždėte knibžda meškų.

Vaclovas nebegrįžo į Lietuvą, nes sukūrė šeimą ir liko gyventi Ust Lokčime. Jis yra vedęs komių tautybės žmoną, turi tris vaikus. Jis paaiškino, kad Ust Lokčime buvo kapinės, tačiau dabar jų nebėra.

Su Vaclovu aplankėme dar vieną lietuvę – Genutę Rekošaitę (Golyševą). Pasitikusi namo prieangyje ir išgirdusi lietuvių kalbą, moteris pravirko. Ji labai puikiai kalba lietuviškai, išsaugojo gražią senovinę, nesudarkytą kalbą. Genutė išsidavė, jog lietuviškai paskutinį kartą gimtąja kalba šnekėjo tik 1982 metais. Jos gyvenimo istorija skaudi ir primena kitų tūkstančių lietuvių, amžinai pasilikusių Sibire ir kitose Rusijos kalinimo ir tremties vietose. Genutę su šeima ištrėmė iš Raseinių r. Žaiginio kaimo. Tremtyje mirus tėvams, lietuvė pasiliko Rusijoje, sutiko būsimą vyrą komį. Lietuvė tremtyje, kaip ir daugelis, dirbo miško kirtimo darbus, vėliau pjovė šieną. Ust Lokčime gyveno iš viso apie 400–500 lietuvių, o palaidota buvo apie 60 lietuvių. Tačiau kapinės sunaikintos, per jas nutiestas kelias, sodinami daržai.

Komijos Respublikos televizijos dėmesys

Paskutinę dieną prieš kelionę į Lietuvą apsilankėme Syktyvkaro televizijoje. Su šia televizija bendrija „Lemtis“ bendradarbiauja jau daugelį metų. Apsikeitėme informacija, o režisierius Vladimiras paėmė iš mūsų interviu, nufilmavo keletą epizodų – apie ekspediciją bus parodyta per Komijos sostinės pagrindinį kanalą.

Paskutinė stotelė prieš lipant į traukinį – Ežvos miestas. Aplankėme dar vieną, itin sudėtingos konstrukcijos ir jau paskutinį mūsų kelyje paminklą lietuviams. Ant paminklo, vaizduojančio sukryžiuotus Gedimino stulpus, keliomis kalbomis užrašyta: „1941 m. tremtiniams“. Netoliese, skleisdamas tirštus dūmų debesis ir aitrų kvapą, stovi celiuliozės fabrikas. Beje, jis pastatytas kalinių rankomis ir iki šiol sėkmingai gyvuoja.

Grįžus namo

Grįžę iš ekspedicijos jos dalyviai važinėja po Lietuvos mokyklas, švietimo įstaigas, organizuoja fotografijų parodas, pasakoja jaunimui apie skaudų mūsų tautos likimą. Visa tai neabejotinai prisidės prie pilietiškumo, patriotiškumo vertybių skatinimo tarp jaunimo ir visuomenės bei padės suvokti, kokius žiaurumus patyrė mūsų tautiečiai.

Tautiečiai, norintys pasiklausyti ekspedicijos dalyvių pasakojimų apie aplankytas kalinimų ir trėmimų vietas bei pamatyti surinktą medžiagą, gali kviestis bendrijos „Lemtis“ narius į susitikimus. Maloniai lauksime kvietimų.

Ekspedicijos dalyviai į Komi respubliką Rusijoje vyko remiami „Armijai ir civiliams“, Šakių miesto savivaldybės, Rokiškio rajono savivaldybės Laisvės kovų įamžinimo komisijos, taip pat privačių rėmėjų – Ramūno ir Birutės Garbaravičių bei Albino Vaičiūno.

Bendrijos „LEMTIS“ nariai

Daugiau informacijos galite rasti www.lemtissibiras.lt 

© 2009 „XXI amžius“