Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir visuomenė
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Aprūpinimas maistu – moralės problema

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI bendrauja su Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos viršūnių konferencijos dalyviais

Šventasis Tėvas pasirašo FAO svečių garbės knygoje. Šalia stovi FAO generalinis sekretorius Žakas Diufas

Badas ir skurdas nėra neišvengiami

Romoje būstinę turinčios Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) viršūnių konferencijoje popiežius Benediktas XVI išdėstė Katalikų Bažnyčios požiūrį dėl globalinės bado problemos sprendimo. Statistinių tyrimų duomenimis, daugiau kaip milijardui pasaulio gyventojų trūksta maisto, o dėl nepakankamo maitinimosi kas šešios sekundės miršta kūdikis.

Lapkričio 16-18 dienomis Romoje vykusiame susitikime valstybių ir vyriausybių vadovai bei ministrai svarstė būdus, kaip užtikrinti aprūpinimą maistu ir stabilizuoti sparčiai augančias maisto produktų kainas ekonominės krizės akivaizdoje.

Šventasis Tėvas konferencijos atidarymui skirtame pranešime pripažino, kad dėl sunkios krizės dramatiškai išaugo badaujančių žmonių skaičiaus, tačiau nepaisant suprastėjusių ekonomikos ir finansų galimybių bei to, kad pavojinga klimato kaita kai kuriuose regionuose lėmė nederlių, pasaulis turi pakankamai maisto visiems savo gyventojams. Taip pat klaidinga teigti, kad neva yra ryšys tarp demografinio proceso (didelio gimstamumo, pavyzdžiui, Afrikoje) ir bado. Juk kai kuriais atvejais maisto produktų „perteklius“ netgi sunaikinamas, kad tik būtų išsaugotos aukštos jų kainos ir nesumažėtų siekiamas pelnas.

Popiežius priminė savo enciklikoje „Caritas in Veritate“ išreikštas pastabas, kad dabartinė bado problema priklauso ne tiek nuo materialinių dalykų, kiek nuo nepakankamo socialinio, ypač institucinio, ir politinio veikimo maisto saugumui užtikrinti pasaulyje. Į žemės ūkio produkcijos vystymą daugiau negalima žiūrėti vien iš gamybos ir prekybos, tai yra rinkodaros ir vartojimo, trumpalaikių perspektyvų. Čia reikėtų kalbėti apie vargingiausių šalių pilnutinę integraciją į pasaulio ekonomiką, apie kaimiškųjų regionų socialinį vystymą, apie žemdirbystės kooperavimą ir subsidiarumo principo įgyvendinimą. Tokios integralios žmogiškosios pažangos siekimas reikalauja atsakingų pasirinkimų, o ne vien tik savų ar grupinių interesų patenkinimo, kitų vargo ir nelaimių akivaizdoje, pabrėžė Benediktas XVI.

Šios atsakomybės kontekste svarbu pripažinti kiekvienos šalies teisę vystyti savo pačios ekonominį modelį, tačiau tarptautinis bendradarbiavimas yra būtinas pažangai skirtų resursų veiksmingam įsisavinimui. „Pagaliau svarbu pabrėžti, kad solidarumo demonstravimas vargingoms šalims gali iš esmės pasitarnauti dabartinės globalinės krizės sprendimui“, – aiškino Šventasis Tėvas. (Beveik visi ekspertai vieningai sutaria, kad, pavyzdžiui, vargingą Afriką su jos gamtiniais ir žmogiškaisiais resursais integravus į tarptautinę rinką būtų išspręsta dauguma žemyno ekonomikos – taip pat ir bado – problemų. 400 milijonų hektarų derlingas Afrikos savanos plotas – tai milžiniškas žemės ūkio potencialas, kuris šiuo metu išnaudojamas tik 10 proc. jo ploto – M. B.). Tai ir teisingumo reikalas, kadangi negalima duoti „kitam“ to, kas priklauso „man“, pirmiausia neatidavus to, kas jam priklauso, sakė Popiežius. Jis perspėjo dėl pavojingos tendencijos, kada badas kartais suvokiamas kaip „neišvengiamas“ neturtingos šalies socialinio ir politinio gyvenimo bruožas. Tai vienus gali atvesti į neviltį, o kitus – į abejingumą, o taip neturėtų būti. Todėl siekiant įveikti globalinio skurdo problemą  pirmiausia reikia kreipti dėmesį ne į techninius sprendimus, o peržiūrėti nusistovėjusias tarptautinių santykių koncepcijas ir principus. Tik tada, kai įsivyraus supratimas, kad visi priklausome pasaulinei žmonių ir tautų šeimai, bus galima iš kiekvienos šalies reikalauti solidarumo dalijantis gėrybėmis su tais, kurie jų turi mažiau. Tai skatina ir principinę visų lygybę pabrėžiantis Evangelijos mokymas. (Žr. 2 Kor 8, 13-15)

Žmogaus teisių ir dvasingumo sąveika

Popiežius Benediktas XVI nurodė, kad kovoje su badu ir siekiant integralios žmonių bei tautų pažangos didesnį dėmesį reikia skirti kaimo gyvenimui. Tai pasakytina ir apie investicijų į žemdirbystę klausimą, kuris neturi likti ekonominių problemų sprendimo užnugaryje. Pertvarkant tarptautinę prekybą (apie tai dabar daug kalbama, bet kol kas mažai padaryta), reikia vadovautis ne tik pelno logika, bet ir vargingų regionų vystymo poreikiais. Atsivėrimas jų produkcijai užtikrintų didesnes pajamas, kurios gali būti skiriamos maisto produktų gamybos vystymui.

Sprendžiant globalią bado problemą svarbu vadovautis fundamentalių žmogaus teisių nuostatomis, tarp kurių yra ir „teisė į pakankamą, sveiką ir pilnavertį maistą bei geriamąjį vandenį“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis pasidžiaugė, kad būtent šis teisinis požiūris  pastaraisiais metais tapo vienu svarbiausiu FAO politikoje. Gamtosaugos klausimas irgi turi būti prioritetinis – tiek ekonomikoje, tiek ir žemdirbystėje. „Pagarba Dievo Kūrėjo planui, kaip ir rūpestis mūsų planetos išsaugojimu, gali garantuoti darnią pažangą“, – pabrėžė popiežius Benediktas XVI. Jis priminė, kad čia nepakanka vien tik gerų įstatyminių normų ir investicijų. Reikia keisti individų ir bendruomenių gyvenimo būdą su perdėtais vartojimo įpročiais.

Šventasis Tėvas vėl pasirėmė savo enciklikos „Caritas in Veritate“ mokymu apie „žmogaus ekologiją“, kuri suprantama kaip visuomenės moralinė sveikata ir geri santykiai su gamta. „Mūsų pareigos aplinkos atžvilgiu yra susietos su asmens pareigomis  tiek santykyje su juo pačiu, tiek ir su kitais“, – rašo Popiežius minėtoje enciklikoje. Tai, kad trūksta tokios darnos (o ypač teisės į pačią gyvybę), yra vienas ryškiausių šiandienos mentaliteto prieštaravimų. Juk jeigu nuvertinamas asmuo, padaroma didelė žala aplinkai ir visai visuomenei. Todėl yra „esminė moralinė pareiga atskirti žmogaus veiksmuose gėrį ir blogį, taip atkuriant bendrystės ryšį, kuris jungia žmogiškąjį asmenį su kūrinija“, – tvirtino FAO konferencijos dalyviams Benediktas XVI. Bado tragedijos akivaizdoje yra visiškai nepriimtinas tuščiagarbiškas didžiavimasis prabanga ar beprasmis išlaidavimas.

Baigdamas kalbą Šventasis Tėvas priminė Bažnyčios socialines pastangas įveikiant skurdą ir badą. Bažnyčia tiesiogiai nesikiša į politinius sprendimus ir gerbia mokslo pasiekimus, kuriais siekiama didinti žemės ūkio efektyvumą. Svarbu, kad tie sprendimai būtų daromi „atsakinga išmintimi, apšviesta autentiškų žmogiškųjų vertybių“, ir padėtų eliminuoti badą. Geidžiamas solidarumas turi remtis technologiniais pasiekimais, gerais įstatymais ir atsakingu instituciniu veikimu, kuris atspindėtų individų, bendruomenių ir ištisų tautų lūkesčius. Taip pat negalima atmesti religijos teikiamos dvasinės energijos, nes tik pripažįstant kiekvieno žmogaus antgamtinę vertę galimas tikras širdies atsivertimas, kuris įpareigoja iš pašaknių išnaikinti visas bado ir skurdo formas.

© 2009 „XXI amžius“