|
Ar atsikratysime nepilnavertiškumo komplekso
Gintaras Visockas
Europarlamentarė Laima Andrikienė straipsnyje Lietuvai klijuojama žmogaus teisių pažeidėjos etiketė, publikuotame JAV laikraštyje Draugas, teigia, kad tarptautinėje arenoje mes netrukus bijosime net išsižioti apie žmogaus teises ir jų gynimą, nes pirštu bus parodyta į mus pačius. Esą lietuviams pirmiausia derėtų susitvarkyti savo kieme ir tik paskui rūpintis žmogaus teisėmis ir jų gynėjais Rusijoje, Baltarusijoje, Kuboje, Kinijoje. L. Andrikienės rašinyje išvardintos net bylos, dėl kurių Lietuva greičiausiai turės nemalonumų Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre. O jų ne tiek mažai. Taigi Strasbūre netrukus, matyt, teks aiškintis, kodėl Viktorą Uspaskichą persekiojame dėl to, kad jis yra rusas, kodėl Rolandui Paksui nesugebėjome garantuoti nešališko teismo, kodėl savo vaikus bandome įstatymiškai apsaugoti nuo televizijos ekranus ir laikraščius užplūdusios neigiamos informacijos, kodėl pažeidinėjame romų tautybės žmonių teises, kodėl skriaudžiame Lietuvoje gyvenančius lenkus. Publikacijos autorė siūlo suvokti ir įvertinti šios prieš Lietuvą nukreiptos strategijos pasekmes ir jų mastą, susilaikyti nuo įvairių pareiškimų ir veiksmų, kurie tik dar padidintų mūsų problemas. Rašinio autorė taip pat tvirtina, jog reikia parengti ir įgyvendinti savo strategiją minėtai strategijai įveikti, nes tradicinių būdų čia nepakaks, antraip mums nepadės jokie milijonai, metami valstybės įvaizdžiui gerinti.
Tikiuosi, jog užsimindama apie netradicinius būdus europarlamentarė L. Andrikienė omenyje turi ne kapituliaciją ir ne totalinį, besąlygišką atsitraukimą. Dar didesnės nuolaidos, dar ryškesnis pataikavimas, nuolankumas vargu ar duotų siekiamos naudos. Skaudžios istorijos pamokos byloja, kad sykį nusileidus čia pat galima susilaukti dar didesnių, dar egoistiškesnių, absurdiškesnių reikalavimų.
Viešojoje erdvėje šiandien gausu pareiškimų, notų, komentarų, esą nesugebame susitarti nei su lenkais, nei su žydais, nei su rusais. Suprask, esame diplomatai, kuriems labiausiai tiktų apibūdinimas nevykėliai. Bet ar tikrai mes panašūs į nesukalbamą tautą? Jokiu būdu. Europos Sąjungoje esama kur kas labiau tarpusavyje nesutariančių tautų. Algimantas Čekuolis savo laidoje Popietė su Algimantu Čekuoliu narpliojo sudėtingus slovakų ir vengrų tarpusavio santykius. Slovakai ir vengrai, pasirodo, nesutaria kur kas rimčiau, nei mes, lietuviai, nesutariame su savo broliais lenkais.
Pateiksiu tik keletą labiausiai įsiminusių detalių. Slovakijoje gyvenantys vengrai viešose vietose ir tarpusavyje privalo kalbėti slovakiškai. Jei kas nugirs, kad vengras su vengru tarpusavyje viešai šnekučiuojasi savo gimtąja kalba, greičiausiai sulauks oficialios piniginės baudos. Slovakijoje esama tik kelių mažyčių rajonų, kur vengrams leidžiama jaustis vengru. Bet net ten gyvenantys vengrai nedrįsta reikalauti, jog jų vardai ir pavardės oficialiuose pasuose būtų rašomi ne slovakiškais, bet vengriškais rašmenimis. Visoje kitoje didžiojoje Slovakijos dalyje vengrai, kaip tautinė mažuma, neturi net menkiausių privilegijų jokios dvikalbystės, jokių užrašų dviem kalbomis. Ten nerasite nei vengriškų laikraščių, nei vengriškų televizijos laidų, išlaikomų iš Slovakijos biudžeto. Be abejo, nerasite nei vengriškų mokyklų, nei darželių, nei universitetų. Bet įdomiausia, kad šiandien tarpusavyje nebendrauja net šių šalių prezidentai. Politikos apžvalgininkas A. Čekuolis pateikė skandalingą pavyzdį, kaip Vengrijos vadovas visai neseniai sumanė nuvykti į Slovakijoje rengiamą oficialų minėjimą, tačiau nebuvo įsileistas su visais savo asmens sargybiniais, patarėjais, diplomatais. Kelią ant tilto jam užkirto Slovakijos specialiosios tarnybos. Jos neleido Vengrijos prezidento kortežui kirsti Slovakijos valstybinės sienos, kuri, beje, šiandien nesaugoma, nes Slovakija ir Vengrija yra ES narės.
Kodėl atsirado tokia priešprieša tarp slovakų ir vengrų, suprasti nesunku. Abipusis nepasitikėjimas bei nepakantumas susiformavo todėl, kad abi tautos anksčiau turėjo teritorinių pretenzijų, net ginkluotų nesutarimų. Kad tokia įtampa tarp kaimynių nėra geras dalykas irgi visiems suprantama. Tačiau akivaizdu ir tai, kad būtent slovakų ir vengrų nesutarimų kontekste lietuvių ir lenkų nesutarimai jau nebeatrodo tokie baisūs. Atvirkščiai: šiame įvykių verpete mes, lietuviai, atrodome ypač tolerantiški. Bent jau dėl to, kad lenkams nedraudžiame viešosiose vietose tarpusavyje šnekėtis lenkiškai, kad leidžiame į Vilnių atvažiuoti ne tik Lenkijos prezidentui, bet neužkertame kelio ir Lenkijos premjerui, Lenkijos parlamentarams, diplomatams, žurnalistams, kad Šalčininkuose neuždarome lenkiškų mokyklų, darželių. Pabandytų koks nors vengras Slovakijoje reikalauti gatvių užrašų vengriškais rašmenimis, tuoj pat atsidurtų už grotų.
Tad visa galva esame tolerantiškesni už slovakus ar vengrus. Bet Europos žmogaus teisių teisme vis tiek būsime smerkiami už neva pažeidžiamas lenkų tautinės mažumos teises. Iš kur tokia neteisybė? Būtų labai džiugu, jei europarlamentarė L. Andrikienė papasakotų, kokių sankcijų Strasbūre dėl pažeidžiamų vengrų tautinės mažumos teisių susilaukia slovakai? Spėju, kad ir Vengrijoje netoleruojami bet kokie slovakų tautiškumo pasireiškimai. Tačiau turiu blogą nuojautą, kad slovakų ir vengrų priešprieša Strasbūre greičiausiai taip intensyviai nesidomima, kaip domimasi neva lietuviškuoju nacionalizmu. O jei Strasbūras ir analizuoja slovakų bei vengrų konfliktą, įtariu, nei Vengrija, nei Slovakija nelinkusi sudėti ginklų. Europarlamentarė teigia, esą padarytas klaidas Lietuva turėtų ištaisyti neatidėliojant, pavyzdžiui, kaip dabar taisomas Nepilnamečių apsaugos įstatymas.
Taip, klaidas ištaisyti būtina. Ir kuo greičiau tuo geriau. Tačiau klaida nelygu klaidai. Žvelgiant į šių dienų Lietuvą regiu itin daug lietuviškojo nepilnavertiškumo apraiškų. Kartais susidaro įspūdis, kad mes jau nebeturime nei savigarbos, nei ambicijų, nei stuburo. Vos tik iš šalies kas nors pagrūmoja kumščiu, mes čia pat puolame teisintis, atgailauti, atsiprašinėti.
Ką tuo noriu pasakyti? Reikia konkrečių pavyzdžių? Štai istorikas Česlovas Laurinavičius viešai pareiškia, kad nuo mūsų partizanų rankų žuvo daugiau civilių lietuvių, nei SSRS okupacinės armijos karių. Suprask, tokie ir buvo tie mūsų miško broliai: kariavo vien su moterimis, vaikais, komjaunuoliais, o štai susiremti su reguliariosios sovietų armijos daliniais vengė. LRT laidos Tūkstantmečio pokalbiai vedėjas Alfredas Bumblauskas net pakartojo savo klausimą: Tai labai rizikingas teiginys, esą nuo partizanų rankų žuvo daugiau lietuvių, nei okupacinių jėgų. O istorikas Č. Laurinavičius atsakė, kad čia faktiškai įrodyta (...). Partizanais persirengusių agentų-smogikų buvo, bet ne jie lemia bendrąją statistiką (...). Kad ir kaip būtų nemalonu, konkretūs skaičiai byloja ne partizanų naudai.
Pirma, įsiminė keistai pakilus istoriko Č. Laurinavičiaus tonas. Šiuos žodžius Č. Laurinavičius ištarė tarsi didžiuodamasis štai kokie blogi tie mūsų miško broliai. Net jeigu mūsų partizanai iš tiesų mieliau kovojo su beginkliais civiliais nei su sovietų kariais, kodėl lietuvis istorikas šią savo tiesą teigia taip pakiliai ir užtikrintai? Nejaugi jam nė kiek neskauda?
Antra, istorikas Č. Laurinavičius neužsiminė apie kitus karinius konfliktus. O statistika čia tokia: visuose karuose kenčia civiliai. Pavyzdžių į valias. Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, Rusijos ir Gruzijos, Rusijos ir Čečėnijos konfliktai, osetinų ir ingušų susidūrimai, serbų ir albanų konfliktas, Irako karas, arabų ir žydų neapykanta... Analizuodami bet kokį karinį konfliktą pastebėsime akivaizdžią tendenciją: kartais civilių žūna daugiau nei kariškių. Ir nieko čia nepakeisi. Tokia jau karo specifika. Tad šiame kontekste ne tokie baisūs ir vadinamieji mūsų miško brolių nusikaltimai. Bet istorikas Č. Laurinavičius apie šias tendencijas net neužsiminė, o laidos vedėjas irgi jų neakcentavo. Tad toje laidos dalyje, kurioje buvo analizuojami mūsų partizanų privalumai ir neigiamybės, mano supratimu, pateiktas iškreiptas tikrovės vaizdas.
Įsiminė ir istorikų Nerijaus Šepečio bei Antano Kulakausko diskusija kitoje Tūkstantmečio pokalbių laidoje. Laidoje buvo kalbama apie tai, ką lietuviams derėtų prisiminti, o ką būtų galima pamiršti. Istoriko A. Bumblausko pokalbyje prie apskritojo stalo buvo pasakyta daug įsidėmėtinų minčių. Istorikams nederėtų nieko pamiršti. Bet istorikai nėra visagaliai. Istorija susideda ne vien iš istorikų tekstų. Kai kada močiutės pasakojimai labiau įsimena nei išsamiausias, protingiausias istorijos vadovėlis. Nuolatinis gyrimasis ne visuomet sveikintinas reiškinys. Kai kurias skriaudas ir neteisybes privalome pamiršti, nes nuolatinis jų prisiminimas trukdo protingai konstruoti savo ateitį.
Ir vis dėlto viena tema sukėlė prieštaringų minčių. Toje laidoje pareikšta, jog Lietuva turi daug praradimų ir vienas tų akį rėžiančių skaudulių prarasti lenkai, vokiečiai, žydai ar baltarusiai. Mes, lietuviai, jau nesugebame suvokti savo lenkų, žydų, vokiečių ar baltarusių kaip mes. Suprask, jie jau mums svetimi. Maždaug taip buvo įvardyta ši tema. Bet ir jie į mus žiūri be didelių simpatijų. Iš kai kurių gestų akivaizdu, kad jiems net nesvarbu arba beveik nesvarbu, kaip mes juos traktuojame. Prieš keletą savaičių Vilniuje reziduojančios Vokietijos ambasados vadovai pagerbė žydų tautos žmogų, kurio veikla Lietuvoje traktuojama geriausiu atveju dviprasmiškai. Vilniuje reziduojančiai Vokietijos ambasadorei nė motais, kad savo elgesiu ji galbūt įžeidžia lietuvių jausmus. Tad toje laidoje Tūkstantmečio pokalbiai pasigedau akcento, jog draugystė ir supratimas turėtų būti abipusis.
Taip pat neišgirdau net menkiausio patarimo, kaip derėtų elgtis Lietuvai, kai draugystė tėra vienpusė, ateinanti tik iš mūsų pusės. Juk sveiku protu vadovaujantis anas Vokietijos žingsnis skandalingas. Vokietija ir Lietuva priklauso ir Europos Sąjungai, ir NATO aljansui. O Izraelis nėra nei ES, nei NATO dalyvis. Ir vis dėlto Vokietijai labiau rūpi Izraelio, nei Lietuvos pozicija. Tad tą sekmadienio popietę mielai būčiau pasiklausęs, kaip istorikai A. Bumblauskas, N. Šepetys ir A. Kulakauskas pataria elgtis esant akivaizdžiai vienpusiškai tolerancijai. Lietuva gali pamiršti kai kurias nuoskaudas ar įžeidimus, bet tada ir anoji pusė privalo kalbėtis su mumis kitokiu tonu. Pavyzdžiui, tegul pamiršta mūsų padarytas klaidas. Kur Lietuva atsidurs, jei mes užmiršime visus savo praradimus, o lenkai, vokiečiai ar žydai nieko neužmirš?
Šiandien ryškiu lietuviškojo nepilnavertiškumo kompleksu laikyčiau istorikės Nerijos Putinaitės pastangas sumenkinti mūsų patriarcho Jono Basanavičiaus mokslinius, istorinius darbus. N. Putinaitės mintys, kad dr. J. Basanavičiaus kūryba neatitinka šio laikotarpio keistokos. Nors Tūkstantmečio pokalbiuose dalyvavusi filosofė ir istorikė išvardijo keletą priežasčių, kodėl ėmėsi būtent šios temos, taip ir nesupratau, kuo blogos J. Basanavičiaus nuostatos? Blogos dėl to, kad J. Basanavičius buvo romantikas, kad žadino lietuvių pasididžiavimą savo tauta, kad visur ieškojo lietuvių tautos didingumo įrodymų, kad rūpindamasis lietuvybės išaukštinimu kai kuriuos faktus nepelnytai sutirštino, kad žavėjosi pagoniškosios Lietuvos praeitimi? Juk dr. J. Basanavičius ir negalėjo anuomet kitaip elgtis. Tada, kai jis gyveno, lietuvybei buvo ypač nepalankios sąlygos. Lietuviai šimtmečiais buvo niekinami, tad verkiant reikėjo surasti dalykų, kurie keltų jų pasitikėjimą savo jėgomis. Žinoma, šiandien, jei pamirštame, kada jie buvo pasakyti, kai kurie J. Basanavičiaus teiginiai gali skambėti naivokai. Galų gale kodėl manome, kad J. Basanavičių jau verta išbraukti iš lietuvių didžiavyrių sąrašo?
Teisindama savo koncepciją N. Putinaitė užsiminė, kad J. Basanavičiaus mintys daugiau ar mažiau buvo naudingos sovietinei ideologijai, nes komunizmas ir romantizmas turi bendrų bruožų. N. Putinaitė tvirtino labai įtariai žiūrinti į bet kokias ideologijas, taip pat ir į tautiškas. Pasak N. Putinaitės, Sąjūdžio laikais romantizmas buvo pateisinamas, bet kai situacija stabili, būtina kritiškiau ir objektyviau žvelgti į mus supantį pasaulį.
O kas šiandien Lietuvoje sako, kad objektyvumo ir kritiškumo nereikia? Tiesiog šiandien mes akivaizdžiai krypstame į priešingą pusę elgiamės taip, tarsi neturėtume nieko švento, brangintino, tarsi būtume patys blogiausi europiečiai iš visos Europos Sąjungos, tarsi nerastume nė vienos istorinės asmenybės, kuria galėtume be išlygų didžiuotis. N. Putinaitė užsispyrusi kartojo, jog privalome susimąstyti, kas esame Europos kontekste. Ji pastebėjo, jog tie pasididžiavimai, kuriais grožimės, visos Europos kontekste neatrodo tokie didingi. Mat didingas istorijas turi visos Europos tautos ir valstybės. O kas ginčijasi dėl šitos nuostatos? Taip, visos tautos turi didingas istorijas. Bet kodėl tada mūsų istorija Europos kontekste pasirodo esanti mažytė? Kuo mūsų J. Basanavičius blogesnis už ano meto vokiečių, slovakų ar vengrų istorikus, mokslininkus, kalbininkus, tyrinėtojus? Šių dalykų N. Putinaitė nesugebėjo paaiškinti.
* * *
Siūlau suvokti ir įvertinti šios prieš Lietuvą nukreiptos strategijos pasekmes ir jų mastą, susilaikyti nuo įvairių pareiškimų ir veiksmų, kurie dar padidintų mūsų problemas. Reikia parengti ir įgyvendinti savo strategiją minėtai strategijai įveikti, tvirtino europarlamentarė L. Andrikienė, analizuodama Lietuvos niekinimo Europoje priežastis. Džiugu, kad besiformuojanti konfliktinė situacija įvardijama kaip rimta problema. Ir vis dėlto negaliu susilaikyti nepaklausęs: o kodėl iki šiol toji strategija neparengta? Norėtųsi išgirsti konkretesnių atsakymų: kas privalo ją parengti ir kas bus atsakingas, jei strategija pasirodys niekam tikusi?
© 2009 XXI amžius
|