Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kultūra
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Istorinio susitikimo akcentai

Mindaugas BUIKA

Istorinis 1989 metų gruodžio 1 dienos popiežiaus Jono Pauliaus II ir Sovietų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo susitikimas Vatikane

Prioritetas – sąžinės ir religijos laisvė

Minint Berlyno sienos griuvimo 20-ąsias metines įvairiais aspektais aptariamos ir Bažnyčios išsivadavimo iš žlugusio ateistinio totalitarizmo aplinkybės. Neseniai vykusio popiežiaus Benedikto XVI ir Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo susitikimo metu buvo prisimintas ir istorinis 1989 metų gruodžio 1 dienos Sovietų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo vizitas į Vatikaną bei jam suteikta Dievo tarno Jono Pauliaus II audiencija. Neįprastai ilgo, net 76 minutes trukusio pokalbio transkripciją paskelbė Vašingtono nacionalinio saugumo archyvo institutas. Amerikiečius šis protokolas sudomino ir dėl to, kad M. Gorbačiovas aplankė popiežių Joną Paulių II vykdamas į Maltą, į susitikimą su JAV prezidentu Džordžu Bušu (vyresniuoju), su kuriuo  tarėsi dėl radikalaus branduolinės ginkluotės sumažinimo. Prieš du dešimtmečius Vatikane vykusiame pokalbyje tarptautinės taikos klausimai užėmė svarbią vietą, bet jie buvo svarstomi Bažnyčiai ypač rūpimų klausimų – religijos laisvės ir žmogaus teisių – šviesoje.

Sovietų Sąjungos prezidentas pristatė savo vykdomą permainų ir viešumo politiką, o popiežius Jonas Paulius II akcentavo Bažnyčios socialinio mokymo, ypač 1987 metais paskelbtos enciklikos „Solicitudo rei socialis“ nuostatas.

Pokalbio pradžioje M. Gorbačiovas prisipažino skaitęs šį Šventojo Tėvo dokumentą, analizuojantį Vakarų ir Rytų santykius, ir iš principo pritaria Bažnyčios taikos siekiams, kaip ir lenko popiežiaus misijai prie aukštojo altoriaus Vatikane. Jis pabrėžė, kad slavų tautos daug padarė stiprindamos gyvybės, taikos ir gerumo vertybes bei tradicijas pasaulyje. Teigiamai priimdamas šias pastabas ir dėkodamas Dievui, kad pastaruoju metu branduolinio karo pavojus sumažėjo, popiežius Jonas Paulius II sutelkė dėmesį į „perestroiką“, ypač klausimus, liečiančius sąžinės ir religijos laisvę.

Tiesiogiai nenurodydamas į ateistinį komunizmą bei pabrėždamas, kad Bažnyčia turi įgyvendinti savo misiją įvairiose šalyse esant skirtingoms politinėms sistemoms, Šventasis Tėvas pabrėžė, kad Sovietų Sąjunga turi priimti naują sąžinės laisvės įstatymą, kuris leistų išplėsti religinio gyvenimo galimybes visiems sovietų piliečiams. Priminęs, kad Sovietų Sąjungoje, o ypač Rusijoje, daugumą tikinčiųjų sudaro stačiatikiai ir kad Vatikanas veda ekumeninį dialogą su Maskvos patriarchatu, Jonas Paulius II reiškė viltį, kad mūsų broliai stačiatikiai įgis didesnę laisvę. Žinoma, didžiausias dėmesys jo kalboje buvo skirtas katalikams, kuriems Romos vyskupas yra vyriausias ganytojas.

Šventasis Tėvas priminė M. Gorbačiovui, jog katalikai sudaro daugumą tikinčiųjų Lietuvoje, nemažai jų gyvena Latvijoje, Baltarusijoje bei Ukrainoje, tačiau normalus ryšys su Vatikanu po Antrojo pasaulinio karo yra nutrūkęs. Jonas Paulius II pripažino, kad pirmieji žingsniai atsinaujinimo kryptimi jau padaryti laisviau tvarkant Lietuvos Bažnyčios hierarchiją (buvo paskirtas pirmasis vyskupas Baltarusijos katalikams), tačiau pilnos laisvės ganytojų veiklai dar nėra. „Mes turime viltį, kad ši padėtis pasikeis“, – kalbėjo Popiežius, pabrėždamas, jog daugelį klausimų galima būtų išspręsti užmezgus Vatikano ir Sovietų Sąjungos diplomatinius santykius. Jis ypač pabrėžė būtinumą sugrąžinti laisvą religinį gyvenimą vienybėje su Roma esantiems Ukrainos rytų apeigų katalikams (unitams), kurių Bažnyčia po sovietinės okupacijos buvo visiškai uždrausta. (Stalino nurodymu prievarta prijungta prie Rusijos Stačiatikių Bažnyčios.)

Moralios visuomenės kūrimo svarba

Atsiliepdamas į šiuos pageidavimus M. Gorbačiovas pažymėjo, kad dauguma šalies tikinčiųjų remia jo „perestroiką“, kuri apima ir pokyčius dvasinėje srityje. „Vien demokratizacijos priemonės nėra pakankamos, mums reikia ir etikos, – sakė tuometinės Sovietų Sąjungos prezidentas. – Juk demokratija gali atnešti ne tik gėrį, bet ir blogį. Yra kaip yra. Mums labai svarbu kurti moralinę visuomenę su amžinosiomis bendražmogiškomis tiesomis – tokiomis kaip gerumas, artimo meilė ir abipusė pagalba (solidarumas)“. Todėl reikia rodyti pagarbą religingų piliečių vidiniam pasauliui, tuo labiau kad praėjusius komunistų valdymo dešimtmečius daug kas buvo sunaikinta, pripažino M. Gorbačiovas.

Jis pabrėžė, kad netolimoje ateityje Sovietų Sąjungos parlamentas priims sąžinės laisvės įstatymus, kurie sustiprins religijų įnašą į mūsų visuomenės atsinaujinimą ir humanizavimą. Tuometinis sovietų lyderis sakė, kad supranta Popiežiaus susirūpinimą dėl katalikų problemos, kurios gali būti išspręstos normaliai ir žmogiškai, be, jo nuomone, nereikalingo politikavimo. Panašiai reikėtų spręsti ir Ukrainos unitų klausimą, kuriam turi įtakos praėjusi istorija. M. Gorbačiovas atkreipė dėmesį, kad Vakarų Ukrainos rytų apeigų katalikų centre, t. y. Lvovo mieste, buvo išaugusi įtampa bei noras atgauti laisvę, todėl Ukrainos valdžia turėtų imtis priemonių taikiai  kontroliuoti padėtį.

Sovietų Sąjungos prezidentas nurodė, kad kiekvienu atveju taip pat reikia tarpbažnytinių susitarimų ir kad sovietinė vadovybė „yra pasirengusi priimti kiekvieną susitarimą, kurį Vatikanas sudarys su Stačiatikių Bažnyčia“. M. Gorbačiovas teigiamai vertino Šventojo Sosto delegacijos, vadovaujamos tuometinio Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Agostino Kazarolio, dalyvavimą Rusijos  krikšto 1000-mečio minėjime 1988 metais. Jis taip pat prašė, kad Jonas Paulius II, kurdamas naujas teritorines Katalikų Bažnyčios struktūras, atsižvelgtų į valstybines bei respublikines ribas. (Tai buvo aktualu tose Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos srityse, kurios iki Antrojo pasaulinio karo priklausė Lenkijai.)

Pritardamas galimybei užmegzti Sovietų Sąjungos ir Vatikano diplomatinius santykius, M. Gorbačiovas išreiškė viltį, kad netolimoje ateityje Šventasis Tėvas galėtų apsilankyti Sovietų Sąjungoje. Konkreti data nebuvo nurodyta, tačiau sovietų lyderis kalbėdamas apie kitus metus, matyt, mintyse turėjo 1990-uosius. Popiežius Jonas Paulius II pabrėžtinai padėkojęs už kvietimą sakė, kad ateis toks laikas, kada jis galės apsilankyti tikrojoje Rytų Europoje, kurią dar menkai pažįsta. Jis atkreipė dėmesį, kad dar nėra buvęs ir Vilniuje bei Lvove, tai yra tuose miestuose, kurie iki karo priklausė Lenkijai. „Bet pirmiausia aš noriu sutikti ir pajusti tai, ką aš vadinu Rytų genijumi“, – kalbėjo Šventasis Tėvas.

Vakarų modelis nėra privalomas

Šiuo atžvilgiu gana įdomus popiežiaus Jono Pauliaus II ir M. Gorbačiovo pokalbio momentas, liečiantis Europos integraciją, pradedant vadinamuoju Helsinkio procesu. (1975 metais Helsinkyje vykusio viršūnių susitikimo Baigiamąjį aktą, patvirtinusį Europoje susidariusią pokarinę padėtį, pasirašė ir Vatikano delegacija.) Šventasis Tėvas iš esmės pritarė M. Gorbačiovo žinomai Europos bendrųjų namų koncepcijai, kurios įgyvendinimas turėtų paskatinti ir viso pasaulio atsinaujinimą. „Savo istoriniu patyrimu, tradicijomis, kultūra ir intelektualiniu potencialu kontinentas turi ypatingą taikdarišką misiją“, – teigė tuometinis sovietų lyderis. Bet jis kritiškai atsiliepė apie nuomonę (kurios laikėsi JAV administracija), kad „perestroika“ – pradėtos komunistinės Rytų Europos atsinaujinimas turi vykti pagal Vakarams būdingo vertybinio modelio normas.

Kiekvieno Europos regiono tautos turi savo istoriją, tradicijas ir tapatybę, kurią reikia gerbti, aiškino M. Gorbačiovas.  „Mes turime pasimokyti iš praeities“, – sakė buvęs Sovietų Sąjungos prezidentas, pažymėdamas, kad visuotinės valstybės yra bendros, tačiau politinę sistemą kiekviena tauta turi teisę pasirinkti pati. Žinoma, šiuose jo svarstymuose galima įtarti siekį išsaugoti komunistinę sistemą – toks galbūt buvo ir vienas iš pačios „perestroikos“ tikslų.

Tačiau neabejotina, kad XX amžiaus pabaigoje prasidėjusiame globalizacijos procese vis aktualesnis tapo regioninio ir tautinio tapatumo išsaugojimo klausimas, todėl M. Gorbaciovo minčiai pritarė ir popiežius Jonas Paulius II. „Būtų neteisinga teigti, kad pokyčiai Europoje ir pasaulyje turi sekti Vakarų modeliu, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Tai prieštarautų mano įsitikinimui, kad Europa, kaip pasaulinis veikėjas, turi kvėpuoti dviem (Vakarų ir Rytų) plaučiais.“ Popiežius priminė, kad 1980 metais Europos globėjais paskelbė šv. Benediktą, kuris atstovauja lotyniškąją (Vakarų) krikščionybės tradiciją, ir slavų apaštalus – šv. Kirilą ir šv. Metodijų, kurie yra graikiškosios (Rytų) tradicijos atstovai.

Prisimenant M. Gorbačiovo ir Jono Pauliaus II pirmojo istorinio susitikimo konkrečius rezultatus reikia paminėti, kad iš tikrųjų 1990 metais Sovietų Sąjungoje įsigaliojo religijos laisvės įstatymas, įgalinęs ir Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčią išeiti iš pogrindžio. Tais metais Vatikanas ir Sovietų Sąjunga apsikeitė diplomatiniais atstovais, tačiau šie santykiai buvo normalizuoti (ambasadoriaus ir apaštalinio nuncijaus lygmenyje) tarp Šventojo Sosto ir Rusijos Federacijos tik po dvidešimt metų per popiežiaus Benedikto XVI ir prezidento D. Medvedevo susitikimą.

Prieštaraujant Maskvos patriarchato vadovybei, popiežius Jonas Paulius II negalėjo  aplankyti nei Sovietų Sąjungos, nei Rusijos. 1991 metais, subyrėjus sovietinei imperijai, Šventasis Tėvas atliko vizitus į daugelį jai priklausiusių respublikų, tapusių nepriklausomomis valstybėmis, su kuriomis Vatikanas taip pat atnaujino arba užmezgė diplomatinius santykius.

© 2009 „XXI amžius“