Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Gamtosauga ir taika

Mindaugas BUIKA

Rūpintis Dievo dovanota kūrinija

„Jeigu nori puoselėti taiką, saugok kūriniją“, – tokį ryškų gamtosauginį bruožą turinčią temą popiežius Benediktas XVI parinko būsimajai Pasaulinei taikos dienai, kuri jau 43-ią kartą Bažnyčioje bus celebruojama 2010 metų sausio 1-ąją. Šią dieną liturgijoje minima ir Švč. Mergelė Marija, kaip Dievo Gimdytoja, kuri turi ir Taikos karalienės titulą. Pasaulinės taikos dienos šventimo pradininkas yra popiežius Paulius VI, kuris šį sprendimą priėmė 1967 metais, tuo norėdamas pabrėžti ypatingą Katalikų Bažnyčios susirūpinimą dėl branduolinio karo pavojaus, kuris Šaltojo karo akivaizdoje buvo visiškai realus. Apie tai buvo nurodyta 7-ajame  dešimtmetyje paskelbtoje popiežiaus Jono XXIII enciklikoje „Pacem in terris“.

Kreipimesi būsimajai Pasaulinei taikos dienai Šventasis Tėvas pabrėžia, kad dabar „ne mažiau nerimo kelia ir grėsmės, kylančios iš dėmesio Žemei ir Dievo dovanotoms gamtos gėrybėms stygiaus bei piktnaudžiavimo jomis“. Apie tai plačiai kalbama ir Benedikto XVI naujojoje socialinėje enciklikoje „Caritas in veritate“, kurio keli skirsniai (48–51) dedikuoti ekologinėms problemoms. Taip pat pažymėtina, kad Popiežiaus kreipimasis gruodžio viduryje buvo paskelbtas tuo metu, kai į Danijos sostinę Kopenhagą buvo susirinkę visų pasaulio valstybių atstovai svarstyti klimato kaitos fatališkų pasekmių. Vatikane surengtoje spaudos konferencijoje pristatydamas dokumentą Popiežiškosios taikos ir teisingumo tarybos pirmininkas emeritas kardinolas Renatas Martinas atkreipė dėmesį, kad 2010-aisiais sukanka trisdešimt metų, kai popiežius Jonas Paulius II paskelbė didįjį kūrinijos mylėtoją ir „Laudes Creaturarum“ autorių šv. Pranciškų Asyžietį dangiškuoju gamtos globėju.

Popiežius Benediktas XVI savo naujajame laiške būsimajai Pasaulinei taikos dienai pabrėžia, kad tikroji ekologija yra ne tik geros valios, bet ir religinio tikėjimo reikalas. Nes vadovaujantis materialistiniu ar ateistiniu supratimu, žmogų ir gamtą laikant tik atsitiktinumo ar evoliucinio determinizmo vaisiumi, sąžinėje silpnėja atsakomybės pajauta. Ir atvirkščiai, požiūris į kūriniją, kaip Dievo dovaną žmonijai, padeda suvokti mūsų pašaukimą ir žmogaus vertę. Todėl dabartinė ekologinė krizė, kaip ir globalinė ekonomikos krizė iš esmės yra tikėjimo nuosmukio pagimdytos moralinės krizės pasekmė. Ši įžvalga skatina Šventąjį Tėvą pareikšti, kad „žmonijai būtina iš pagrindų atsinaujinti kultūriškai, vėl atrasti vertybes, kurios būtų tvirtas pagrindas geresnės ateities kūrimui“. Juk visa egzistencija priklauso Dievui, kuris ją patikėjo žmogaus globai, o ne savavališkam disponavimui. Tačiau jeigu „žmogus, užuot atlikęs savo, kaip Dievo bendradarbio vaidmenį, kėsinasi užimti Dievo vietą, gamta yra labiau tironizuojama, negu valdoma ir galiausiai pati ima maištauti“. Todėl popiežius Benediktas XVI ragina gyventi nuosaikiau ir rūpestingiau, jaučiant didesnį solidarumą ir atsakomybę, kad būtų galima imtis įžvalgaus strateginio planavimo gamtinių resursų atžvilgiu. Visas žmonijos išminties paveldas nuo Antikos laikų ir Senojo Testamento raštų (Pradžios knyga) pabrėžia šį atsakingumą ir tai, kad gamta negalima disponuoti kaip atsitiktinai sumestų daiktų krūva.

Nuosaikumo ir toliaregiškumo skatinimas

Tačiau dabar šiuo atžvilgiu aiškiai trūksta toliaregiškos politikos ir neretai naudojant resursus viršų ima trumparegiški ekonominiai interesai. Egzistuoja tarptautinės ir nacionalinės teisės normos, bet dažnai jų nepaisoma dėl pelno siekiančių lobistinių grupių įtakos. Todėl Šventasis Tėvas kreipimesi primena enciklikos „Caritas in veritate“ teiginį, jog kiekvienas ekonominis sprendimas turi moralines pasekmes, todėl be jokių kompromisų reikia veiksmingai priešintis tiems naudojimosi gamtine aplinka būdams, kurie jai kenkia. To ypač reikalauja atsakomybė būsimų kartų atžvilgiu, kurioms dabartinė išteklių niokojimo kaina gali būti pernelyg didelė.

Kita solidarumo kryptis turėtų būti industrinių ir besivystančių šalių santykiai, kadangi pastarosios yra mažiau atsakingos už ekologinę krizę, bet dėl jos pasekmių – dykumų plitimo, didelių žemdirbystės plotų nykimo, gruntinio vandens užterštumo, stichinių nelaimių gausėjimo – kenčia daugiausiai. Išsivysčiusios visuomenės ypač turi stengtis skatinti nuosaikiai naudoti energijos išteklius. Popiežius Benediktas XVI dar kartą primena būtinumą tolygiau skirstyti energetinius resursus, kad prie jų galėtų prieiti ir tos šalys, kurios šių išteklių neturi. To reikalauja Bažnyčios skelbiamas naujasis globalus solidarumas, kuris pabrėžia tarptautiniu mastu koordinuojamo gamtos išteklių naudojimo svarbą.

„Tokia dinamika yra neišvengiama, kadangi integrali kiekviena žmogaus pažanga yra neatsiejama nuo bendrų pastangų visos žmonijos vystymuisi“, – teigiama naujajame kreipimesi Pasaulinei taikos dienai. Skatindamas tam skirti sukauptą mokslinį potencialą Šventasis Tėvas atkreipia dėmesį į poreikį efektyviau naudoti Saulės energiją. (Tam pavyzdį pateikė ir pats Benediktas XVI, kurio nurodymu Saulės energiją kaupiančios baterijos buvo sumontuotos ant Vatikano pastatų bei ant jo jaunystės namo gimtojoje Bavarijoje.) Ne mažesnis technologinis dėmesys turi būti skirtas ir pasauline tapusiai vandens problemai, nes hidrologinė sistema yra ypač svarbi gyvybės palaikymui ir netgi politiniam stabilumui.

Skatinant tokias ekologinės žemdirbystės formas, kurios gerbtų prigimtinę kūrinijos tvarką ir patenkintų visų poreikius, Popiežius kviečia „ieškoti tinkamų kaimo plėtros strategijų, kurių dėmesio centre būtų smulkieji ūkininkai ir jų šeimos“. Vystant pramoninę gamybą, kartu reikia rengti tinkamas miškininkystės, atliekų šalinimo programas, kuriose atsispindėtų kovos su klimato kaita ir skurdo mažinimo sąveikos siekis. Vartotojiškas mentalitetas yra nesuderinamas su ekologinių problemų sprendimu, ypač kada horizonte atsiveria aplinkos niokojimo perspektyvos, perspėja Šventasis Tėvas. „Darosi vis akivaizdžiau, kad dabartinė gamtos degradacija reikalauja pasitikrinti mūsų gyvenimo būdą, įsivyravusius vartojimo ir gamybos modelius, dažnai nepateisinamus ne tik socialiniu ir ekologiniu, bet ir ekonominiu požiūriu“.

Neabsoliutinti nei gamtos, nei žmogaus galios

Žinoma, be vartojimo, kaip svarbaus ekonominio gyvenimo akstino, apsieiti negalima, kaip ir be taupymo bei investicijų. Tačiau pagrindinis motyvas turi būti ne materialinė nauda, bet tiesos ir gėrio paieška bei bendrystė su kitais žmonėmis. Būtent tokie turi būti toliaregiški sprendimai ir pasirinkimai asmeninėje, šeimyninėje, bendruomeninėje ir valstybinėje plotmėje. Popiežius Benediktas XVI pabrėžia, kad veikla aplinkosaugos labui reikalauja plataus ir globalaus požiūrio į pasaulį, kadangi padarytą žalą kuriai nors planetos daliai pajus visi. Taip pat jis primena, kad įtakinga žiniasklaida turi pateikti įkvepiančių ir teigiamų pavyzdžių.

Nurodydamas į ypatingą Bažnyčios atsakomybę ginant kūriniją, Šventasis Tėvas pabrėžia, kad tai yra bendrojo sielovados uždavinio dalis, kadangi gamtosauga neatskiriama nuo žmogaus ekologijos. „Nereikia norėti, kad jauni žmonės gerbtų aplinką, jei šeima ir visuomenė jiems nepadeda gerbti savęs: gamtos knyga nepakartojama tiek aplinkos, tiek asmeninės, šeimyninės ir visuomeninės etikos atžvilgiu“, – rašo Popiežius savo kreipimesi Pasaulinei taikos dienai. Jis atkreipia dėmesį, jog apie šią žmogaus ekologiją jis išsamiau taip pat svarstė enciklikoje „Caritas in veritate“, kur pabrėžė, kad „mūsų pareigos aplinkai yra susietos su mūsų pareigomis žmogiškajam asmeniui, kaip jis suprantamas santykyje su kitais“.

Visa tai liečia gyvybę, lytiškumą, santuoką, šeimą, visuomeninius ryšius, tai yra integralų žmogaus vystymąsi. Jeigu trūksta pagarbos teisei į gyvybę (žudant negimusius kūdikius) ir natūraliai mirčiai, jeigu žmogaus pradėjimas, vaisiaus brandinimas ir gimdymas daromi dirbtiniais, jeigu žmogaus embrionas aukojamas tyrimams, tada visuomeninė sąžinė praranda žmogaus ekologijos, o kartu ir gamtosaugos supratimą, pabrėžiama enciklikoje. Naujajame kreipimesi Benediktas XVI dar kartą akcentuoja būtinumą išsaugoti žmogiškųjų vertybių paveldą, nes jis „kyla iš prigimtinio moralės įstatymo, kuris yra pagarbos žmogui ir kūrinijai pagrindas ir yra jame įrašytas“.

Panašiai, kaip dokumento pradžioje kritikuojama materialistinė Darvino koncepcija, kad gamta ir žmogus neva yra atsitiktinumo ar evoliucinio determinizmo pasekmė, jo pabaigoje pabrėžiama, kad Bažnyčios mokymui yra nepriimtinas gamtos suabsoliutinimas ar net laikymas svarbesne už žmogų. Toks ekocentrizmo ir biocentrizmo paženklintas požiūris į aplinką, kai neigiama žmogaus aukštesnė tapatybė ir pašaukimas, atkelia vartus naujajam neopagoniškų atspalvių panteizmui, pažymi Šventasis Tėvas. Bažnyčia kviečia išlaikyti pusiausvyrą, pabrėždama, jog Dievas, sukurdamas žmogų pagal savąjį panašumą, patikėjo jam visos kūrinijos atsakingo sergėtojo ir valdytojo vaidmenį. Kita vertus, šios žmogaus galios taip pat negalima suabsoliutinti ar sudievinti, nes tai galiausiai virsta rimtu pasikėsinimu ne tik į gamtą, bet ir į paties žmogaus kilnumą.

Krikščionys, pripažindami neišardomą ryšį tarp Dievo, žmogaus ir kūrinijos, kurį galutinai sutaikė Kristus savo mirtimi ir prisikėlimu, gali iš esmės įsijungti į visų geros valios žmonių ekologinį veikimą. Tai kartu yra ir taikdariškas veikimas, nes jei nori puoselėti taiką, saugok kūriniją.

© 2009 „XXI amžius“