|
Dvasinių turtų vertė
Mielieji, nuoširdžiai sveikinu visus, sulaukus Viešpaties užgimimo iškilmės.
Šventosios Kalėdos kasmet atneša šviesios vilties, gerumo, skatina tarpusavio supratimą. Jėzus, ateidamas pas mus, atneša malonę ir šviesą, sustiprina ir padrąsina. Dvasinė šviesa išsklaido vidinę tamsą, o tada nelieka vietos nuodėmei, ir iš gyvenimo traukiasi blogis. Tai nutinka, kai brangiausią Kalėdų svečią Kristų priimame į mūsų pastoges, atveriame Jam širdis. Taip Kalėdos tampa dvasinio atsinaujinimo ir vilties laiku.
Šie metai mūsų krašte nebuvo klestėjimo ir ramybės laikotarpis. Sunkmetis, kurio priežastys ne vien ekonominės, pavergė daugelio dėmesį, užvaldė mintis, užgesino iniciatyvą, pagrobė viltį. Bet drauge, kaip neretai nutinka, sunkumai ne vienam atvėrė akis ir padėjo suprasti, jog ekonomika negali būti atskirta nuo etikos, moralės, solidarumo. Išbandymai padėjo geriau suprasti, kad nepakanka vien žinių, investicijų, geros vadybos. Visos sunkmečio aktualijos paskatino labiau vertinti ne tik kompetenciją, bet ir pasitikėjimą, sąžiningumą, pasiaukojimą, pagalbą silpniesiems.
Tai savo ruožtu atskleidžia savotišką paslaptį: materialiai skurdesni metai gali tapti turtingesni dvasiškai. Suprasti šią paslaptį ypač padeda šventosios Kalėdos, kurios negali būti atšauktos, pakeistos, privatizuotos, skirtos tik išrinktųjų grupelei. Jos yra Dievo dovana visiems.
Neseniai sutiktas italas misionierius, jau daugiau kaip trisdešimt metų dirbantis Afrikoje, nuošaliame Ugandos regione, pasakojo, jog ten žmonių gyvenimas sunkiai palyginamas su daugumos europiečių. Daugelio skurde gyvenančiųjų svarbiausias kasdienos rūpestis yra pavalgyti, surasti maisto. Tai toli gražu ne visada pavyksta. Daugybei žmonių sunkiai prieinama medicininė pagalba, pensinis draudimas ir daug kitų dalykų, kuriuos turime mes. Be abejo, yra panašius iššūkius išgyvenančių ir mūsų krašte, bet vis dėlto dauguma žmonių Lietuvoje gyvena žymiai geriau nei milijonai skurstančiųjų Afrikoje, Azijoje ar Pietų Amerikoje. Taigi nesame pasaulyje labiausiai nuskriausti ir neturėtume per daug liūdėti bei dūsauti.
Kai dėmesį sutelkiame daugiausia prie materialinių dalykų, nepaliekame vietos dvasiniams. Tada primirštame ir Dievą. Viešpaties užgimimas yra tas malonės metas, kai galime atnaujinti savo bendrystę su Dievu, artimiau pažinti Kristų ir suprasti, kad be Jo palaimos, net ir gausiai apsirūpinę materialinėmis gėrybėmis, nebūsime laimingi. Per šventąsias Kalėdas priimdami į savo gyvenimą silpną dieviškąjį Kūdikį suvokiame, jog ne jėga ir turtas geriausiai atliepia į žmogaus giliausius troškimus, ne juose slypi tikroji galia. Kaip tik silpnumas geriausiai padeda suprasti mums daug reikšmingesnių dvasinių turtų vertę. Bejėgis, nuo kitų visiškai priklausomas Kūdikis Jėzus ateina pas mus, atnešdamas dvasios šviesą. Kalėdų dienos Evangelijoje girdime apie tai: Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį (Jn 1, 9). Teapšviečia ji ir mus per šias šventąsias Kalėdas. Priimkime Kūdikį Jėzų į savo namus ir širdis. Jis jas apšvies ir atnaujins. Kartu su Viešpačiu ateis ir Jo dvasinės dovanos. Jas Dievas be atlygio duoda kiekvienam geros valios žmogui. Nežiūrint šiandienos netikrumo, daugelį apėmusio nepasitenkinimo, nepriteklių, Jėzus Kristus gali sustiprinti ir praturtinti mus savo malonėmis, ir Jis to tikrai nori.
Evangelija šiandien mums primena: Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais (Jn 1, 12). Toks ypatingas artumas Dievui, tokia artima bičiulystė su Juo yra tikrai nepaprasta dovana. Ji galima tik dėl Jėzaus įsikūnijimo, kaip ir mūsų atpirkimas, vedantis į amžinąjį gyvenimą.
Kad būtume verti tokių reikšmingų dovanų, švenčių metu nepamirškime ir sakramentų, ypač Susitaikinimo. Šiais Kunigų metais priimkime jį su dėkingumu kaip vieną iš ypatingų malonių, Dievo mums teikiamų per kunigus. Melskimės už šiuos mūsų brolius, kurie kaip vyskupų bendradarbiai tęsia sutaikinimo tarnystę, Kristaus patikėtą apaštalams. Mūsų malda tepadeda jiems būti tikrais Dievo atleidimo tarnais, gailestingosios Dievo meilės ženklais ir įrankiais, besielgiančiais kaip Gerasis Ganytojas, kuris ieško pražuvusios avies, kaip gerasis samarietis, kuris sutvarsto žaizdas, kaip tėvas, kuris laukia sūnaus palaidūno ir priima jį grįžtantį, kaip teisingasis teisėjas, kuriam visi lygūs ir kurio nuosprendis yra ir teisingas, ir gailestingas (Katalikų Bažnyčios Katekizmas,1465). Branginkime Susitaikinimo sakramentą, kuris yra ne tik mūsų nuodėmių išpažinimas, bet ir Dievo šventumo bei Jo gailestingumo žmogui pasireiškimas (plg. KBK 1424). Per šį sakramentą leiskime Viešpačiui dovanoti atleidimą ir ramybę mums Jo mylimiems žmonėms.
Taip pat šventosios Kalėdos tebūna laikas, vienijantis šeimas, draugus. Betliejaus prakartėlė buvo ne prabangi ir patogi, o sklidina meilės ir nuoširdumo, todėl ir šiandien mūsų švenčiamos Kalėdos dangiška malone teatnaujina, tenuskaidrina ir tesušildo pirmiausia mūsų tarpusavio santykius.
Dievo dosniai apdovanoti ir mes dalinkimės turimomis gėrybėmis su tais, kurie jų stokoja. Ar tai būtų maistas, ar drabužis, ar geras žodis, šypsena, ar patarnavimas visa gali būti kažkam svarbu ir reikalinga. Kalėdos juk kviečia į brolystę ir solidarumą Kristuje.
Prašykime kartu maldoje, kad Viešpats įžiebtų kiekviename iš mūsų dvasinę šviesą ir per tai apdovanotų mus tikru kalėdiniu džiaugsmu.
Vilkaviškio vyskupas
Rimantas Norvila
© 2009 XXI amžius
|