|
Kad kiekvieno namuose būtų jauku, vyrautų santarvė, meilė, o iš to gimtų viltis
Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audriaus Juozas Bačkis linki susirinkus prie šventinio stalo užmiršti nepriteklius ir sunkumus, apdovanoti artimuosius meile ir viltimi. Užmirškime visą tą blogą, kurį girdime, užmirškime sunkumus. Šeimos rate arba tarp savųjų išsilaisvinkime. Vienas kitam galime duoti meilės ir suteikti vilties. Kas myli nėra vienas, kalbėjo kardinolas.
Prieš metus džiaugėmės didžiausiu gimstamumu Europoje, o dabar išgyvename dėl penkis kartus išaugusios žmonių emigracijos iš Lietuvos. Jūsų akimis žvelgiant, kas vyksta valstybėje, kurioje žmonės neranda sau vietos ir išvažiuoja laimės ieškoti svetur?
Žinoma, yra skaudu. Pasaulinė krizė paveikė ne tik Lietuvą tai nėra mūsų vienų problema. Žmogus šiandien yra laisvas ieškoti geresnio gyvenimo savo šeimai ir važiuoti į užsienį, jo niekas negali sustabdyti. Aš tik tikiuosi, kad tai ne visam laikui.
Trūksta prisirišimo prie krašto. Norėtųsi, kad žmonės labiau jį mylėtų, bandytų čia surasti būdų, gal ir su kitų pagalba, kaip įsitvirtinti.
Bet man skaudžiausia dėl tų, kurie išvažiuoja ir palieka čia savo vaikus. Senelių, giminių, vaikų namų globai... Vaikams tai didelė trauma. Kokie jie užaugs? Emigracija sužeidžia šeimas: jos pasidalina, kai kurie nebegrįžta. Kai kurie bando padėti saviesiems pinigėliais ar grįžti vasarą atostogauti, bet ryšys su Lietuva, prisidėjimas prie Lietuvos ekonomikos ir socialinio gyvenimo yra labai menkas.
Sunkmetis paveikė visas mūsų gyvenimo sritis, jis ypač skaudžiai palietė mažiausiai socialiai apsaugotų šeimų gyvenimą, tad apie kokį pavyzdį mes galime kalbėti jauniems žmonėms, kuriuos Jūs visą laiką keliate kaip ateities fenomeną? Jie juk mato, kad skriaudžiami jų seneliai, tėvai, kaip jie sunkiai gyvena, ties skurdo riba arba žemiau skurdo ribos.
Žinote, aš apversčiau klausimą. Priešingai, ką turi galvoti visi seneliai, kada vaikai jais nesirūpina. Daug važinėju po kaimą. Tikrai liūdna matyti tėvus, kurie turi savo vaikus, įsitaisiusius mieste, turinčius profesiją, darbą, bet visiškai nesirūpinančius savo senais tėvais. Dar liūdniau aš pažįstu tiek daug senelių, močiučių, kurios iš savo elgetiškos pensijos dar turi išlaikyti savo bedarbį sūnų, kartais, deja, ir geriantį.
Tegul tas jaunimas pagalvoja apie atsakomybę už tėvus. Negalima laukti pašalpų ar paramos tiktai iš valstybės solidarumo šeimoje nebėra.
Tačiau įvairūs sociologiniai tyrimai, atlikti šiais metais, byloja, kad sunkmečiu mūsų gerumas labiau prasiveržė. Tiek Carito, tiek kitų labdaringų organizacijų pateikiami duomenys rodo, kad net sunkmečiu žmonės gana neblogai aukoja.
Nėra to blogio, kuris neišeitų į gera. Aš manau, kad Lietuva išgyveno daug sunkesnių laikų. Pagalvokime apie karo metus, apie ištremtus žmones. Juk tada buvo didelis solidarumas, vieni kitiems padėjo.
Šiandien, kai spaudžia bedarbystė ir visokios problemos, kai kurie žmonės tikrai parodo savo gerą širdį, suartėja. Reikia tik džiaugtis tuo. Aš manau, kad tai pamoka, tas solidarumas tarp visų tai pagrindinis Bažnyčios socialinės doktrinos principas.
Jeigu šeima atliktų savo vaidmenį, aš manau, tėvai, anūkai ir seneliai labiau susijungtų, jie šiandien išspręstų daugiau skaudžių socialinių problemų.
Ko palinkėtumėte visiems ir kiekvienam mūsų šv. Kalėdų proga?
Mano linkėjimas yra pirmiausia pamąstyti, kam švenčiame Kalėdas. Tai vis tiek yra kūdikėlio Jėzaus, Dievo meilės laikas, laikas, kai Dievas atėjo į mūsų tarpą. Dievas šiandien yra su mumis. Norint išgyventi Kalėdas savo dvasioje, reikia atsiverti meilei ir ja dalytis su kitais.
Šiais metais Kūčių ar Kalėdų stalas gal ir nebus toks sotus, apstus, gal nebus tokių brangių dovanų, bet norėčiau, kad žmonės, susirinkę prie to stalo, užmirštų kasdienius rūpesčius, susikauptų, vienas kitam paduotų ranką, uždegtų žvakutę, maldą sukalbėtų ar giesmelę sugiedotų ir nuoširdžiai dalintųsi tais gražiausiais žodžiais ir linkėjimais.
Užmirškime visą tą blogį, apie kurį girdime, užmirškime sunkumus. Šeimos rate arba tarp savųjų išsilaisvinkime. Vienas kitam galime duoti meilės ir suteikti vilties. Kas myli nėra vienas. Visuomet šalia jo bus ištiesta pagalbos ranka ir tas turėtų suteikti mums vilties. Aš norėčiau, kad Kalėdų šventės praeitų ramiai, kad kiekvieno namuose būtų jauku, vyrautų santarvė, meilė, o iš to gimtų viltis.
LRT
© 2009 XXI amžius
|