Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Lietuvos vardo tūkstantmetį palydėjus

Dievas vis tas pats.

Vis tik kokiais vardais Jį bešauksi.

                                      Vydūnas

Vydūnas gamtoje įžvelgė Kūrėją. Jis meldėsi prie šimtamečių ąžuolų, garbino Kūrėją prie jūros, gūdžioje girioje, evangelikų-liuteronų ir katalikų bažnyčiose. Gamtoje ir jos didybėje Vydūnas jautė Dievą. Vydūnas buvo gamtameldys. Tik gaila, kad ši sąvoka prieš tūkstantį metų buvo nesuvokiama. Taiklūs Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus SJ žodžiai, pasakyti 2009 m. liepos 26 dieną Kryžių kalne: „Nesigėdinkime pagonybės“. Pagonybė – mūsų tautos nugyvento gyvenimo dalis. Ir šiandien pagrindinės Lietuvos krikščioniškos šventovės stovi Lietuvių pagonių šventyklų vietose, o ir Kryžių kalnas, tautos kančios ir prisikėlimo vieta, – glaudžiai susijusi su ikikrikščioniškąja Lietuva.

Tik kalbėdami apie prieškrikščioniškąją Lietuvą gal neturėtume naudoti žodžio „pagonis“. Šį žodį mūsų tautai primetė kraugeriai kryžiuočiai, kurie kardu stengėsi pakrikštyti Lietuvą ir užvaldyti kraštą. O ir žodis „pagonis“ jiems buvo reikalingas tik tam, kad savo žiaurumus pateisintų prieš Šventąjį Sostą. Lietuvis nebuvo pagonis, o ir visi aisčiai buvo tik gamtameldžiai. Per saulę, jūrą, šimtamečius ąžuolus bei šventas girias jie matė Dievą. Tikrąjį Dievą – pasaulio ir Visatos Kūrėją. Toks gamtameldys buvo ir mūsų grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis, kuris per gamtą ir visa tai, kas joje gyva ir kruta, suvokė Kūrėją. Todėl ir savo nemirtingąją poemą jis pradeda žodžiais: „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą…“ Bet Lietuvai reikėjo biblijinio Dievo, kuris būtų glaudžiai suaugęs su senojo pasaulio kultūros paveldu. Ir šį Dievą prieš tūkstantį metų į mūsų kraštą stengėsi atnešti arkivyskupas misionierius Brunonas. Lietuva gynėsi. Gynėsi ne metus, ne dešimtmečius, bet šimtmečius, nes jautė, jos lietuvių ir biblijinis Dievas – tas pats, to paties pasaulio ir Visatos Kūrėjas.

Glaudžiai esame suaugę su ikikrikščioniškąja ir katalikiškąja Lietuva. Ir neteisūs istorikai, kurie dar ir šiandien bando tvirtinti, jog reformacija galėjo padėti Lietuvos kultūriniam gyvenimui, švietimui. Galėjo! Bet reformacija padėjo ir tautinį mentalitetą žlugdyti. Ir jeigu Lietuva būtų pasukusi liuteronybės keliu, kaip to norėjo Jogailaitis (pagal motiną), paskutinysis Kryžiuočių ordino magistras ir pirmasis Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis bei pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas, tai ar Lietuva, minėdama savo tūkstantmetį, būtų turėjusi tokią dainų šventę, tokius šokius, kuriuose atsispindėjo ikikrikščioniškoji Lietuva?! Visa tai dar 1525 metais Prūsijoje vokiečių valstybine religija apsišaukusi liuteronybė seniai būtų išblukinusi iš lietuvio sąmonės. Apie tai ir kalbėti netenka. Pavyzdys – Mažoji Lietuva.

Dėkokime jėzuitams, pranciškonams, kad jie su katalikybe į mūsų kraštą nešė mokslą, šviesą ir nepažeidė mūsų tautos pagrindinių vertybių, kurias dar 1599 metais išsakė katalikų kunigas Mikalojus Daukša Postilės pratarmėje: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos“. Dėkingi esame jėzuitams, kurie nesunaikino šių mūsų tautinių vertybių, kaip tą padarė vokiečių valstybinės religijos atstovai Mažojoje Lietuvoje. Priešingai. Jėzuitai, o ypač pranciškonai, į Lietuvos Katalikų Bažnyčios apeigyną įnešė ir tautinių elementų. Ir šiandien Lietuvos Katalikų Bažnyčia daug kuo skiriasi nuo Vakarų Europos, nes ji – tautinė. Ir tik lietuviai sekmadieniais prieš Sumą suklaupę gieda savojo poeto Antano Strazdelio Pulkim ant kelių. Lietuvos Katalikų Bažnyčios apeigyne deramą vietą surado Maironis, Bernardas Brazdžionis, o ir Vinco Kudirkos Tautinė giesmė mūsų Bažnyčiai nesvetima.

Didžiuokimės prieš tūkstantį metų į mūsų kraštą pradėjusia žengti savita ir originalia Lietuvos Katalikų Bažnyčia, kuri būdama tautine nesmerkia praeities, bet ja didžiuojasi. Dievas juk visur tas pats. Ir jeigu tikėsime Vydūno žodžiais, suprasime, jog mūsų Tauta – To paties Dievo Tauta, o mes – tik jos vaikai. Ir šie vaikai turi gyventi be pykčio, vaidų, pasipūtimo, kad ne kitų krikščioniškųjų koncesijų Dievas, tarkime, geresnis. Ne. Jis vienas ir Tas pats pasaulio kūrėjas, o mums lietuviams – Rūpintojėlis. Kad biblijinis Dievas į mūsų kraštą ėjo šimtmečius – rodo, kad ir gamtameldžių Dievas to paties pasaulio ir Visatos Kūrėjas. O ir gamtameldžių moralė buvo aukšta, nes jie tvirtai laikėsi Dešimties Dievo įsakymų, tik gal kiek kitaip juos interpretuodami.

Gamtameldystės vaidmenį mūsų tautoje dar prieš Antrąjį pasaulinį karą taikliai nusakė prof. Stasio Šalkauskio (1886–1941) mokinys, būsimasis Sibiro gulagų politinis kalinys kun. Stanislovas Krištonaitis (1912–1980) šiais žodžiais: „Lietuvių tauta, pagoniško tikėjimo įtakoje, į krikščionybę atsinešė sveikus prigimtosios doros pradmenis. Priėmus krikščionybę jos dorumas dar aukščiau pakilo, nes malonė nenaikina prigimties, tik ją patobulina. Tokiu būdu mūsų tauta galėjo atsilaikyti prieš grobuoniškas kaimyninių tautų įtakas“.

Išlaikėme šimtmečių egzaminus, netapome nei atskalūnais, nei išverstakailiais, ir šiandien mes galime būti ramūs, jog esame ne tik sau, bet ir Europai įdomūs. Esame kitokie. Tad ir didžiuokimės savo tapatumu.

Bernardas ALEKNAVIČIUS

Klaipėda

© 2009 „XXI amžius“