|
Teisinio nihilizmo brūzgynai
Antanas Uosis
Lietuva nenumaldomai artėja prie savo valstybės atkūrimo 20-mečio. Nors ir mėgstama pasigirti naryste ekonominėse ar militarinėse Vakarų organizacijose, džiaugsmo kol kas nėra daug. Savo kuklų atkurto valstybingumo jubiliejų valstybė sutinka krečiama daugelio skaudžių ligų.
Vis mėgstame pakalbėti apie ekonomines problemas. Bet tiek jau to kad ir ką sakytų sovietmečio besiilgintys pensininkai, Lietuvoje pragyvenimo lygis šiandien aukštesnis nei daugelyje buvusios SSRS respublikų. Tačiau žymiai rečiau kalbama apie moralinę krizę, baigiančią sugraužti valstybės kūną. Ir nors daugelis nusivylimą ir masinę emigraciją sieja kaip tik su krize ir nedarbu, tačiau yra ir dar vienas svarbus faktorius socialinio teisingumo stoka.
Viskas prasideda nuo visiškai korumpuotos ir vis dar sovietinės teismų sistemos. Kaip pastebėjo vienas Europos Parlamento narys, kaip tik Lietuvos teismai gali būti tuo sprogstamuoju užtaisu, galinčiu susprogdinti neseniai sumūrytus valstybingumo pamatus. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Jei Breste žuvusį mūsų saugumo karininką Vytautą Pociūną būtų galima priskirti prie aukščiausiosios kraštą valdžiusių valstybininkų grupuotės priešų, tai pati teismų sistema yra tokia korumpuota, kad gina pati save. Tai aiškiai rodo nepilnamečių tvirkinimo istorija, kurią nutraukė tik desperatiški Drąsiaus Kedžiaus šūviai. Bet net ir tada prokurorų ir teisėjų klanas nepasimetė atrodo, kad byla bus tyliai numarinta. Nepabijota apgauti net Prezidentės: kai ji leido generaliniam prokurorui dirbti toliau, jau kitą dieną buvo panaikinti beveik visi kaltinimai įtariamiesiems.
Tai tik matomiausia ledkalnio dalis. Kasdienybėje tokie teismų nekompetetingumo ar atviro paperkamumo faktai užpildo didžiąją dalį kriminalinių kronikų. Ir tai ne tik iškrypėlių ar vagių problema. Puikiai prisimename G. Petriką ir tą juokingą bausmę, kuri jam buvo pasiūlyta už keliasdešimt milijonų litų iššvaistymą. O pinigai iki šiol nerasti. Galime prisiminti ir pedofilijos skandalų priešistorę vienas žinomas Kauno pedofilas daug kartų išsisuko su minimaliomis ar net lygtinėmis bausmėmis. Pagaliau prieita prie nūraus grotesko Čekanavičius, vos paleistas iš teismo salės, tuoj pat gatvėje ėmė ieškoti naujos aukos.
Sistemos karikatūriškumą iliustruoja ir bausmių taikymo būdas. Senokai niūriai juokaujama, kad Lietuvoje greičiau į kalėjimą įkiš dešimt kiaušinių pavogusią pensininkę, negu milijonus nušvilpusį biznierių arba politiką. Tą iliustruoja ir istorija su Darbo partijos vadovu, kuris dabar teisingumo ieško Europos teismuose.
Teismo bausmės taip pat privalo atitikti nusikaltimo sunkumą. Jei JAV už rankinuko išplėšimą iš moters rankų gausi mažiausiai aštuonerius metus kalėjimo, tai jau minėtas Sekundės banko vadovas gauna tik septynerius metus už nusikaltimus, kurie užjūriuose įvertinami keliasdešimt ar net keliais šimtais nelaisvės metų.
Toks neteisingumas yra nuo pat aukštųjų rezonansinių bylų iki smulkių prasižengimų. Prieš kelerius metus nuskambėjo atsitikimas, kai besiginantis žilagalvis (buvęs Lietuvos partizanas) peršovė jį puolusius jaunus chuliganus. Nors akivaizdu, kad senukas gynėsi nuo įžūlių užpuolikų, kadangi vienas jų buvo nušautas, auka netikėtai pavirto nusikaltėliu. Ir tik po ilgo teisminio tampymosi pensininkas buvo išteisintas. Keistokai atrodo ir pats teisingumo vykdymas. Štai iš Ispanijos atvežtas lietuvis žudikas ten begyvendamas suspėjo nudobti dar vieną žmogų, o spauda praneša, kad bausmės už dvigubą, ispanišką ir lietuvišką žmogžudystes bus ne sudėtos, o tik sugretintos t. y. jis gaus tik vieną jų. Tai teisybė?..
Praeitą savaitę spaudoje rašyta apie dvi narkomanes, valkatavusias ir vagiliavusias iš sostinės parduotuvių. Joms skirta po trisdešimt parų arešto. Ar tai bausmė? Greičiau kurortas. Viena jauna moteris moteris teisiama dvidešimt penktą, kita, regis, aštuonioliktą kartą. Ir abiems joms dar nėra nė trisdešimties... Ar tokie žmonės dar gali pasitaisyti? Teoriškai taip. Tik žinant jų priklausomybę nuo kvaišalų, ši galimybė artima nuliui.
* * *
Taigi, teismai ir teisėsauga dažniausiai neatlieka savo funkcijų arba atlieka jas blogai. Tuo pat metu žiniasklaida plačiai nušviečia, kokia gailestinga mūsų Temidė valdžios vyrams ir šiaip piniguotiems nusikaltėliams. Paprastą žmogų apima didžiulis pyktis ir apmaudas. Tokią neteisybę Lietuvos pilietis gali pajusti visur. Ir tiesą surasti jam bus labai nelengva, nebent žmogus turi daug pinigų advokatams. Tai gali būti ir sukčiai, brukantys nekokybišką prekę ar paslaugą, arba komunalininkai, priskaičiuojantys astronominius mokesčius už nesuteiktas paslaugas, žemėtvarkininkai, nerandantys galimybės atiduoti tėvų ir senelių žemę, nes daugelis sklypų, ypač prie didžiųjų miestų, išdalinti ponams, sugebėjusiems perkelti savo žemes iš tolimiausių šalies kampelių.
Pavyzdžius galima vardinti ir vardinti be galo. Didesnės ar mažesnės neteisybės, beviltiško tiesos ieškojimo, skriaudos jausmas sukuria ir pasyvų abejingumą, kai į viską numojama ranka. Bejėgiškumo jausmas persmelkęs daugelio paprastų Lietuvos žmonių gyvenimą. Ir tai ne tik ekonominės krizės padariniai: žiaurus nedarbas, elgetiški atlyginimai ir senatvės pensijos, kas ketveri metai pasikartojantis nusivylimas po Seimo rinkimų. Štai anądien internete aptikau namų apšiltintojų pokalbių svetainę. Tikėjausi, kad ten žmonės dalinasi savo patirtimi, kaip išspręsti pigesnio apšildymo problemą. Tačiau apie apšiltinimą ir jo būdus buvo visai nedaug pasisakymų. Didžioji dalis svetainės lankytojų su neslepiama nuoskauda dalijosi savo asmenine patirtimi, kaip jiems buvo neleista apsišiltinti savo butų arba atsijungti nuo centralizuotos šildymo sistemos, kaip grasinta teismais ir reikalauta kyšių. Pasirodo, ir čia Lietuvos įstatymai yra ne paprastų piliečių, o pinigus renkančių valdininkų pusėje, o tokio savarankiškumo demonstravimas žmonėms dažniausiai baigiasi didelėmis baudomis...
Taip ir dejuoja tie, kurie dar neprarado meilės savo kraštui ir tikėjimo šviesesne rytdiena. Tik tokių žmonių vis mažiau. Senoji karta išeina, o jaunimas, ypač nekantresnis, kraunasi daiktus ir suka ieškoti skalsesnės duonos svetur. Žmones ne tik skurdas slegia jie jaučia, kad negali nieko pakeisti. Ką jau ten paprasti piliečiai juk net legendinis A. Sabonis viename interviu rusų sporto žurnalui prasitarė, kad didžiausias jo gyvenimo pasiekimas yra tas, kad jo vaikai gali gyventi užsienyje. Ten, kur jie galės spręsti savo likimą patys... Žinoma, kad A. Sabonio būties ir buities problemų pavydėtų daugelis lietuvių. Bet jei jau pats mūsų ąžuolas, visada padėjęs Lietuvai sporto arenose, palūžo psichologiškai, tai tikrai blogas ženklas.
Yra apie ką susimąstyti mūsų politikams, tik ar jie tai supras?
© 2010 XXI amžius
|