Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

„Alma Mater“ ir Povilas Pečeliūnas

Lietuvos pogrindžio leidinio „Alma Mater“ rinkinio viršelis

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido svarbų veikalą – pogrindžio leidinį „Alma Mater“, ėjusį okupacijos sąlygomis. Ta dvasia, kuri liejosi iš šio leidinio iniciatorių (tik nepriklausomybės metais sužinojome tikrąjį jo leidėją ir atsidavimą), buvo tikra atgaiva, jį skaičiusiems žmonėms leisdavusi pasijusti laisvais. 1980-ųjų pabaigoje leidinys buvo skirtas Vilniaus universiteto (tada vadinto kolaboranto A. Sniečkaus vardu) įkūrimo 400 metų jubiliejui.

Ir štai dr. Egidijaus Jaseliūno dėka šis reikšmingas kūrinys išleidžiamas jau laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje. Reikia džiaugtis ir sutvarkytais (nors ir nežymiai) „Alma Mater“ straipsniais, ir paties dr. E. Jaseliūno pratarme šiam leidimui. Nors 1979 metų vasario 16-osios išvakarėse pasirodžiusio „Alma Mater“ pirmame numeryje buvo nurodyta, kad leidinį leidžia „Laisvosios spaudos organizacinė grupė“, ir netgi buvo susidariusi nuomonė, kad jį leidžia universiteto dėstytojai ar studentai, iš tikrųjų jo leidimas gulė ant vieno patrioto, atkaklaus lietuvio Povilo Pečeliūno pečių – jis buvo šio po 100 puslapių keturių numerių žurnalo sumanytojas, redaktorius ir leidėjas. Su jam talkinusia sužadėtine Danute Keršiūte P. Pečeliūnas 1979 metais parengė ir išleido tikrai intelektualų pogrindžio žurnalą „Alma Mater“, skirtą  Vilniaus universiteto 400 metų įkūrimo jubiliejui. Universiteto jubiliejui aktyviai rengėsi ir sovietinė valdžia, tačiau pagal savo propagandinę liniją ji rengėsi klastoti universiteto įkūrimo bei veiklos faktus. Todėl šis žurnalas buvo svarbus kaip atsvara klastotėms ir propagandinėms poveikio priemonėms. Cituodamas D. Keršiūtės žodžius, dr. E. Jaseliūnas pastebi, kad P. Pečeliūnas sugalvojo leisti „Alma Mater“ ir todėl, kad norėjo parodyti, jog tuometinei pogrindžio spaudai išsakomi priekaištai dėl jos nepakankamai aukšto intelektualinio lygio yra nepagrįsti – pogrindžio spauda gali būti ir aukšto lygio, tik tam reikia sudaryti sąlygas. „Alma Mater“ buvo orientuota į jaunimą, studentus ir apskritai inteligentiją. Ar sovietinės okupacijos sąlygomis buvo galima įgyvendinti tokį tikslą – kitas klausimas. Mes matome, kad nėra lengva tokių tikslų siekti net ir šiais laikais – laisvės sąlygomis.

„Alma Mater“ daug vietos skyrė Vilniaus universiteto istorijai, švietimo ir kultūros apraiškoms Lietuvoje, krikščioniškai tematikai (ypač filosofams A. Maceinai, J. Girniui, L. Karsavinui), sovietinės propagandos demaskavimui, aktualiems to meto kultūriniams ir politiniams įvykiams (pavyzdžiui, buvo paskelbti tada prieš 40 metų sudaryto Molotovo-Ribentropo pakto dokumentai). Leidinyje taip pat yra vienas reikšmingas dokumentas – iš pogrindinio leidinio „Perspektyvos“ perspausdintas kreipimasis į baudžiamųjų organų bendradarbius ir pagalbininkus, parašytas rusų emigrantų organizacijos Liaudies darbo sąjungos (Rusijos solidaristai), kurios veikla ypač gąsdino sovietinį saugumą. Įdomu, kokiu būdu leidinys „Perspektyvos“ palaikė ryšius su šia rusų organizacija?

„Alma Mater“ šį kreipimąsi perspausdino ir todėl, kad buvo sužinota, jog „iš šiemet (turbūt 1978 metais – „XXI amžiaus“ pastaba) įstojusių į Vilniaus universitetą yra 340 (!) KGB užverbuotų seklių, kurių dalies pavardės yra žinomos“. (Tikrai keista ir stebėtina, kad per 20 nepriklausomybės metų nė vieno KGB agento, veikusio Vilniaus universitete, pavardė nebuvo paviešinta.)

Spausdintas rašomąja mašinėle ant kalkinio popieriaus (taip galima atspausdinti iškart 10 egzempliorių), „Alma Mater“ toliau plito be leidėjo žinios, operatyviai pasiekdamas daugelį skaitytojų. Beveik visi numeriai greitai patekdavo į Vakarus, ir ten buvo perskaitomi per radiją ar išspausdinami atskirais leidiniais. (Per „Alma Mater“ netgi vyko, kaip aiškina dr. E. Jaseliūnas, dialogas su išeivija, pavyzdžiui: buvo atsiliepta į Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą, informuota apie semiotiko A. J. Greimo lankymąsi universitete ir publikuoti Kanadoje leidžiamo laikraščio „Tėviškės žiburiai“ straipsniai.)

„Alma Mater“ leidėjas P. Pečeliūnas (g. 1928 metais) buvo išsimokslinęs, talentingas žmogus, aktyvus visuomenės veikėjas, baisiaisiais 1949–1952 metais universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Kadangi nepriklausė nei komjaunimui, nei komunistų partijai, P. Pečeliūnas neturėjo galimybės dirbti Vilniaus universitete, todėl dirbo mokytoju bendrojo lavinimo mokyklose, o paskutinius dešimt metų iki suėmimo – rusų vakarinėje mokykloje lietuvių kalbos mokytoju. Buvo labai išsilavinęs, savo mažame vieno kambario bute turėjo surinkęs vos ne visą prieškario Lietuvos humanitarinę literatūrą, gerai išstudijavęs filosofiją, istoriją, literatūrą, pats parašęs du romanus, tris noveles, eilėraščius. Jis bendravo su daugeliu to meto intelektualų: rašytoju R. Lankausku, kalbininku B. Savukynu, literatūros tyrinėtoju A. Zalatoriumi, universiteto docentu V. Skuodžiu (iš kurio gaudavo jo leidžiamą pogrindžio leidinį „Perspektyvos“), bibliografu A. Ruzgu ir kt. P. Pečeliūnas ne tik leido „Alma Mater“, bet ir bendradarbiavo kituose periodiniuose ir neperiodiniuose pogrindžio leidiniuose.

Po kelių kratų  P. Pečeliūną suėmė 1980 m. sausio 9-ąją ir gruodžio 22-ąją nuteisė savaitę trukusiame „teismo“ posėdyje. Kartu su P. Pečeliūnu buvo teisiamas ir V. Skuodis bei G. Iešmantas (su pastaruoju pažįstamas buvo tik epizodiškai). Būdamas silpnos sveikatos, lageryje skelbė bado akcijas, o išbuvęs visą skirtą bausmės laiką ir grįžęs į Lietuvą (1987 m. spalio 25 d.), aktyviai tęsė politinę kovą. 1988 metais organizavo pirmąją viešą Vasario 16-osios minėjimą Katedros aikštėje, surengė bado streiką Katedros aikštėje, reikalaudamas išlaisvinti politinius kalinius, 1989 metais įkūrė Lietuvos demokratų partiją, dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio veikloje, kandidatavo į AT rinkimus. Bet netikėtai prieš pat rinkimus, 1990 m. vasario 23 dieną mirė, eidamas 62-uosius – ir taip silpną sveikatą palaužė kalinimas, persekiojimai, o gal padėjo ir sovietiniai žudymo meistrai.  Į amžinybę išėjo įvykdęs pal. arkivyskupo Jurgio Matulaičio priesaką „sudegti kaip žvakė“. Pasiaukojantis Povilo Pečeliūno žygdarbis neturi būti pamirštas. Ir tam pasitarnauja dr. E. Jaseliūno parengta ir LGGRTC pakartotinai išleista P. Pečeliūno „Alma Mater“.

Pagerbdami partizanų kovos idealų tęsėjo Povilo Pečeliūno atminimą, planuojame spausdinti reikšmingesnius ir aktualumo nepraradusius straipsnius iš „Alma Mater“.

© 2010 „XXI amžius“