|
Religinės vertybės ir ekonomika
Mindaugas BUIKA
Sociologinių apklausų duomenys
Sausio 2731 dienomis Šveicarijos kurortiniame miestelyje Davose vykęs 40-asis Pasaulinio ekonomikos forumas patvirtino, kad vertybių ir religijos klausimai tampa vis aktualesni verslo ir politikos gyvenimui. Kaip tik šiam renginiui buvo publikuota apžvalginė medžiaga Tikėjimas ir globalinė darbotvarkė: vertybės pokrizinei ekonomikai (Faith ant the Global Agenda: Values for the Post-Crisis Economy), patraukusi didelį tarptautinės žiniasklaidos dėmesį. Rinkinyje, be kita ko, pateiktos žymių religinių (krikščionybės, judaizmo, islamo, budizmo) vadovų įžvalgos apie etikos, religijos ir ekonomikos santykį, papildančios 2009 metais šiai temai paskelbtą popiežiaus Benedikto XVI encikliką Caritas in Veritate.
Publikacijos rengėjai Pasaulinio ekonomikos forumo steigėjas profesorius Klausas Švabas ir Džordžtauno (JAV) jėzuitų universiteto rektorius Džonas De Džoja įžangoje pabrėžia, kad dabartinė ekonomikos krizė skatina iš naujo permąstyti gamybos ir verslo santykių eigą. Reikia iš naujo atrasti tvirtą moralinę atramą šiai veiklai bei sukurti naujus reguliacinius mechanizmus atsižvelgiant į ekonomikos ir politikos tarpusavio priklausomybę. Jeigu mes norime išlaikyti visuomenę vieningą (kas dabartinėje globalizacijos ir identiteto ieškančioje epochoje yra gyvybiškai svarbu), turime suprasti, kad bendruomenės ir solidarumo principai dabar yra svarbesni nei bet kada anksčiau, teigia apžvalginės medžiagos redaktoriai. Šiandien fundamentaliausias klausimas ar mes adaptuosime bendruomeniškumo dvasią, ar grįšime atgal į senus įpročius ir kraštutinumus bei perlenkimus, kurie toliau žlugdys socialinę taiką.
Jie atkreipia dėmesį, kad šiandien pasaulyje tarp jaunų žmonių vyrauja nuomonė, kad vertybės turi ypatingą reikšmę ekonomikai. Kaip tik sudarytame rinkinyje pateikti išsamūs sociologinės Facebook tinklo apklausos rezultatai. Tyrime dalyvavo daugiau kaip 130 tūkstančių respondentų Vokietijoje, Prancūzijoje, Indijoje, Indonezijoje, Izraelyje, Meksikoje, Saudo Arabijoje, Pietų Afrikoje, Turkijoje ir Jungtinėse Valstijose, kurių amžius nesiekė 30 metų. Iš tikrųjų visus, netgi ekspertus, nustebino, kad daugiau kaip du trečdaliai apklaustųjų yra įsitikinę, jog dabartinė ekonomikos krizė taip pat yra etikos ir vertybių krizė. Tik ketvirtadalis jaunųjų respondentų mano, kad didelės, daugianacionalinės verslo ir gamybos kompanijos savo veikloje vadovaujasi etinėmis vertybėmis. Apklausos dalyviai buvo žymiai palankesni smulkiajam ir vidutiniam verslui, nes 40 proc. jų sakė, kad šiam sektoriui yra būdingas vertybinis požiūris. Kitas įdomus minėtos apklausos rezultatas du trečdaliai jų yra įsitikinę, kad darbinėje veikloje nesivadovaujama tomis pačiomis vertybėmis, kurių dažniausiai laikomasi (ar jos laikomos siektinomis) privačiame gyvenime. Šis atotrūkis pačią žmogaus asmenybę pavojingai suskaldo. Uždavus respondentams iš visų žemynų klausimą, ar verslui pirmiausia turėtų rūpėti savininkų, darbuotojų ar klientų reikalai, ar visų šių trijų sluoksnių kartu paėmus, beveik pusė atsakė, kad visų trijų vienodai.
Strateginė tarptikybinio dialogo reikšmė
Publikacijos autoriai daro išvadą, kad ši precedento neturinti apklausa atskleidžia vertybių deficitą globalinėje ekonomikoje. Tada kyla dar vienas esminis klausimas kaip reikia pertvarkyti tarptautinę ekonominę sistemą, skatinant didesnę bendrystę ir tarpusavio paramą, kad būtų sukurtas teisingesnis, stabilesnis ir vertybėmis grindžiamas pasaulis. Kaip tik todėl publikacijoje Tikėjimas ir globalinė darbotvarkė savo mintimis dalijasi Konstantinopolio stačiatikių patriarchas Baltramiejus I, Maskvos stačiatikių patriarchas Kirilas I, Kenterberio anglikonų arkivyskupas Rovanas Viljamsas, Pasaulio Bažnyčių tarybos pirmininkas liuteronų pastorius Olavas Fyksė Tveitas. Katalikams atstovauja Miuncheno arkivyskupas Reinhardas Marksas, Caritas Internationalis generalinė direktorė Leslė Ana Knait, brazilų kilmės domininkonas brolis Betas. Visi jie savo mąstymuose plačiai remiasi popiežiaus Benedikto XVI mokymu. Publikuojami ne tik krikščionių, bet ir kitų religijų žymiųjų atstovų Izraelio rabino Davido Rozeno, Irano prezidento ajatolos Sejedo Mohamado Hatamio, Stambulo didžiojo muftijaus Mustafos Sagričio, Japonijos budistų federacijos pirmininko Jukejaus Macunagos pasisakymai (kai kuriuos jų apžvelgsime vėlesnių XXI amžiaus numerių puslapiuose.)
Taigi, dabartinė ekonomikos krizė akivaizdžiai atskleidė, kad tarptautiniam finansų modeliui reikia reformos ir čia religija bei tikinčiųjų bendruomenės atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį. Todėl ir Pasaulinis ekonomikos forumas, kuriame politiniai bei verslo veikėjai nagrinėja skurdo sumažinimo, saugumo, ekologines problemas, nuo 2001 metų tradiciškai kviečia dvasinius vadovus dalyvauti diskusijose. Kuo platesniam pažinimui ir strateginių sprendimų priėmimui yra reikalingas didesnis tarptikybinis supratimas, gilesnis ryšys tarp religijos ir mokslo, kad ateityje būtų išvengta fatališkų klaidų.
Popiežius Benediktas XVI savo enciklikoje Caritas in Veritate pranašiškai perspėja, kad dalijimosi gėrybėmis ir resursais, nuo kurio priklauso autentiškas vystymasis, negarantuoja tik technologiniu progresu ir ekonomine nauda paremti santykiai. Tam reikia vertybių ypač tikėjimo ir proto šviesos apšviestos artimo meilės, kuri padeda blogį įveikti gėriu ir pasiekti laisvės ir sąmoningos atsakomybės abipusiškumą. Atrodo, šis Šventojo Tėvo mokymas jau daro globalinį poveikį visuotinio solidarumo pripažinimui ir stiprėjimui.
© 2010 XXI amžius
|