Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Lietuviškas žodis išeivijoje

Benjaminas ŽULYS

Praėjusiųjų metų liepą sukako šimtas metų, kai Amerikos lietuviai pradėjo leisti savo laikraštį „Draugas“. Ilgiausiai jis buvo leidžiamas Čikagoje: čia praėjo ne vieną veiklos etapą, patyrė įvairių išgyvenimų, pakilimų bei sunkumų. Jubiliejus buvo minimas Amerikos lietuvių bendruomenėje, ne vienąsyk prisimintas ir Lietuvoje. Vienas iš paminėjimo akcentų – paroda, neseniai atidaryta Istorinėje Lietuvos Respublikos prezidentūroje Kaune. Parodos atidaryme dalyvavo kadenciją baigęs LR Prezidentas Valdas Adamkus, išeivijos istorijos tyrinėtojas prof. Egidijus Aleksandravičius, žurnalistas Mykolas Drunga, kiti svečiai, lietuvių išeivijos istorijos žinovai.

Parodoje eksponuojami anais laikais ėjusio „Draugo“ gyvenimo puslapiai, kita informacinė, archyvinė medžiaga iš lietuvių išeivijos gyvenimo. Štai 1950 m. lapkričio 8 dienos numerio pirmame puslapyje stambiu šriftu skelbiama: „Rusijai priimtina tik Amerikos kapituliacija“. Tų pačių metų gruodžio 8 dienos pirmame puslapyje stambia antrašte pranešama: „Amerikos ūkis pereina karo meto padėtin“. Kitame numeryje skelbiama, kad „Rusija rengia dirvą atsisakyti sutarčių su Anglija ir Prancūzija“. Spausdinami teminiai skyreliai „Žinios iš pavergtos Lietuvos“, „Žinios iš tremties“. 1917 m. kovo 17 dienos numeryje pranešama: „Rusija palikusi be caro“, 1935 m. liepos 27 dienos numeryje – „Šventinamas Dariaus ir Girėno paminklas“, 1940 m. rugpjūčio 2 dienos numeryje – rašinys „Tikrasis Lietuvos tragedijos vaizdas“. Kitur rašoma apie Lietuvos kariuomenę Vilniaus krašte, apie Antano Smetonos mirtį, daug kitų dalykų. Atskirai eksponuojamos buvusių „Draugo“ darbuotojų nuotraukos. Tai 1944–1952 metais buvęs laikraščio administratorius kun. Antanas Misiūnas, per 40 metų redakcijoje dirbęs Bronius Vladas Cibulskis, apie 20 metų spaustuvininku – Jonas Kulikauskas. Kitose nuotraukose – spaustuvės tekstų rinkykla, spausdinimo mašina, dabartinės spaustuvės statybos pradžios vaizdas.

Ši paroda – ne vien „Draugo“ šimtmečio paminėjimas, tai ir su lietuvybe, tautiečių gyvenimu, kultūrine veikla išeivijoje susijusios spaudos paminėjimas. Lietuvių išeivijos institutas leidžia tęstinį leidinį „Egzodo archyvas“, kuriame publikuoja svarbiausią ir įdomiausią istorinę medžiagą. Tai D. Kuizinienės „Lietuvių literatūrinis gyvenimas Vakarų Europoje“, J. Gabrio „Tautos sargyboje“, A. Petraitytės sudaryta knyga „VLIK’as ir Lietuvos diplomatinė tarnyba išeivijoje“, V. Rastenio sudarytas straipsnių rinkinys „Tarp kairės ir dešinės, tarp Lietuvos ir Amerikos“, V. Kasperavičiūtės sukauptas dokumentų rinkinys „Lietuvių diplomatija išeivijoje 1920–1940 m.“ ir kt.

Parodos atidarymo proga įvykusiame pokalbyje apie išeivijos lietuvius ir jų spaudą prezidentas V. Adamkus, daug metų praleidęs Amerikoje, prisiminė artimai bendravęs su ne vienu išeivijos spaudos redaktoriumi, kitus irgi pažinojęs. Antai „Draugo“ redaktorius Leonardas Šimutis nuolat pasisakydavo už Lietuvos nepriklausomybės atgavimą, telkė remiančiuosius šią idėją, buvo tvirtas krikščionis demokratas. Tikras romantikas buvęs laikraščio „Sandara“ redaktorius Mykolas Vaidila romantiškai įsivaizdavo ir nepriklausomą Lietuvą, komunizmo priešas Pijus Grigaitis pasisakė už Lietuvos nepriklausomybės atgavimą.

Susitikime buvo kalbėta apie leidinį „Darbininkas“, kurio jau senokai nėra, laikraštį „Naujienos“, nors pastarajam iki šimto metų tetrūko vos kelerių metų. Kaip pastebėjo išeivijos spaudos tyrinėtojas doktorantas Arūnas Antanaitis, 1988–1990 metais „Draugas“ buvo likęs vienintelis lietuvių išeivijos Amerikoje laikraštis. Beje, jis atsargiai vertino to meto įvykius Lietuvoje, pradžioje labiau linko prie Lietuvos laisvės lygos, o ne prie Sąjūdžio, nes jame buvo ir komunistų. Bet vėliau „Draugo“ nuomonė pasikeitė ir Sąjūdį jis pavadino svarbiausiu per 50 okupacijos metų Lietuvoje reiškiniu. Buvo prisiminta ir tai, kad Amerikos lietuviai per visą sovietinį laikotarpį Lietuvoje nedavė ramybės Amerikos kongresui, prezidentams, ragino nepripažinti Lietuvos okupacijos ir šiems siekiams liko ištikimi iki pat nepriklausomybės atgavimo. „Draugas“ tais sunkiais Lietuvai metais ragino išeivijos lietuvius prisidėti prie tėvynės išlaisvinimo misijos.

Parodos organizatorius pasiekė buvusios „Draugo“ redaktorės Laimos Apanavičienės laiškas, kuriame ji džiaugėsi, kad po šios parodos dar daugiau žmonių sužinos apie ne Lietuvoje leidžiamus leidinius.

Bet laikai, o iš dalies ir požiūris į leidybą keičiasi. Kaip pastebėjo prof. E. Aleksandravičius, kažkada vyravo pasaulėžiūrinė spauda, dabar ji įgavo verslo atspalvį. Nors susitikime buvo tradiciškai linkima „Draugui“ sulaukti dar vieno šimtmečio, tačiau gyvenimas byloja kitką. Jei prieš kurį laiką laikraštis ėjo dešimties ir daugiau tūkstančių egzempliorių tiražu, tai dabar – siekia vos tūkstantį. Nepadeda nė kuklios aukos. Naujieji lietuvių emigrantai gausiais būriais plaukia į Ameriką, bet jie suinteresuoti tik savo materialine gerove, nori kuo greičiau praturtėti, o lietuviškas spausdintas žodis jiems ne itin rūpi. Tiesa, atkakliausieji lietuvių patriotai ragina tautiečius burtis apie „Draugą“, išsaugoti lietuvybę, puoselėti gimtąjį žodį. Bet tai nelengvas kelias.

Kaunas  

© 2010 „XXI amžius“