|
Konstitucinės krizės ženklai
Giedrius Grabauskas-Karoblis
Lietuvoje ekonominė padėtis vis sunkėja. Kyla nedarbo lygis, šiuo metu jau net 13,2 proc. Lietuvos gyventojų neturi darbo. Prognozuojama, kad balandžio mėnesį nedarbo lygis perkops 15 proc. ribą. Kai kuriuose rajonuose nedarbas itin didelis Druskininkų (17,3 proc.), Ignalinos (16,7 proc.), Mažeikių ir Akmenės rajonuose (po 16,2 proc.), Panevėžio mieste (15,8 proc.). Mažiausias nedarbo lygis yra Neringos savivaldybėje (4,3 proc.), Elektrėnų (7,2 proc.) ir Birštono (8,4 proc.) savivaldybėse.
Spaudos padėtis Lietuvoje taip pat sudėtinga. Nuo 2009 metų sausio 1 dienos buvo panaikintos PVM lengvatos spaudai ir šis mokestis nuo 5 pakilo iki 19 proc., o nuo 2009 rugsėjo 1 dienos iki 21 procento. Nors Seimo nariai A. Sacharukas ir D. Meiželytė-Svilienė gruodžio mėnesį pateikė įstatymo projektą dėl PVM mokesčių lengvatų spaudai, tačiau šio įstatymo projekto svarstymas vis atidedamas. Ypač sudėtingoje padėtyje atsidūrė kultūrinė, krikščioniška spauda. Lenkijoje sąlygos palankesnės, todėl kaimyninės šalies spaustuvėse jau spausdinama didžioji dalis Suvalkijos, Dzūkijos laikraščių, didelė dalis Kaune ir Vilniuje leidžiamų laikraščių bei žurnalų. Tad lėšos iš Lietuvos keliauja į Lenkiją, šios šalies spaustuvės dirba pilnu pajėgumu, o mūsų bankrutuoja arba atleidžia didelę dalį darbuotojų.
Europos Sąjungos šalyse ekonominė padėtis skirtinga. Kai kuriose šalyse regimi ekonomikos atsigavimo ženklai, kai kuriose jų dar nematyti ar krizė tik gilėja. Žvelgiant į ES šalių gyventojų pajamas, padėtis labai skirtinga. Lietuvos gyventojų pajamos yra vienos mažiausių Europos Sąjungoje, kartu su Latvija ir Bulgarija esame tarp trijų skurdžiausių Europos valstybių. Tiesa, Bulgarijoje dalies vietos gyventojų pajamos dar mažesnės nei Lietuvoje nuo 150 iki 300 eurų per mėnesį. Lietuvoje minimalus atlygimas yra 670 litų (beveik 200 eurų), o daugelio žmonių pajamos tesiekia nuo 200 iki 400 eurų per mėnesį. Kipre minimalus atlyginimas siekia 700 eurų, o didelės dalies žmonių pajamos nuo 700 iki 1300 eurų per mėnesį. Graikijoje minimalus atlyginimas siekia 800 eurų, o didelės dalies vietos gyventojų pajamos nuo 800 iki 1500 eurų per mėnesį. Prancūzijoje minimali alga 1000 eurų, daug šios valstybės gyventojų gauna nuo 1200 iki 2300 eurų pajamas. Airijoje minimali alga didesnė 1400 eurų, o didelės dalies gyventojų pajamos nuo 1500 iki 2500 eurų per mėnesį. Svarbu pastebėti ir tai, kad kai kurie maisto produktai Kipre, Graikijoje, Prancūzijos ar Airijos provincijos regionuose tik 2030 procentų brangesni nei Lietuvoje, yra daug maisto prekių, kurių kainos tokios kaip Lietuvoje. Daugelio senųjų ES šalių ir Lietuvos kuro kainos vienodos, o Ispanijoje kuras pigesnis nei Lietuvoje.
Lietuvoje regimi akivaizdūs konstitucinės krizes ženklai. Pažeidžiami mažiausiai keli esminiai Lietuvos Konstitucijos straipsniai. Pradedant nuo 1 Konstitucijos straipsnio (Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika). Taip, Lietuvoje egzistuoja dalinė spaudos laisvė, žodžio laisvė, tačiau už laisvą žodį gali būti žiauriai keršijama (Uspaskicho grupuotės persekiotos buvusios Krekenavos agrofirmos darbuotojos D. Budrevičienės, šiuo metu įtakingų nusikaltėlių persekiojamos teisėjos N. Venckienės pavyzdžiai). Kokia demokratija, jei atvirai klesti nebaudžiami pedofilai, jei iš esmės netiriamos didžiulės aferos (EBSW, Draugystės ir kitos ), jei su aferistų klanais susiję korumpuoti saugumo pareigūnai kelerius metus netrukdomi sekė žurnalistus. Tai jau ne demokratijos, o anarchijos ir kleptokratijos požymiai. Konstitucijos 5 straipsnyje sakoma: Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Valstybės įstaigos tarnauja žmonėms. Deja, paplitęs sąžiningų valstybės pareigūnų, teisėjų persekiojimas, žurnalistų sekimas leidžia suabejoti šio Konstitucijos straipsnio galiojimu. Akivaizdžiai pažeidžiami ir kai kurie kiti Konstitucijos straipsniai.
Dabartinė vyriausybė priėjo aiškiai apibrėžtą rubikoną. Taip, ši vyriausybė gerokai skiriasi nuo G. Kirkilo vyriausybės. Ji gerokai profesionalesnė. Kirkilo vyriausybė buvo iš esmės korupcinė, valdoma šešėlinių klanų, ko negalima pasakyti apie dabartinę. Tačiau jei nebus atsikratyta abejotinu elgesiu ir neskaidria veikla garsėjančiais ministrais, tokiais kaip A. Čaplikas, R. Vilkaitis, A. Kazlauskas, G. Steponavičius, vyriausybės darbui iškils didelis pavojus. Normalus vyriausybės darbas įmanomas tik tuo atveju, jeigu iš jos bus pašalinti abejotinos reputacijos vyriausybės nariai. Tie, kurie inicijuoja įvairias mūsų krašto piliečiams žalingas reformas, kurie nuolaidžiauja savo pavaldinių korupcinei veiklai ir net, tikėtina, patys yra susiję su korupcinių sandėrių organizavimu. Švietimo ir mokslo bei sveikatos apsaugos reformos veda ne link pažangos, bet griauna aukštojo mokslo sistemos ir sveikatos apsaugos sistemos pamatus. Tokių žalingų reformų vykdymas yra sabotažas. Jei būtų galutinai įgyvendinti reformų planai, piliečiams toliau tektų mokėti didžiules (nuo 6 iki 16 tūkstančių litų) sumas už aukštąjį mokslą, dalis rajoninių ligoninių būtų reorganizuotos ir faktiškai virstų ambulatorijomis, bent kiek rimtesnės medicininės pagalbos tektų vykti net 70100 kilometrų. Piliečiai gali paklausti, kam mums tokia valstybė, kurioje klesti išnaudotojai, kurioje viskas daroma žmogaus nenaudai.
Labai svarbūs ir teisingumo bei politinės valios klausimai. Šiuo metu Lietuvoje reikia tvirtos rankos susidoroti su apsivogusiais ministrais, su aferistų klanais, su gatvėse klestinčiais primityviais chuliganais. Tam reikia keisti įstatymus. Griežtos bausmės padėtų sutramdyti tiek didžiosios korupcijos architektus, tiek agresyvius ir pavojingus eilinius nusikaltėlius. Kai kuriose klestinčiose demokratinėse šalyse už korupciją, už valstybinio turto grobstymą, už prekybą narkotikais ar žmonėmis gresia itin griežtos bausmės, siekiančios iki 30 metų kalėjimo ar įkalinimu iki gyvos galvos. Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje, Singapūre, Pietų Korėjoje ir kitose klestinčiose valstybėse kovoje su korupcija ir organizuotais klanais imamasi griežtų priemonių ilgų įkalinimo bausmių, besąlyginės neteisėtais būdais pralobusių veikėjų turto konfiskacijos. Galime palyginti Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje už prekybą žmonėmis skiriamas bausmes. Lietuvoje šio visuomenei pavojingo verslo organizatoriai dažnai baudžiami 45 metų įkalinimo bausmėmis, o Didžiojoje Britanijoje už tokius nusikaltimus dažnai skiriamos 1822 metų įkalinimo bausmės. Taigi, bausmės dydis faktiškai skiriasi keturis kartus.
Gerai, kad Lietuva jau retai skirstoma į runkelius ir elitą. Nors galima teigti, kad yra dvi Lietuvos viena oligarchų, meluojanti ir sukčiaujanti, ir kita dirbanti, kurianti ir besimokanti. Mūsų krašte per du dešimtmečius išsikerojusi korupcija ir didžiulė turtinė nelygybė sukelia dideles grėsmes valstybės nacionaliniam saugumui. Luominė visuomenė ir iš jos susiformavusi butaforinė valstybė, kurioje visus esminius sprendimus nulemdavo aukščiausio luomo oligarchų klasės viršūnės monopolinio kapitalizmo rykliai, Lietuvoje buvo tikras pažangos stabdys. Mūsų krašte įsigalėjusios oligarchų klasės ir jos centrinės ašies valstybininkų klano pagrindą sudaro daugiausia iš komunistinės nomenklatūros ir KGB gretų kilę žmonės. Jie disponuoja dideliais ryšiais ir valdo neteisėtais būdais įgytus didžiulius turtus. O dauguma Lietuvos žmonių gyvena kukliai, vis daugėja skurstančiųjų, realiai jau apie 30 proc. šalies piliečių gyvena žemiau skurdo ribos. Skurstančiųjų daugėja, vidurinioji klasė visai menka, klesti tik negausūs, dažnai iš įvairių aferų pralobę sluoksniai, o tai yra klasikiniai luominės visuomenės susiformavimo požymiai. Pasaulio pavyzdžiai rodo, kad ten, kur įsigali luominės visuomenės modelis, formuojasi butaforinės arba agresyvios ir tironiškos valstybės. Luominės visuomenės susiformavimą lemianti korupcija yra ne tik teisėsaugos problema, tai ir valdymo, o dar tiksliau santvarkos problema. Korupcija klesti tada, kai trūksta tvarkos, kontrolės, tinkamos kadrų politikos, skaidrių ir atsakingų sprendimų. Esame tarp kelių labiausiai korumpuotų ES valstybių kartu su Latvija ir Bulgarija. Konstitucinės krizės ženklai regimi visose trijose valstybėse. Mus gerokai aplenkė tos valstybės, kurios dar 2000 metais žengė greta Lietuvos Lenkija ir Slovakija. Tačiau būtent šių Rytų Europos valstybių bei Azijos šalių Taivano, Singapūro ir Pietų Korėjos pavyzdžiai rodo, kad išsikerojusią korupciją įmanoma pažaboti. Labai svarbu ir politinė valia. Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra nusiteikusi ryžtingai kovai su korupcija, su įtakingais aferistais, ji nepabūgo ir galingiausios mūsų krašte mafijos grupuotės valstybininkų klano. O kovos su korupcija procesai jau įsibėgėja, jau atskleista korupcinės Panevėžio valdžios ir dar kelių savivaldybių vadovų nusikalstama veikla, tiriama ir Sveikatos bei Kultūros ministerijose klestėjusi korupcija. Tada, kai įtaką Lietuvoje praras oligarchijos simboliai V. Uspaskichas, A. Bosas, R. Stonys, G. Kirkilas, J. Jagminas, B. Bradauskas ir panašūs veikėjai, mūsų krašte įvyks esminis proveržis link demokratijos. O piliečiams reikia daugiau atvirumo, vagis vadinti vagimis, melagius melagiais, duoti griežtą atkirtį korumpuotiems politikams, oligarchams ir įvairus plauko populistams.
© 2010 XXI amžius
|