Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Vėjas, pučiantis prieš vėją

Prof. Ona Voverienė

„Neužmik! Tik pirmyn! Pailsėsime Anapilyje. Mes – donkichotai, anų laikų riteriai, mes – ne Lietuvos gynėjai, o Laisvės kovotojai. Mes – vėjas, pučiantis prieš vėją.“

Vytautas Vaineikis
(1931 08 24 – 1996 10 30)

Tai knygos herojaus Vytauto Vaineikio, kaip jį charakterizavo Antanas Burokas, „amžino kovotojo, fantasto, utopisto, širdyje visuomet optimisto, žodžiai. Toks jis ir buvo visą gyvenimą – žmogus, einantis prieš srovę, vėjas, pučiantis prieš vėją. Jis buvo ne vienas. Tada jų buvo daug. Šimtai – Vorkutos, Karagandos, Norilsko ir kitų GULAG’o politinių kalinių iš Lietuvos, sukilimo prieš raudonąją komunizmo imperiją dalyvių“.

Iš čia kilo ir buvusio politinio kalinio, vieno iš Vorkutos sukilimo ir streiko vadovų Edvardo Buroko parašytos trilogijos „Pūtėme prieš vėją“ pavadinimas. Pirmoji jos dalis „Ko nepasakė Solženicynas“ pasirodė 1998 metais, antroji „Sukilimas“ – 2008-aisiais ir dabar išėjo trečioji dalis – „Vytauto Vaineikio juodos dienos, baltos naktys“ (2009).

Gruodžio 18 dieną Vilniaus karininkų ramovėje buvo organizuotos šios knygos sutiktuvės, sukvietusios į Vilnių iš visos Lietuvos buvusius politinius kalinius ir tremtinius bei patriotiškai nusiteikusius vilniečius.

Knygos herojus Vytautas Vaineikis 1949 metais partizaninio pogrindžio buvo pasiųstas į Sibirą – į Taišeto rajoną, kur lageriuose kalėjo keli tūkstančiai lietuvių ir kur nemažai lietuvių kentėjo tremtinių dalią. Čia buvo suimtas, pabėgo į Lietuvą, prisiglaudė Šiauliuose, vėl buvo suimtas, nuteistas 10 metų kalėti ir išsiųstas į Vorkutos lagerius. 1953 metais dalyvavo Vorkutos sukilime, 1955 metais – Vorkutos lagerių streike, buvo organizacinio komiteto narys, vienas pagrindinių sukilimo ir streiko politinių ideologų ir vadovų. 1954 metais Vorkutos lageryje atkūrė Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungą, pogrindyje spausdino agitacinius, kviečiančius į kovą su komunizmo imperija laikraštėlius „Šiaurės pašvaistė“ (Severnoje sijanije) ir „Protėvių takais“, dalyvavo „Varpo“ (jis buvo pradėtas leisti Vorkutos lageryje 1955 m. pradžioje) leidime. Už dalyvavimą Vorkutos sukilime ir streike buvo įkalintas uždarame Vladimiro kalėjime. Čia drauge su kitais kaliniais parašė ir į Lietuvą parvežė „Laisvės Kovotojų manifestą“ ir įstatus. „Draugo“ (Labanausko) išduotas 1957 m. kovo 29 dieną vėl buvo areštuotas, nuteistas 10 metų lagerio. Vietoj paskutinio žodžio teisme sugiedojo Lietuvos himną  – V. Kudirkos „Tautinę giesmę“. Išvežtas į Mordovijos griežtojo režimo lagerius, veikė pogrindyje. Ir vėl buvo išvežtas į Vladimiro griežtojo režimo kalėjimą. 1966 metais grįžo į Lietuvą, įsijungė į veiklą. Bandė leisti laikraštį, bet nepasisekė. 1975 metais slapstydamasis pas Inturkės kleboną Juozapą Dabrovolską, atgaivino Vorkutoje leistą „Varpą“, kartu su kitais įkūrė Lietuvos revoliucinio išsivadavimo frontą. Jo leistas „Varpas“ rado atgarsį tarp SSRS disidentų. Iškilus pavojui būti suimtam, iš Inturkės persikėlė į Ukmergės rajono Jogvilų kaimą. Čia  sulaukė Atgimimo, aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje. 1996 m. kartu su kitais atkūrė Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungą. Dalyvavo „Varpo“ leidyboje. Mirė Vytautas Vaineikis 1996 m. spalio 30 dieną.

Vokiečių poetas V. Getė sakė, kad istorija – pats nuostabiausias mokslas, nes jis grąžina gyvenimą mirusiesiems. Šiandien Vytautas Vaineikis savo bendražygio Edvardo Buroko dėka grįžta į Lietuvą ir stoja į Laisvės kovotojų gretą savo darbais ir gyvenimo pavyzdžiu. Knygoje „Vytauto Vaineikio juodos dienos, baltos naktys“ pateikiama herojaus gyvenimo apybraiža ir jo kūryba –  autobiografijos fragmentai, paties rašyti,  poezija, tapytų paveikslų fotografijos, t. y. parodomos jauno žmogaus kūrybinės potencijos, kuo jis galėjo tapti, jeigu nebūtų okupacijos.

Ši knyga svarbi ne tik kaip draugo ir bendražygio atminties paminklas ir svarbus lietuvių tautos istorijos fragmentas, bet ir tuo, kad knyga tampa tarptautinį skambesį įgyjančiu ginklu kovoje su atgimstančia komunizmo imperija ir tampa viena svarbiausių antikomunizmo teorijos atramų. V. Vaineikis grįžta į gyvenimą kaip vienas brandžiausių antikomunizmo teorijos kūrėjų jo sukurtame „Lietuvos Laisvės kovotojų manifeste“, pažymėtame jo kančiomis Mordovijos, Vorkutos ir Vladimiro kalėjimuose.

„Manifeste“ buvo išdėstyti svarbiausi antikomunizmo teorijos pagrindai – nuplėšta kaukė nuo komunistinio imperializmo demagogijos, diskutuojant su jos kūrėjais  pagal visus svarbiausius doktrinos straipsnius. „Manifeste“ rašoma: „Spalio revoliucijos audra per savo aklumą sunaikino visą seną, nepastačiusi nieko naujo... Matydami, jog prieš pasaulio akis atsiskleidžia vykstanti visiška degradacija... jie griebėsi ilgamečio politinio užsiblokavimo nuo Vakarų valstybių, o krašto viduje – demagogijos. Žmogų padarė beteisiu. Savo niekšiškais žygiais ėmė plėšti iš pavergtų tautų krauju aplaistytas ir per amžius ginamas tautų vertybes ir tradicijas. Iš  liaudies išplėšė vienintelį XX amžiuje išlikusį dorybės ramstį – tikėjimą... Po caro nuvertimo Rytų Europoje prisikėlė nauji neronai, su kuriais ir jų valdymo menas... Taip XX amžiaus didžiausi avantiūristai... didžiuoju spalio revoliucijos žingsniu pirmyn istorijos datą pasuko atgal. Jie pagimdė naujus tautų pavergimo būdus, iš įvairiausių rūšių recidyvistų suformavo apsaugos avangardą, pavadindami jį „komunistų partija“... Ši avantiūristų gauja, užgrobusi valdžią, įkūrė raudonąjį imperializmą, kurio tolimesniam egzistavimui užsibrėžė „proletariato diktatūrą, tiksliau pavadinus despotizmą“. Komunizmo ideologai, kalbėdami apie proletariatą, toliau rašoma „Manifeste“, „paslėpė teisybę po melu, tikėdamiesi, kad to nepastebės milijoninės vergų minios. SSRS proletariatas (žmonių klasė, neturinti savo gamybos priemonių ir priversta pragyvenanti iš savo fizinio darbo - O. V.) virto visiškai nauja klase. Proletariatu iš proletariato, tiksliau pasakius iš beturčio – elgeta. Avantiūristų šaika, save pasivadinusi komunistais, maskuodamiesi gražiomis dekoracijomis, įvedė prievartinę darbo jėgos išnaudojimo sistemą, kalėjimų politiką. Jie įkūrė milijonines katorginių darbų stovyklas, kur vyko žmonių eksploatacija be jokio atlyginimo.... O SSRS viešpataujantieji raudonieji imperialistai iš buvusiųjų proletarų“. „Proletariato diktatūra – tai avantiūristų gaujos despotizmas, jėga laikanti daugybę pavergtų tautų... Komunizmas SSRS perėjo į raudonąjį imperializmą, prieš save žmonijoje sukeldamas aukščiausio laipsnio antagonizmą, kurį pagimdė diktatūros despotiškumas, susidedantis iš inkvizicijos, intervencijos, genocido, krašto ekonominės degradacijos ir palaipsniui visiems įkyria tapusios monotoniškos demagogijos. Praktiškai komunizmas su savo proletariato diktatūros ramsčiais liaudžiai davė vien tik ašaromis aplietą, krauju nudažytą raudonosios imperijos vergiją“.

„Manifesto“ autorius apginklavo laisvės trokštančius politinius kalinius ideologija, kviečiančia pūsti prieš vėją ir kartu perspėjo, kad pavergtųjų priešai yra ne tik okupantų kolaborantai, bet ir mūsų tautos žmonės – tamsuoliai-oportunistai, oponuojantys išsivadavimo kovai „dėl savo vergiško charakterio, neturėjimo idealų, dėl  savo kailio gelbėjimo, prisitaikant prie prievartos“. Juos „Manifesto“ autorius vadino tokiais pat niekšais kaip ir komunistus.

Kaip rašoma trilogijos antroje dalyje „Sukilimas“, po 1955 metų liepos 4 dienos Vorkutos streiko, kurį organizavo lietuviai (orgkomiteto nariai: Pranas Veverskis, Edvardas Laugalys, Jonas Valaitis, Edvardas Burokas, Stasys Ignatavičius, Feliksas Kirvelaitis, Juozas Jancevičius, Teodoras Kilikevičius, Vladas Šiška, Antanas Sungaila, Ignas Uogintas, Povilas Ulozas, Martynas Kemtys, Vaclovas Piketis ir Vytautas Vaineikis), į Vorkutos lagerius užsuko „vaidila Valiūnas, kaip griežtam režimui ir sunkiam darbui atsiųstas nusikaltėlis“. Tai jis Bernardo Brazdžionio balsu prabilo į nežinomą lemtį einantiems lietuviams apie komunistų moralinį kodeksą, jų naująją religiją. Sukilėliams pirmiausiai reikėjo įveikti baimę mirti. Jie ją nugalėjo. Ir įveikė gelžbetonines GULAG‘o sienas... Po sukilimo GULAG‘o archipelagas žlugo.... Tai buvo dvasioje laisvo žmogaus su grandinėmis ant rankų pergalė prieš vergiją. Joje dalyvavo ir knygos autorius bei jos herojus Vytautas Vaineikis.

Dar 1953 metais, kalėdamas Vorkutos lageryje, jaunas poetas Vytautas Vaineikis parašė testamentą savo ir visos Lietuvos sūnums:

Todėl žinok, sūnau:
Tau skirta iš po žemių kelti...
Ir kelk visus, kas žuvo už tave!
Tau skirta net sušildyt Šiaurės šaltį!
Didingais žygdarbiais savais
Iš kaulų kalno kelti, kelti, kelti!
Nuo rankos budelių užmerkusius akis,
Savo krauju aplaisčiusius ir pievas, ir arimus..
Tad žadink!  Kelki!
Dvasią kelki! Tu sūnus Tėvynės!
Tautos dvasia gyva!

© 2010 „XXI amžius“