Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Nelinksmos mintys apie paminklą Vytautui Didžiajam sostinėje

Vytautas Visockas

Skulptorius Gediminas Karalius prie paminklo Vytautui Didžiajam maketo

Nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė ir Nepriklausomybės akto signatarė Birutė Valionytė

Vilniaus Vytautų klubo prezidentas Vytautas Paulaitis

Architektas Vytautas Brėdikis

Filosofas Vytautas Radžvilas Autoriaus nuotraukos

Vilniaus Vytautų klubo valdybos narys Vytautas Račkauskas

Artėja Žalgirio mūšio 600-osios metinės. Pernai metų pabaigoje paaiškėjo, kad nieko reikšmingesnio šiam jubiliejui nesukursime, o sausio 6 dieną kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkė žinia: Vilniuje bus pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam! Pirmą kartą ta žinia buvo pagarsinta LTV Zitos Kelmickaitės laidoje. Valstybė, valdžia lieka nuošaly, todėl Lietuvos istorijai neabejingi piliečiai imasi iniciatyvos – kuriama Vytauto Didžiojo sąjunga, bus renkamos lėšos ir statomas jau sukurtas paminklas. Liepos 15-ąją jis turėtų stovėti parinktoje vietoje, netoli paminklo karaliui Mindaugui.

Kilo visokių minčių. Ar įmanoma per tokį trumpą laiką? Neseniai atidengtas paminklas Vincui Kudirkai buvo statomas dešimt metų! Dar prisimename paminklų Vilniaus įkūrėjui Gediminui, Lietuvos Karaliui Mindaugui statybą. Kiek tada samprotauta, ginčytasi, girta ir peikta! O čia – per pusmetį! Ir vieta jau parinkta – už kampo...

Kai sužinojau, kad sausio 15 dieną Signatarų namuose įvyks iniciatyvinės grupės susitikimas su visuomene, dalyvauti šiame galbūt istoriniame renginyje nuskubėjau ir aš. Pats tame susirinkime nekalbėjau, todėl pateikdamas kalbėjusiųjų mintis leisiu sau vienoje kitoje vietoje įsiterpti, nes man ne vis tiek, koks paminklas Vilniuje stovės didžiausiam Lietuvos valdovui.  

Paminklo, kurio modelį matėme salės priekyje, pristatymui visuomenei vadovavo Nepriklausomybės akto signatarė, Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė. Tiesą sakant, tos visuomenės buvo labai nedaug: su suinteresuotais ir „mažiau“ suinteresuotais asmenimis – vos 26 žmonės.

B. Valionytė apgailestavo, kad Žalgirio 600 metų jubiliejui Vyriausybės programoje yra numatyta tik prieškariu pastatytų paminklų Vytautui Didžiajam remontas, aplinkos sutvarkymas, tik nuvažiuosim, pašoksim, paminėsim – ir viskas, jokio ryškesnio pėdsako nepaliksim. O sostinė, nekalbant jau apie Trakus, neturi paminklo Vytautui Didžiajam. Dideliam projektui nėra laiko, todėl pasirinkta jau sukurta skulptoriaus Gedimino Karaliaus skulptūra. Valdžia prie šio projekto neprisideda, bet aš manau, kad bent simboliškai prisidės, sakė B. Valionytė. Telkiant visuomenę, reikia atlikti didelį organizacinį, aiškinamąjį darbą. Yra nutarta išleisti Vytauto Didžiojo simbolinius pinigus, kuriuos atminčiai galėtumėm įteikti aukotojams. Malonu, kad nacionalinis radijas ir televizija sutiko būti generaliniu projekto rėmėju, ėmėsi iniciatyvos užsiimti reklama, agitacijos skleidimu. Manau, bus ir kitų – ir leidėjų, ir televizijų.

Paskui kalbėjo Nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė: „Kai buvo baigiamas senojo arsenalo atstatymas (prieš 10 metų), mes su skulptorium G. Karalium kalbėjom, kad šalia turėtų stovėti Vytautas. Dėl vietos neabejočiau. Ten tų kunigaikščių per daug. Gediminą reikėjo statyti priešais Vyriausybės rūmus, šalia Gedimino prospekto. Esame sala slavų jūroje. Yra tautos, kurios visada gyveno didelėse erdvėse, jų masteliai visai kitokie. Esame truputį praradę mentalinius suvokimus, o mums reikia gyventi kukliai, bet gražiai. Ir tos aikštės turi mažėti. Šį tą išmanančiam žmogui turėtų būti akivaizdu, kaip sudarkyta erdvė priešais mūsų muziejų. Akivaizdžiai per didelis plotas. Aš nekvestionuoju Mindaugo paminklo. Tos žolės ploto per daug, jeigu būtų pasielgta kukliau, paminklas nebūtų nukentėjęs, o visumą turėtumėm geresnę.“

Kalbos, kad ši idėja užsimezgusi prieš dešimtmetį, man kelia šypseną. Daug  ko mes prikalbėjome, bet daug ko ir nepadarėme. Tada ir reikėjo burti iniciatyvinę grupę, steigti Vytauto Didžiojo sąjungą ir kaupti lėšas paminklui, o ne biusteliui paskutinę minutę. Anaiptol ne krizė kalta, kad šiandien tokiam paminklui nėra lėšų. Galima sutikti su B. Kulnyte – lietuviams dideli dalykai jau svetimi.

„Gerai pažįstu etnografiją, todėl galiu sakyti, kad lietuviams yra svetimi dideli dalykai, dideli paminklai, didelės aikštės. Kai išmoksime gyventi kukliau, tai būsim kaip tie skandinavai, pas kuriuos dabar važiuojame, kuriais žavimės. Taigi dėl aikštės, skirtos Vytauto paminklui prie šiaurinės muziejaus pusės, irgi nekyla jokių abejonių. Ten paminklas Vytautui situacijos nepagadintų. Nė vieno paminklo nepastatėme be  „patinka“ – „nepatinka“, yra įvairių nuomonių, bet kviečiu visus nesimušti ir vienytis, padaryti darbą“, –sakė B. Kulnytė.  

Skulptorius G. Karalius papasakojo apie ilgą, kelis dešimtmečius trukusį paminklo kūrimą. „Pirmiausia sukūriau biustą sau, kaip pareigą tęsti prieškario tradiciją, kaip pastangas išsaugoti atmintį. Dabar stengiuosi padaryti jį suprantamesnį platesnei auditorijai. Skulptūra – tai mano santykis su Vytauto asmeniu, su valstybe“.

Ir paaiškino, kodėl Vytauto kardas primena šakelę, verbą – jo kalavijas ne tas, kuris kerta, o tas, kuris sujungia. Skulptūra bus iš bronzos (biustas) ir akmens; 4,5 m aukščio, akmeninė dalis – 2,3 m.

Nepriklausomybės akto signatarui Nikolajui Medvedevui gėda, kad Vilnius iki šiol neturi paminklo Vytautui Didžiajam. Jis nenorėtų modernaus. Reikėtų klasikinio. Geriau jau tikro paminklo dar palaukti, ne vieną kartą svarstyti, negu paskubom bet ką statyti. „Čia ne tai, ko reikia, man jis keistokai atrodo“, – sakė R. Medvedevas. – Vienintelis tikras paminklas Vytautui Didžiajam pastatytas Kaune, aš, kaip kaunietis, tuo didžiuojuosi. Vilniuje turėtų stovėti ne prastesnis. Vytautas buvo karžygys. Šitas, kurio modelį matome, ne karžygys. Dėl vietos aš nesu toks kategoriškas.“

Vilniaus Vytautų klubo prezidentas Vytautas Paulaitis priminė, kad prieškario Lietuva turėjo Vytauto Didžiojo universitetą, Vytauto Didžiojo karo muziejų, pastatė apie 50 paminklų Vytautui Didžiajam. Mes šiuo nepriklausomybės laikotarpiu atstatėme paminklą Kaune, pastatėm paminklus Birštone, Kernavėje. Valstybė nieko nepadarė, išskyrus tai, kad įsteigė Vytauto Didžiojo ordiną. V. Paulaitis papasakojo, ką nuveikė Vilniaus Vytautų klubas: surengė mokslinę konferenciją, išleido jos medžiagą dviem leidimais, Trakuose pastatė I. Užkurnio „Vytautą“, svajoja Senuosiuose Trakuose pastatyti ženklą, kad jis čia gimė.

Pavasarį dėl paminklo statybos šioje salėje vyko pasitarimas. Pacituosiu, ką tada pasakė istorikas Romas Batūra: „Jeigu mes šitoj vietoj, kur buvo miesto šiukšlynas, už miesto sienos, už pilies sienos, statysime tokį paminklą, tai tada mes nesuprantam, nei kas buvo Vytautas Didysis, nei kas buvo Žalgirio mūšis, nei kokia jo reikšmė. Vilniaus Vytautų klubas valdyboje svarstė, kaip reaguoti į tokį ketinimą. Mes paskelbsime savo kreipimąsi į visuomenę, o dabar aš jį perskaitysiu“. 

Ir perskaitė, bet aš jo neįsirašiau, o dabar turiu nežymiai pakeistą variantą. Skirtumas nedidelis: perskaitytame kreipimesi buvo žodis „paminklėlis“, kuris labai papiktino iniciatyvinę grupę. Vienas iš pasipiktinusiųjų buvo S. Pilinkus. Pastarasis pirmiausia pasidžiaugė, kad su keliais kitais pastatė F. Zapai paminklą: „Blogai padarėme ar gerai, tai ne taip svarbu, svarbu, kad padarėme, apie mūsų tėvynę gal net per šitą marginalų daiktą daug kas sužinojo. Būtų geriau  neabejotinais darbais garsinti savo tėvynę. Pilinkus kūrė ir Užupio respubliką, tiesa, tai pavyko padaryti tik per devynerius metus. Ir šiandien mes turim parodyti, kad galim padaryti. Negalima sakyti, kad G. Karaliaus darbas – tai paminklėlis, ir nepasiūlyti kažko kito. Jeigu mes nepadarysim dabar, 2010-aisiais, niekada nieko nepadarysim. Jeigu Vytautų klubas gali padaryti geriau, tegul padaro ant Tauro kalno, Lietuvos vidury“.

Raulinaitis sakė, kad kai sulauksime geresnių laikų, tada vyks konkursai, valstybė prisidės, tada geresnėse vietose statysime paminklus. Šitam projektui pritarė dailininkų sąjunga, pritarė A. Bumblauskas, M. Martinaitis, J. Marcinkevičius, Antanavičius, S. Kuzma, A. Tyla, N. Kitkauskas. „Nėra nė vieno prieštaraujančio, kuris supranta dabartinę situaciją, laiko deficitą. Prašyčiau kiek įmanoma didesnio santūrumo. Siūlyčiau pasireikšti gal kitose srityse, gal renkant pinigus, kurių taip lengvai nesurinksi“, – baigdamas pasakė Raulinaitis.

Ponas Raulinaitis Vilniaus Vytautams siūlo padirbėti su ištiesta ranka. Ačiū ir už tai. Jeigu toks biustelis Vytautui Didžiajam būtų pastatytas okupacijos sąlygomis per vieną naktį, sakyčiau – tai žygdarbis, bet kai jį ketinama statyti vietoj monumentalaus paminklo dvidešimt metų laisvoje Lietuvoje, Valstybės sostinėje  – manau, kad tai panašu į pasityčiojimą iš Vytauto Didžiojo.

„Mintys nėra pačios linksmiausios, – sakė filosofas Vytautas Radžvilas. – Viskas daroma laiko deficito sąlygomis, paskutinę minutę. Tai nėra gerai. Niekaip nesuprantu dviejų dalykų: kas paminklą stato ir ką tuo norima pasakyti? Negaliu pritarti kolegai, kuris pastatė F. Zapai paminklą. Susiburs visuomenė – pastatys ir Vytautui paminklą. Kiekviena istorinė epocha Vytautą turi interpretuoti savaip, sau. Ana nepriklausoma Lietuvos Respublika Vytautą akcentavo kaip lietuvybės išgelbėtoją. Dabar esame kitoje situacijoje, todėl turi būti aišku, ką norim pasakyti dabar. Aš manau, kad mūsų sąlygomis vienintelis prasmingas dalykas arba pagrindinė idėja – paminklas Vytautui gali tapti paminklu Lietuvos imperijai. Ir niekam kitam. Bet koks kitas mąstymas iš esmės yra baudžiauninkiškas. Dabar imperijos, apie kurią kalbėjo G. Beresnevičius, atkūrimas jau darosi geopolitinė būtinybė, neišvengiama perspektyva, jeigu nenorim žūti. Tai, be abejo, bus ne lietuvių valstybė ir ne tokio tipo, kokia buvo tada, bet tai bus teritorija nuo Baltijos jūros iki Juodosios jūros. Todėl ši paminklo idėja man kelia klausimų. Mat kai pilietis padaro tai, ką turėtų padaryti valstybė, mintys nėra linksmiausios. Valstybė privalo prisidėti. Jeigu ji randa pinigų visokiom nesąmonėm, tai gali rasti pinigų ir savo didžiausiam valdovui, valstybingumo simboliui. Nuo to priklauso lėšų kiekis. Kas nutiks, jeigu jų nebus surinkta arba bus surinkta labai nedaug?

Man iškilo ir vietos klausimas. Ar mes vis dėlto turim orientuotis į kažkokią mūsų skulptūros etnografinę tradiciją? Jeigu esam imperinė tauta, padarykim vieną kartą kažką imperiniu stiliumi. Dėl erdvės, dėl vietos – rimtas klausimas. Šita vieta man kelia klausimų. Prisiminkim paminklą V. Kapsukui. Tada gudriai buvo pasielgta. Aš nesiūlau sprendimų ir atsakymų, bet pagalvoti yra apie ką. Ieškočiau vietos kitur. Turi būti kažkas triuškinančio, kad kiekvienas turistas, atvykęs į Vilnių, pasijustų taip, kaip pasijunta Londone prie Vestminsterio ir kitur: čia buvo imperija! Savo valstybę galima suvokti ir per valstiečio prizmę. Bet gali būti ir kitoks valstybės suvokimas. Pagalvokim.“

Architektas Vytautas Brėdikis dėl pasirinktos vietos sako: „Vieta labai kamerinė. Mes tarsi mandagiai atliekam savo pareigą: pastatėm ir palikom, paskui pro šalį vaikštom nepastebėdami to, ką palikome. Teko dalyvauti Gedimino paminklo žiuri. Svarstė, svarstė, paskui paėmė ir padarė, kai kurių asmenų iniciatyva, o ne bendruomenės, visuomenės. O po to pirštais badom ir stebimės. Nemažai tokių paminklų yra.

Lietuva tikrai buvo imperija, o ne kitaip. O mes kuklinamės, mes vargšeliai, tarsi mes prisidėjome prie kažko. Prie mūsų prisidėjo! Mes organizavom! Tai tegul ir matosi, kad tokie buvom! Vietos aš paieškočiau. Tik ne per konkursus – paveskim profesionalams“.

Vilniaus Vytautų klubo valdybos narys Vytautas Račkauskas: „Vytautas Didysis pirmiausia – karžygys, antra – diplomatas. Diplomatinių bruožų skulptūroje matau, o karžygiškų – pasigendu“. V. Račkauskas mano, kad toks paminklas gal galėtų stovėti ant Gedimino pilies kalno. Rinktis tik iš vieno paminklo – neteisinga. Visi seniai žinojome, kad 2010-aisiais – Žalgiriui 600 metų. Visas šis judėjimas turėjo prasidėti žymiai anksčiau. Dabar neleistinai skubame.

Vilniaus Vytautų klubas ne vienerius metus nesėkmingai bando pagerbti Vytautą Didįjį jo gimtinėje Senuosiuose Trakuose. Sodino ąžuoliukus, bet jie neprigijo arba buvo sunaikinti. Ragino iš visos Lietuvos vežti akmenis. Jeigu moksleiviai, vykdami į ekskursijas – į Vilnių, į Trakus – būtų atvežę po kumščio didumo akmenį, Senuosiuose Trakuose būtų buvę galima pastatyti didingą obeliską. Jeigu! Nieko gero iš to neišėjo. Tada Vilniaus Vytautai ėmė svajoti apie obeliską iš ištisinio akmens. Jo viršūnėje turėjo spindėti lenkų pagrobta karališkoji karūna. Vėl nesėkmė. Ne Vilniaus Vytautų klubo jėgoms. Dabar bus bandoma Vytauto Didžiojo gimtinę paženklinti bent akmeniu, kurio vietoje gal kada nors bus pastatytas paminklas. O gal Vytauto Didžiojo sąjunga galėtų Vilniaus Vytautams ateiti į talką ir vietoj akmens pastatyti G. Karaliaus Vytautą? Per mažai garbės sąjungai? Ten jis labai tiktų. Deja, tik teoriškai. Jau pirmą naktį po atidengimo paminklas būtų apiplėštas, išniekintas. Kardas, primenantis taikos šakelę, atsidurtų metalo supirktuvėse.

Paskui, kada nors, Vytautui paminklų niekas nestatys, o jeigu ir pastatys, tai pasodins ne ant žirgo, o ant vamzdžio, nurengtą, nuogą ir be kalavijo. Sakys: labai prasminga skulptūra, juk Lietuva viską prarado. Tokia skulptūra rusų arba lenkų kilmės prezidentas (pavyzdžiui, koks nors „-ševskis“) grožėsis prezidentūros kieme. Mirštančios tautos paminklai.

LLKS valdybos pirmininkas Jonas Burokas priminė Lukiškių aikštės sutvarkymo nesėkmes, jau kainavusias maždaug tiek, kiek kainuotų šis projektas. Lukiškių aikštė iki šiol tuščia.

Marcinkus iš Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos sakė, kad pasitiki skulptoriaus prof. G. Karaliaus ir architekto prof. Algio Vyšniūno kompetencija: „Jaunimo organizacijose mes žaidžiame žaidimą: kritikuoji – siūlyk. Girdėjau nemaža kritikos, bet konkrečių pasiūlymų pasigedau. Neturim laiko lūkuriuoti“.

Šio jaunuolio replika skirta Vilniaus Vytautų klubui. Bet juk V. Paulaitis, perskaitęs kreipimąsi, aiškių aiškiausiai sakė, kad šį klausimą reikia spręsti valstybiniu mastu. Vilniaus miesto valdžia turėtų inicijuoti konkursą paminklui Vytautui Didžiajam, įtraukiant Dailininkų, Architektų sąjungas, kitas kūrybines organizacijas, istorikus, paminklosaugininkus, menotyrininkus, valdžios, visuomenės atstovus... Konkursas turi būti privalomas tokiam paminklui, jis turėtų būti ne menkesnis nei Mindaugui ir Gediminui. Didysis kunigaikštis Vytautas buvo palaidotas Vilniaus Arkikatedroje, ir viena geriausių vietų paminklui gali būti Arkikatedros kaimynystėje... Šiuo metu siūlomas biustas galėtų stovėti kokiame nors kiemelyje arba rajoniniame mieste. Tai nedarytų gėdos nei valstybei, nei dabartinei lietuvių kartai, nei pačiam autoriui.

Argi tai ne pasiūlymas? Pasiūlymas tik tada yra pasiūlymas, kai jis sutampa su jūsų ketinimais, jūsų norais?Arba pritarkite, arba patylėkite? Žinoma, tie konkursai, tos komisijos – tikra kančia, bet juk per kančias – į žvaigždes!    

Šitam darbui nepritarė tik V. Račkauskas, visi kiti mano, kad darbas vertas dėmesio,-  reziumavo B. Valionytė. Vilniaus Vytautų klubo kreipimesi pasigendu racionalaus grūdo. Vieta iki šiol dar nėra suderinta. Vytauto paminklui aš matau kitą vietą. Iš Arkikatedros išeini į Gedimino prospektą: tai čia turi stovėti paminklas Valdovui. B. Valionytė informavo, kad tvirtinant Žalgirio 600 metų jubiliejaus valstybinę programą, nors Krašto apsaugos ministerija siūlė į ją įrašyti šį projektą, to nebuvo padaryta, nes nėra pinigų. Taigi išmetė net ir idėją.

© 2010 „XXI amžius“