|
Tolerancija pagal Nidą Vasiliauskaitę
Gintaras Visockas
2010 metų vasario 2-ąją vyko Laisvojo universiteto LUNI vieša diskusija, kurioje dalyvavo filosofė Nida Vasiliauskaitė, kuri, kaip skelbime buvo rašoma, turėjo svarstyti, kas yra tolerancija. Kaip buvo teigiama LUNI skelbime, diskusijai vadovausianti filosofė N. Vasiliauskaitė įsitikinusi, jog tolerasto, t. y. netolerantiško arba pašaipiai į tolerantišką žmogų žiūrinčiojo, sąvoka tai Kremliaus ideologų susigalvojimas, skirtas griauti Europos Sąjungą iš vidaus. Šį antieuropietišką ir kartu prokremlišką modelį labiausiai pamėgo Lietuvos dešinieji ir tas žodis Lietuvos viešojoje erdvėje sėkmingai prigijo pirmiausiai dešiniųjų pastangomis. Skelbime taip pat buvo tvirtinama, jog moderatorė N. Vasiliauskaitė brėžia ryškią skiriamąją liniją tarp dešiniųjų ir kairiųjų tolerancijos sampratos. Dešinieji vakarietišką toleranciją prilygina abejingumui, nusišalinimui, pozicijos neturėjimui ir iškelia tikrąją toleranciją kaip drąsą būti savimi, ištikimybę protėvių tradicijai, normalumą ir autentiškumą. Kairieji apskritai vengia šio žodžio dėl nesunkiai nuspėjamų neigiamų reakcijų viešojoje erdvėje ir mano, kad jis nenaudotinas, nes atsirado Vakarų šalių (pirmiausia Amerikos) valdžios koridoriuose.
Tiesa, jau pačioje diskusijos pradžioje filosofė N.Vasiliauskaitė paaiškino, jog ji jokios griežtos linijos tarp kairiųjų ir dešiniųjų požiūrio į toleranciją nėra pastebėjusi, todėl skelbime esama kai kurių netikslumų. Bet štai posakio apie Kremliaus ideologų pastangas kompromituoti Europą, kritikuojant ES dėl jos palankaus požiūrio kad ir į seksualines mažumas, ji neatsisako.
Ginčytis ir polemizuoti su filosofe nėra lengva. Apsiskaičiusi, išsilavinusi, puiki oratorė, ji kalba teisingai, prasmingai, pažerdama dešimtis savų argumentų, su kuriais sunku nesutikti. Kas gali prieštarauti tiems, kurie reikalauja tolerancijos kitaip manantiems, kitokius įsitikinimus turintiems asmenims ar socialinėms grupėms? Tačiau klausantis absoliučiai teisingų ir gintinų N. Vasiliauskaitės abstrakčių pasisakymų apie tolerancijos svarbą, nuolat kyla klausimų, kodėl ji, regis, visapusiškai demokratiška ir moderni, yra vis dėlto tokia netolerantiška, pavyzdžiui, monsinjorui Alfonsui Svarinskui ar internetinei svetainei patriotai.lt. Garbaus 85-erių metų jubiliejaus sulaukusio monsinjoro A. Svarinsko ir minėtos internetinės svetainės pavadinimai LUNI organizuotoje diskusijoje skambėjo ne vieną sykį. Skambėjo kaip didžiausios netolerancijos pavyzdžiai.
Niekaip negaliu suvokti, kodėl į LUNI paskaitą susirinkusiems vaikinams ir merginoms užkliuvo monsinjoro A. Svarinsko nuostatos. Teisybė, monsinjoras piktinasi, jog šiandieninis jaunimas neina į Bažnyčią ar nesidomi partizanais. Bet juk jis kasdien savo nuostatų neskelbia per Lietuvos televizijas, radiją, laikraščius, savo kalbomis neuzurpuoja Seimo, Vyriausybės, Prezidentūros tribūnų. Svarbiausiose, įtakingiausiose visuomenės informavimo priemonėse monsinjoro A. Svarinsko iš viso negirdėti. Tad iš kur toks priešiškumas sovietinių lagerių, KGB persekiojimų ir finansinių nepriteklių iškamuotam žmogui? Jei jau esame tolerantiški, tolerantiški būkime visiems ne tik gėjams, lesbietėms ar kosmopolitams, bet ir monsinjorui, kuris kritiškai žvelgia į lietuvį, nevaikštantį į bažnyčią. Kodėl demokratinėje Lietuvoje monsinjoras A. Svarinskas negali tvirtinti, esą lietuvių atitrūkimas nuo krikščionybės yra smerktinas reiškinys?
Arba kodėl LUNI paskaitos klausytojai kaip velnias kryžiaus bijo internetinės svetainės patriotai.lt, kurioje palankiai aprašomi mūsų miško brolių žygiai arba nepalankiai žvelgiama į seksualinių mažumų ketinimus Vilniuje surengti viešą paradą. Jei esame tikrai tolerantiški, būkime tolerantiški ir šiai žiniasklaidos priemonei. Nepatinka patriotai.lt, skaitykite savo Naująją kairę ar anarchija.lt. Atidžiau paanalizuokime, kokios proporcijos vyrauja tarp tų leidinių, kuriems patriotizmas ir tautiškumas šventa sąvoka, ir tų, kurie patriotizmą ir tautiškumą laiko praėjusiųjų dienų atgyvena? Kosmopolitinių, kairiųjų, seksualines mažumas liaupsinančių internetinių svetainių kur kas daugiau nei tų, kurios ragina mylėti lietuviškumą ir krikščionybę. Ir kiekybe, ir kokybe, ir žvelgiant į tiražus. Bet tolerantiškumą propaguojančiam LUNI universitetui norėtųsi, kad užsidarytų net ir tie negausūs internetiniai portalai kaip patriotai.lt.
Bėda, kad tie, kurie garsiausiai reikalauja tolerancijos, iš tiesų reikalauja tik vienpusės tolerancijos jie nori, kad jų atžvilgiu būtų elgiamasi padoriai, mandagiai, nuolankiai, o patys su savo oponentais taip elgtis nė neketina. Štai homoseksualai reikalauja, kad šių lytinių santykių nepripažįstantys žmonės jų atžvilgiu būtų pakantūs. Toks reikalavimas suprantamas, toleruotinas. Homoseksualų negalima mušti ar žeminti. Bet kodėl jie nusispjauna į kritiškai jų atžvilgiu nusiteikusių lietuvių poreikius? Juk jei homoseksualistai būtų tolerantiški, jie niekad nesumanytų rengti parado Vilniuje, kur, mano manymu, didžioji dalis miestiečių bei sostinės svečių yra tradicinės seksualinės orientacijos. Tikri tolerantai savo seksualinių pomėgių viešai nedemonstruoja, idant puikiai suvokia, kad savo išskirtiniu elgesiu gali šokiruoti aplinkinius. Tikras tolerantas prieš žengdamas bet kokį žingsnį pirmiausiai susimąsto, ar savo elgesiu neįžeis kaimynų, bendradarbių ar tautiečių. Logiškai svarstant homoseksualai gali rengti paradus, eitynes, bet ne sostinės centre, o sostinės pakraštyje, kur susirenka labai mažai žmonių. Sakykim, kur nors miškelyje prie ežerėlio. Bet ne jiems reikia centro. Jiems reikia, kad juos visi matytų. Taip elgdamiesi jie savo nuostatas primeta kitiems. Žodžiu, elgiasi netolerantiškai kitaip manančiųjų atžvilgiu.
Todėl netikiu tų, kurie labai garsiai šaukia apie tolerancijos poreikį, nuoširdumu. Ypač abejoju sąžiningumu tų, kurie bando įpiršti nuomonę, esą labiausiai netolerantiški yra dešinieji, reikalaujantys laikytis tautiškumo, lietuviškumo ar krikščioniškų tradicijų. Ypač sunerimau dėl filosofės N. Vasiliauskaitės bandymo ieškoti paralelių tarp neva netolerantiškų lietuvių ir antidemokratiško Vladimiro Putino režimo Rusijoje. Maskvos meras Jurijus Lužkovas uždraudė Rusijos sostinėje gėjams ir lesbietėms rengti viešas orgijas, tad ir visi lietuviai, kurie nemėgsta homoseksualų, yra antidemokratiškai, fašistiškai ar net prokremliškai nusiteikę? Žinoma, paskaitos moderatorė N. Vasiliauskaitė tokių žodžių neištarė, bet ji taip meistriškai dėliojo visuotinai pripažįstamus faktus ir asmeninę nuomonę, jog klausantis jos pastebėjimų tokių paralelių kilo, tikiuosi, daugeliui paskaitos dalyvių. Bet juk šis palyginimas absurdiškas. Nejaugi monsinjorą A. Svarinską galima įtarti esant slaptu antidemokratinio Rusijos režimo gerbėju?
Ir vis dėlto ši paralelė, man regis, ateityje bus eskaluojama kaip itin rimtas kontrargumentas prieš griežtų, principingų, tautiškų nuostatų besilaikančius Lietuvos piliečius. Jei iki šiol buvo bandoma įpiršti paniekinančią nuomonę, esą lietuviškumą ginantys asmenys dažniausiai yra neišsilavinę, atsilikę, primityvūs, nesuvokiantys šiandieninio pasaulio pokyčių, tai nuo šiol bus išmetama dar ir papildoma korta tokie lietuviai koja kojon žengia su antidemokratišku Kremliumi.
Filosofė N. Vasiliauskaitė ne sykį pavartojo sąvoką supuvę Vakarai. Girdi, Vakarų Europa nėra supuvusi, tik mums tokią nuomonę bet kokia kaina siekia įpiršti Kremlius, į šią propagandinę akciją įpainiodamas ir kai kuriuos lietuviškumo propaguotojus Lietuvoje. Bet juk Vakarų Europoje tikrai esama ne vien gražių, bet ir smerktinų, netoleruotinų, abejotinos vertės reiškinių. Ar filosofė N. Vasiliauskaitė mano, kad Europos Sąjunga be nuodėmės?
Žinoma, džiugu, kad LUNI organizuoja tokio pobūdžio viešas diskusijas. Laikausi nuostatos, jog nėra neįdomių temų, tiesiog kartais pasitaiko nevykusių, paviršutiniškų, tiesmukų įdomios temos gvildenimų. Iš tikro, kas gi yra tolerancija? Švietimo amžiaus filosofas Volteras sakė: Tolerancija tai žmoniškumo išdava. Tarptautinis Kembridžo žodynas aiškina: Tolerancija tai nuostata priimti elgseną ir įsitikinimus, kurie skiriasi nuo jūsiškių, nors galite su jais nesutikti ar jų nepateisinti. Wikipedia persako savaip: Tolerancija priešingos nuomonės, pažiūrų, tikėjimo, įsitikinimų gerbimas, pakanta. Jaunimo žodynui tolerancija visiškai neįdomi, jis pateikia savo tolerastijos versiją: Tolerastas tai žmogus, kuris sakosi esąs tolerantiškas, tačiau iš tikrųjų tas žmogus tiesiog perdėtai išaukština dalykus, kuriuos yra madinga toleruoti, žemindamas tai, kas priimtina. Dažniausiai jie taip gina homoseksualus, o visus, kurie nesigėdija savo heteroseksualumo, apšaukia homofobais. Pritariu LUNI ideologų pastebėjimui argi tokioje sąvokų maišalynėje visada žinome, apie ką kalbame, ginčijamės ir komentuojame?
Bet juk tikroji šiandieninės Lietuvos bėda tai ne tolerantiškumo stygius, o akivaizdus tolerancijos perteklius. Šiandien mes toleruojame viską, kas tik antilietuviška, antitautiška, nepadoru, negražu, beprasmiška. Štai iki šiol Vilniuje ant Žaliojo tilto tebestovi sovietinių karių, inžinierių, kolūkiečių ir statybininkų skulptūros. Per dvidešimt nepriklausomybės metų mes nesugebėjome to svetimkūnio išvežti į šiukšlyną. Ir tikriausiai jau niekad nebeišvešime. Mat Rusijos ideologai nusprendė skirti lėšų jų restauravimui. Ir skirs greičiausiai tiek daug lėšų, jog Vilniaus savivaldybė didžiausio entuziazmo genama leis jas ir restauruoti, ir vėl užkelti ant Žaliojo tilto. Juk kam Rusijai skirti lėšų surūdijusių skulptūrų remontui, jei tų skulptūrų nežadama ateityje eksponuoti? O štai paminklo Vytautui Didžiajam Vilniuje iki šiol nėra.
Tad ar nevertėtų mums pirmiausiai surengti diskusiją, kokių reiškinių Lietuva neturėtų toleruoti?
© 2010 XXI amžius
|