| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Ėjau keliu, kuriuo vedė Dievas Genovaitė Baliukonytė
Visur ir visada jaučiau, kad Jis šalia, teigia aštuoniasdešimtmetį švenčiantis Šlienavos (Kauno r.) klebonas garbės kanauninkas Vytautas Vaičiūnas. Kunigas gimė 1930 metų kovo 9 dieną Šakių rajono Tupikų kaime, bežemių Onos ir Antano Vaičiūnų šeimoje. Garbaus amžiaus sulaukusio kunigo gyvenimas buvo sunkus, bet įdomus. Tai vienas iki įšventinimo santuokoje gyvenusių katalikų kunigų, kuris dėl pašaukimo paaukojo šeimyninį gyvenimą. Parapijiečiai jau daugiau nei dvidešimt metų kunigystei atidavusį dvasininką mini tik geru žodžiu už jo atsidavimą, tarnystę artimui ir begalinį darbštumą V. Vaičiūnas iš kitų kunigų išsiskiria dar ir tuo, kad bažnyčios gražinimui, rekonstrukcijai paskyrė ir visą savo sukauptą turtą, ir per civilinį gyvenimą užtarnautą pensiją. Gyvenimas nelepino Kunigo tėvas A. Vaičiūnas kovojo už Lietuvos nepriklausomybę, todėl buvo gavęs tarnybą policijoje Kaune (čia 1928 m. gimė vyriausias sūnus Algirdas Justinas, vėliau tapęs kunigu). Tačiau Vaičiūnų šeima Kaune ilgai neužsibuvo, nes šeimos galva įniko į alkoholį ir tarnybą prarado. Teko ieškoti prieglaudos kaime pas turtingesnius ūkininkus, kur pasaulį išvydo dar trys vaikai Vytautas (1930 m.), Jonas (1934 m.) ir Ramutė (1941 m.). Kai sesutei ėjo vieneri, netekome mamytės, prisimena nerūpestingos vaikystės pabaigą ir sunkaus gyvenimo pradžią kun. V. Vaičiūnas. Kai mamytė mirė, labai verkiau, o vyresnis brolis mane ramino sakydamas: Kad mamytė numirė, nėra pati didžiausia nelaimė, didesnė būtų, jei gyvendama būtų padariusi sunkią nuodėmę... Šie vyresnėlio žodžiai visam gyvenimui įstrigo į atmintį. Mamytė buvo labai tikinti moteris. Pamenu, pasisodindavo mus ant kelių, sukdavo ratelį ir vis maldelių mokydavo. Šventadieniais niekada bažnyčios neapleisdavo. Po mamos mirties tėvelis sukūrė kitą šeimą, o mes išsiskirstėme kas sau. Aš pradžioje pasilikau pas tuos pačius ūkininkus, kur iki tol tarnavau, jie mamytei prieš mirtį žadėjo palaikyti mane, kol pabaigsiu ketvirtą klasę. 1943 metais pradėjau tarnauti pusberniu pas kitą šeimininką, bet ten buvo labai blogai, užpuolė utėlės. Tada mane laikinai priglaudė mamos brolio šeima. Dėdienė Adelė padėjo nuo utėlių išsigelbėti. Ji buvo labai gera moteris, bet šeima sunkiai vertėsi, todėl po kurio laiko man surado kitus šeimininkus. Žmonės buvo neblogi, bet ėjo 1944-ieji, teko su vokiečiais trauktis Vokietijos link. Kai grįžau, ūkininkai jau neturėjo gyvulių ir piemens jiems nereikėjo. Teko grįžti pas dėdienę. Vyresnis brolis tuo metu buvo apsistojęs pas saleziečius Vytėnuose, kur po karo pasikvietė ir mane. Vytėnuose veikė penkios sustiprintos progimnazijos klasės, bet spėjau baigti tik dvi, nes 1947-aisiais rusai ją uždarė, liepę per dvi valandas išsikraustyti. Niekas nepaklausė, nei kur gyvensi, nei ką valgysi. Pokario metais buvo daug našlaičių ir niekam jie nerūpėjo, eik kur nori... Nuvykau į Šlapaberžę (Kėdainių raj.), į traktorininkų kursus. Ten buvo bendrabutis. Už bendrabučio bažnyčia. Mes, kursantai, eidavome į pamaldas. Kad neitume, sovietų valdžia sugalvojo sekmadieniais rengti susirinkimus. Aš užprotestavau, kad pažeidžiamos žmogaus teisės. Laimei, mokyklos direktorius buvo senų pažiūrų, jam toks mano protestas patiko, todėl kai baigiau kursus ir neturėjau kur eiti, jis mane priėmė dirbti instruktoriumi. Tada dar baigiau elektromechanikų kursus. Gaudavau stipendiją 120 červoncų. Dauguma moksleivių buvo iš kaimo, atsiveždavo maisto, o aš, našlaitis, nieko neturėjau, tai tik nusisukdavau, kai kiti valgydavo... Mokyklos virėja vienuolė Stefutė Ladygaitė kartais pagelbėdavo maistu. Laimės ieškojo Rusijoje Iš Šlapaberžės V. Vaičiūną pakvietė tarnauti į 16-ąją diviziją, o kai ją panaikino, tarnybą atidėjo iki pavasario ir išvežė į Rusijos gilumą Novosibirsko sritį, Belsko miestą. Ten tarnaudamas būsimas kunigas dirbo statybiniame būryje elektromechaniku. Tarnyba sovietų armijoje tuomet trukdavo 3,5 metų, bet kadangi mane keli draugai pakalbino vykti į Norilską dirbti elektriku liejykloje, tai išleido kiek anksčiau, kol upė neužšalus, kad galėtume laivu nuplaukti, geresnio gyvenimo paieškas prisimena kan. V. Vaičiūnas. Norilske sutikau daug tremtinių, buvo ir iš Lietuvos. Potraukį religijai jaučiau nuo vaikystės, todėl kai atvažiuodavo kunigai, visada aktyviai dalyvaudavau šv. Mišiose, patarnaudavau. Tačiau tai darė ne visi. Daugelio lietuvių tremtinių religinė moralė buvo labai pašlijusi: jie ne tik nedalyvaudavo pamaldose, bet ir stengdavosi visaip pašiepti tikinčiuosius. Norilske praleidau trejus metus. Kai iš Sibiro grįžau Lietuvon, niekas manęs nepriėmė. Nors nebuvau ištremtas, bet Norilsko antspaudas užkirto visus kelius įsidarbinti net kaime darbo neatsirado. Dar Norilske susipažinau su tremtiniu iš Lietuvos. Grįžęs jo prašymu nuvykau aplankyti giminaičių į Kauną ir kritau į akį jo dukrai. Ši šeima mane priglaudė, sukūriau šeimą. Vėliau įstojau toliau mokytis elektrotechnikos į Kauno politechnikumą, po to mokslus tęsiau Kauno politechnikos institute, kartu dirbau kapitalinėje statyboje, kuri priklausė Vykdomajam komitetui, gavau ir butą. Gyvenimas pasitaisė. Susidomėjo pogrindine veikla Tačiau ramaus gyvenimo idilė tęsėsi neilgai. Greitai inžinieriaus V. Vaičiūno gyvenimo kelyje atsirado žmonės, platinę Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką. Susipažinau su kunigu Juozu Zdebskiu, Povilu Petroniu, prisimena kunigas. Aš turėjau motociklą su priekaba, tai su Petroniu ėmėme po Lietuvą vežioti maldaknyges, dauginti religinę literatūrą. Tada pogrindinę spaudą daugindavo Eros aparatu. Sovietų valdžia labai sekdavo, tikrindavo, buvo sunku ką nors padauginti. Sužinojęs, kad mano darbovietėje nurašo vieną aparatą, apsiėmiau jį sunaikinti. Kol stovėjo saugumietis, aš tai, kas nesvarbu, deginau. Kai saugumiečiui atsibodo laukti, jis paliko mane vieną. Tada aš greitai viską susikroviau ir nusinešiau į rūsį, kur viską sutvarkiau. Padaugintą pogrindinę literatūrą tekdavo išvežioti. Išvežiodavo P. Petronio vairuotojas, kuris, pasirodo, buvo užverbuotas saugumo. Tai buvo 1973 metais. Visą savaitę saugumas tardė ir mane, ir žmoną. Bet įdomiausia, kad labiausiai išsigandome ne mes, o Vykdomasis komitetas mat po pačia valdžios nosimi veikė pogrindinės spaudos dauginimo aparatas. Valdžia nenorėjo kelti skandalo, todėl man pasiūlė išeiti. Tuo metu mano viršininku dirbo buvęs tremtinys Alfonsas Šulcas, su juo mes sutarėme, kad kai aš susirasiu darbą, mes darbe dėl akių inscenizuosime konfliktinę situaciją ir jis mane dėl neva nesugyvenamo charakterio atleis. Aš tada nuėjau dirbti į Statybos derinimo darbų valdybą, po darbo gamindavau dauginimo aparatus, kuriuos vežiojome po visą Lietuvą (Panevėžį, Birštoną ir kitur). Padariau apie penkis aparatus. Kai vieną žmogų susekdavo, daugindavo kitas. Literatūrą išvežiodavo kunigas J. Zdebskis, o kai saugumiečiai iš jo atimdavo teises, pavaduodavau aš. Vienu metu niekur daugiau nedirbau, tik užsiiminėjau pogrindine veikla. Kartą besileidžiant nuo Aukštųjų Šančių kalno prie manęs pripuolė du vyrai ir įsisodino į Volgą. Tą dieną tardė ir žmoną. Tris dienas laikė Kauno areštinėje, po to nuvežė į Lukiškes. Įkalino su Henytės gauja Suimtą V. Vaičiūną iki teismo pasodino į galvažudžių ir chuliganų kamerą Lukiškėse. Kai pravėriau kameros duris, ten sėdėję kaliniai ėmė staugti įvairiais balsais, kad išsigąsčiau, prisimena pirmąsias nelaisvės dienas kunigas. Po to ėmė klausinėti, už ką patekau. Kai sužinojo, kad už antitarybinę veiklą, iškart priėmė į Kauno chuliganų būrį kaip garbės narį (tuo metu ten kalėjo už vagystes nuteisti Henriko Daktaro bendrai). Po penkių dienų mane pakvietė tardytojas ir tikėjosi, kad išgąsdintas chuliganų imsiu prašyti malonės, bet nustėro iš nuostabos, pamatęs, kad atrodžiau tvarkingai, švariai nuskustas. Jie tik jėgą pripažįsta, kaip čia su tavimi skaitosi?.. stebėjosi tardytojas. Mat H. Daktaras, sužinojęs, kad esu prieš valdžią, savo draugams įsakė manęs neliesti. Paskui perkėlė į mažesnę kamerą su informatoriumi. Bet jam nieko nepavyko sužinoti. O kadangi su įkalčiais nesugavo (per 7 metus pogrindinio darbo išmokau viską gerai paslėpti), tai man bausmę skyrė neva už saugaus eismo pažeidimą transporto sustabdymą organizuojant maldininkų kelionę į Šiluvos atlaidus. Pustrečių metų kalėjau Pravieniškėse, o kadangi vietiniai kaliniai manęs nesunaikino, išvežė į vieną baisiausių kalėjimų Čeliabinsko srityje. Devintajame dešimtmetyje kaip viduramžiais Nors jau prasidėjęs devintasis dešimtmetis, bet Čeliabinsko srityje, Bakalo mieste esantis kalėjimas priminė niūrius ir gūdžius viduramžius. Ten kalėjo chuliganai, narkomanai, banditai. Politinio nebuvo nė vieno, prisimena kunigas. Kaptiorkoje po 180 kalinių. Tvarką darydavo vagys: Nusirenk, padėk rūbus, imk skudurą ir plauk grindis. Jei kas su tokia tvarka sutikdavo pasirašydavo amžinai vergystei, jei ne mušdavo. Tačiau aš buvau politinis, apie mane jau žinojo užsienio organizacijos, todėl mane išgelbėjo kalėjimo viršininkas. Jis kaliniams pasakė: Šito neliest, nes turėsite bėdos. Silpnesnieji buvo be galo engiami: baisu buvo į juos žiūrėti, kai išeidavo pasivaikščioti: kojos žaizdotos, sutinę, utėlės graužia, niežai. Man, kaip geresniam, iš karto surado gultą apačioje, kad nereikėtų ropštis į antrą aukštą. Turėdamas tokią padėtį nelabai tų chuliganų bijojau. Nenusileidau ir valdžiai, vis aiškindavau, kad pažeidinėjamos žmogaus teisės: negalima buvo skaityti lietuviškos spaudos, rašyti lietuviškai laiškų, bet aš su tuo nesutikau, rašiau namo tik lietuviškai. Man leido rašyti. Bet ligos, utėlės, niežai taip mane sugriaužė, kad būdamas 182 cm ūgio nuo 120 kg nukritau iki 70 kilogramų. O kai susirgau dar ir dizenterija vos nenumiriau. Jei liksiu gyvas tapsiu kunigu Susirgęs dizenterija V. Vaičiūnas pateko į kalėjimo ligoninę, kur tokius nelaimėlius maitindavo riebiu maistu, kas dar labiau apsunkindavo jų būklę. Sužinojusi jo žmona puolė rašinėti skundus, kad vyrą numarins. Tada politinį kalinį perkėlė į Čeliabinsko centrinę ligoninę. Kai buvo labai sunku, meldžiausi, prisimena kunigas. Sakydavau, Viešpatie, jei pagysiu, eisiu į kunigus. Pagijau. Reikėjo pažadą tesėti. Į Lietuvą grįžau 1983-ųjų rudenį. Buvo dar sovietmetis, todėl teko prašyti vyskupo Julijono Steponavičiaus, kad galėčiau studijuoti kunigų seminarijoje neakivaizdžiai. Mokiausi nuo 1983 iki 1988-ųjų pas kunigą jėzuitą Joną Danylą. Dar kita problema buvo įšventinimas. Buvau vedęs, žmonai teko duoti skaistybės įžadus, o aš turėjau gauti leidimą iš popiežiaus Jono Pauliaus II. Tai pavyko (V. Vaičiūnas su žmona vaikų neturėjo G. B.) ir 1988-ųjų rudenį Kybartuose buvau vyskupo Julijono Steponavičiaus įšventintas į kunigus (kartu buvo įšventintas ir Kazimieras Ambrasas). Parapijose teko dirbti ir statybininku Po trijų mėnesių naujai įšventintas kunigas V. Vaičiūnas buvo paskirtas į Dzūkiją, Krikštonis (Lazdijų raj.). Krikštonyse nebuvo kur gyventi, todėl V. Vaičiūnas apsigyveno pas arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus giminaičius ir ėmėsi gražinti bažnyčią, rūpintis klebonijos statybomis. Paskui teko keltis į Vištytį. Čia irgi prisiminė statybininko ir elektriko profesijas. Nuo 1997-ųjų kan. V. Vaičiūnas klebonauja Šlienavos (Kauno raj.) Švenčiausios Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčioje. Čia, pasak parapijiečių, klebonas įdėjo daugiausiai širdies ir triūso rekonstravo bažnyčią, varpinę, pastatė parapijos namus, koplyčią. Viską darė savomis jėgomis ir lėšomis: projektavo, dirbo prie statybų (pasikvietęs parapijiečius į talką), vedė elektros instaliaciją. Šlienavos parapijos namuose žmonės šiandien susirenka ne tik religinių reikalų aptarti. Yra ir kur akis paganyti, istorijos ir religijos žinių pasisemti: čia įkurti Bažnytinių relikvijų ir Buities reikmenų muziejai. O kai ateina vasara, bažnyčios šventorius pakvimpa rožėmis. Čia klebono rūpesčiu įrengtos ir Kryžiaus kelio stotelės. Į šią parapiją sudėjau visas savo su žmona užgyventas santaupas visus pinigus, gautus pardavus butą ir kolektyvinį sodą, prisipažįsta kan. V. Vaičiūnas. Iš viso čia paaukota ketvirtis milijono nuosavų lėšų. Čia sudedu ir visą pensiją, ir parapijiečių aukas už Mišias ir religinius patarnavimus. Sau nepasilieku nieko, nes mane priglaudė šventa Beliauskų šeima jie mane išlaiko bei padeda prižiūrėti bažnyčios aplinką. Gaila, kad tokių žmonių parapijoje nedaug. Šiandien mums baisesnė yra dvasinė krizė. Juodąjį blogio žmogų daug sunkiau atpažinti nei sovietmečiu. Todėl tiems, geriesiems, labai sunku. Bet viską galima įveikti, jei tik nenutolsime nuo Dievo, jei nepadarysime mirtinos nuodėmės. Nuo jos apsisaugoti šiandien labai sunku, nes žmogaus sąžinė miega, niekas jos nežadina. Anksčiau kiekviena motina, pasisodinusi vaiką ant kelių, mokė, kas yra gera, o kas nuodėminga. Dabar, deja, tai daro toli gražu ne kiekviena, todėl vaikui labai sunku užaugti doru žmogumi ir įgyvendinti Dievo skirtą misiją.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |