Pirmasis puslapis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Susitikimai
Valstybė
    ir bažnyčia

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Kovo 11-oji: istorinės dienos kronika

Arvydas Kšanavičius

1990 m. kovo 11-ąją Aukščiausiojoje Taryboje - Atkuriamajame Seime uždengiamas Lietuvos TSR herbas

1990 metų kovo 10 dieną Vilniuje prasidėjo naujai išrinktos Lietuvos TSR (LTSR) Aukščiausiosios Tarybos (AT) dvyliktojo šaukimo pirmosios sesijos antroji diena. Rytiniame posėdyje LTSR Aukščiausioji Taryba patvirtino Aloyzo Sakalo vadovaujamos Mandatų komisijos nutarimą, kuriuo pripažinti 1990 metų vasario 24, kovo 4, 7, 8 ir 10 dienomis išrinktų 133 LTSR AT deputatų įgaliojimai. Po to įvyko rinkimai į LTSR AT Pirmininko postą. Romualdui Ozolui ir Kazimierui Motiekai atsisakius balotiruotis, buvo balsuojama už dvi kandidatūras – Algirdą Mykolą Brazauską ir Vytautą Landsbergį.

Savo programinėje kalboje A. Brazauskas pažymėjo, kad „Nepriklausomos Lietuvos atkūrimas – pagrindinis ir neatidėliotinas uždavinys“, todėl kelias į nepriklausomybę turi būti labai gerai apmąstytas. „Aš gerai suprantu, kad Lietuvos nepriklausomybė, paskelbta 1918 metų vasario 16 dieną, jos pakartotinis paskelbimas 1920 metų Steigiamajame Seime buvo istorinis aktas, – sakė A. Brazauskas. – Šio Nepriklausomybės akto niekas, kaip žinia, nėra panaikinęs. Jis galioja iki šios dienos.“ Pretendento nuomone, Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba turi „visišką teisę pasiremti šia istorine data ir toliau planuoti tolesnį politinį Lietuvos kelią į tikrąją realiąją nepriklausomybę“.

Tarp kitų A. Brazausko paminėtų problemų, kurias jis siūlė spręsti derybų su Sovietų Sąjungos (SSRS) vyriausybe keliu, – sovietinės armijos Lietuvos TSR teritorijoje statusas bei ekonominės padėties, ekonominių ryšių išsiaiškinimas. „Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimui mes turėtume veikti lygiagrečiai tiek politikos, tiek ekonomikos sferoje, – pabrėžė kandidatas į AT Pirmininko postą. – Aš esu realaus suvereniteto įtvirtinimo šalininkas. Vien politinio įtvirtinimo nepakanka – mano supratimu, jis turi būti lygia greta statomas ant tvirtų ekonominių pagrindų.“

Į A. Sakalo klausimą, ar „reikėtų nedelsiant paskelbti politinę nepriklausomybę, o po to tvarkyti ekonomiką, ar pirmiausia reikia sutvarkyti ekonomiką, o tik po to skelbti politinę nepriklausomybę“, A. Brazauskas sakė negalįs atakyti vienareikšmiškai. Jo manymu, „tai turėtų būti daroma lygiagrečiai, nesistengiant konfrontuoti, kad tai neapsunkintų mūsų tolesnių veiksmų“.

Kalbėdamas apie savo programines nuostatas kandidatas į LTSR AT Pirmininko postą V. Landsbergis sakė, kad jo programa nėra asmeninė programa. Principinių pretendento siekių šaltinis glūdi prelegento paminėtoje Sąjūdžio rinkiminėje platformoje, taip pat Sąjūdžio (ne tik kaip organizacijos) esmėje, didžiulėse Atgimimo laikotarpio permainose. „Mūsų bendras uždavinys – atkurti savo visuomenę, savo valstybę ir kurti jas toliau, – pabrėžė V. Landsbergis. – Tos kūrybos galias atskleidžia tik laisvi žmonės laisvoje žemėje. Mums reikia ateiti į savo laisvą žemę ir apginti mūsų pačių, mūsų vaikų gyvenimą. Mes jau ateiname, mūsų jau daug, todėl gyvenimas keičiasi greitai ir dabar stovime ant istorinio lūžio slenksčio. Aš manau, kad galiu prie to prisidėti.“ Kandidatas pažadėjo sieksiąs santarvės tarp skirtingų žmonių grupių ir politinių jėgų Lietuvoje, tarp Lietuvos tautų, tarp Lietuvos ir jos kaimynų. Į Česlovo Juršėno klausimą, ar nereikėtų „po mūsų laukiamų ir planuojamų sprendimų Aukščiausiojoje Taryboje neatidėliojant surengti referendumą, kad visa Lietuva paremtų mūsų būsimą sprendimą ir referendumu patvirtintų savo pasiryžimą bet kokiems sunkumams vardan laisvės“, V. Landsbergis atsakė: „Man atrodo, kad jūsų klausimas yra ne visai logiškas. Kalbate apie sprendimą, kuris bus padarytas, o po to apie referendumą, ar daryti tą sprendimą. Į šiuos rinkimus, kaip jūs žinote, Sąjūdis ėjo su labai aiškia rinkimine platforma. Aš manau, kad Lietuvos žmonės nėra naivūs, juo labiau girdėdami gausius ir dažnus perspėjimus, kaip jiems bus blogai. Ir vis dėlto jie balsavo už Sąjūdžio platformą su aiškiai įvardintais tikslais. Tai galima laikyti taip pat referendumu, nors formaliai jis ir nebuvo įformintas“.

Vakariniame posėdyje paaiškėjo, kad Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku išrinktas konservatorijos profesorius, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio lyderis V. Landsbergis. Už jį balsavo 91 deputatas, prieš – 42, o už Lietuvos komunistų partijos lyderį A. Brazauską – 38, prieš – 95.

V. Landsbergis prisimena: „Mes (Sąjūdžio deputatai. – A. K.) žinojome, kad Brazauskas nenori tikros Nepriklausomybės. Nors komunistų programoje Lietuvos Nepriklausomybė taip pat buvo įrašyta, tačiau Brazauskas į tai žiūrėjo kaip į laipsnišką procesą, neva reikia iš anksto susitarti, gauti Maskvos sutikimą, pamažu stiprinti pozicijas, nekomplikuoti santykių su Gorbačiovu. Dėl tų priežasčių pirmininko reikėjo tik iš Sąjūdžio, nors mes jautėme, kad dirbti gal teks neilgai, nes mus gali išvaikyti ir įvesti kokią nors diktatūrą“.

Neabejotina, kad AT Pirmininku turi tapti Sąjūdžio žmogus, tačiau visuomenėje būta ir diametraliai priešingų nuomonių, beje, ir tarp pačių sąjūdininkų. Štai, pavyzdžiui, vienas iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrėjų, filosofas Arvydas Juozaitis rezonansą visuomenėje sukėlusiame straipsnyje „Istorinė klaida“, paskelbtame 1990 m. kovo 15 dieną „Lietuvos ryte“, pareiškė, kad V. Landsbergio išrinkimas AT Pirmininku –  „neatitaisoma klaida“, o iš straipsnio pavadinimo dar reikėtų suprasti – „istorinė klaida“. Mat, pasak A. Juozaičio, tarp Lietuvos gyventojų A. Brazauskas tuo metu buvo populiaresnis už V. Landsbergį.

Tad tolydžio didėjantis visuomenės susiskaldymas ir tai, kad Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku nebuvo išrinktas A. Brazauskas, nulėmė dualistinio politinės tikrovės reiškinio „brazauskininkai–landsbergistai“ Kovo 11-osios Lietuvoje atsiradimą, reiškinio, kuris, deja, savo galia užgožė net kudirkiškąjį imperatyvą „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi“...

Išklausius AT Pirmininko V. Landsbergio įžanginę kalbą, paskelbiami AT Pirmininko pavaduotojų ir sekretoriaus rinkimai. V. Landsbergis į pavaduotojo pareigas pasiūlė A. Brazauską, tačiau jis balotiruotis nesutiko. „Neseniai paskelbti balsavimo rezultatai, kurie yra ne mano naudai, aš tai gerai suprantu. Todėl manau, kad jeigu dauguma mūsų parlamento narių pasisakė prieš mane, tai man visiškai netiktų būti vadovybėje“, – konstatavo A. Brazauskas ir į AT Pirmininko pavaduotojo pareigas pasiūlė išrinkti Bronislovą Genzelį. AT Pirmininkas V. Landsbergis pateikė Bronislovo Kuzmicko, Kazimiero Motiekos ir Česlovo Stankevičiaus kandidatūras. Nors iš pradžių B. Kuzmickas atsisakė balotiruotis, į šias pareigas siūlydamas Romualdą Ozolą, tačiau vėliau sutiko. Tad balsų dauguma visi trys – B. Kuzmickas, K. Motieka ir Č. Stankevičius – išrenkami AT Pirmininko pavaduotojais. Po to, V. Landsbergiui pasiūlius, Lietuvos TSR AT sekretoriumi išrenkamas Liudvikas Sabutis.

Lietuvos TSR Ministrų Tarybai (MT) grąžinus savo įgaliojimus naujai išrinktai Aukščiausiajai Tarybai, deputatai nusprendė pratęsti MT galių vykdymą, kol bus sudaryta naujoji Vyriausybė, o MT Pirmininko pareigas laikinai pavedė Kazimierai Prunskienei.

Po to priimtas nutarimas, pratęsiantis Respublikos Aukščiausiojo teismo, rajonų ir miestų teismų, Respublikos prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų, Valstybinio arbitražo bei liaudies kontrolės organų įgaliojimus, kol Aukščiausioji Taryba sudarys naujos sudėties valstybės organus. Atlikus šias procedūras, parlamentarai priėmė deklaraciją „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“. Joje, be kita ko, sakoma: „Nuo 1988 metų, randantis naujoms galimybėms, tautos atgimimo ir nepriklausomybės sąjūdis pradėjo reikštis atvirai, apimdamas plačiausius visuomenės sluoksnius, – rašoma dokumente. – Tautos valia, viešai prabilusi pilietinėse akcijose, virto jos suvereninės galios raiška per esamas institucijas. Lietuvai primestų svetimos valstybės struktūrų panaudojimas neturi būti interpretuojamas kaip jas primetusios valstybės suvereniteto lietuvių tautai ir jos teritorijai arba tos valstybės įvykdytos aneksijos pripažinimas.“ Deklaracijoje atkreiptas dėmesys į tai, kad Lietuvos rinkėjai, savo valia suteikdami išrinktiems LTSR AT deputatams tautos atstovų mandatą, įpareigojo juos atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir reikšti tautos suvereninę galią per šią Aukščiausiąją Tarybą.

Teisiniu požiūriu, deklaracijoje išdėstytos itin svarbios formuluotės. Mat LTSR AT dokumente jau traktuojama ne kaip marionetinė, sovietų primesta, o kaip kokybiškai nauja, suverenios valdžios, turinčios suprema potestas, institucija, kurią nuo 1990 m. kovo 11 d. 18 val. nutarta vadinti Lietuvos Aukščiausiąja Taryba.

Po to sesijoje patvirtintas įstatymas, kuriame nuspręsta „Konstitucijoje ir kituose teisiniuose norminiuose aktuose vartoti vienintelį oficialų valstybės pavadinimą „Lietuvos Respublika“, Vytis paskelbtas oficialiu Lietuvos Respublikos valstybės herbu ir ženklu, o Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pavadinimas pakeistas į „Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą“. (Vėliau, 1996 m. lapkričio 28 dieną, Lietuvos Respublikos Seimo valia bus priimta deklaracija, kuri skelbs, kad „1990–1992  m.  dirbusi Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba vadinama: Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas“.)

Kovo 11 d. 22 val. 44 min. absoliučia balsų dauguma (124 deputatams balsavus už, nė vienam nebalsavus prieš ir 6 susilaikius) priimtas Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo Aktas, kuriame rašoma: Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė.

Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas.

Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija.

Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, kaip jis suformuluotas 1975 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje Baigiamajame akte, garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kaip suvereninių galių reiškėja šiuo aktu pradeda realizuoti visą Valstybės suverenitetą.

Pasak šio Akto signataro, teisininko, profesoriaus Egidijaus Jarašiūno, Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo akto principai – tai „valstybės tęstinumo principas, Lietuva – ne nauja valstybė, bet atkurta 1940 metais prievarta panaikinta valstybė, tautos valios svarbos pabrėžimas, apskritai valdžios prasmingumo klausimas. Valdžia prasminga tiek, kiek tarnauja žmonėms – principas, vėliau įkūnytas Konstitucijoje. Tame Akte – ir pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms, esmių esmei. Vadovavimasis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais, santykiai tarp valstybių. Teksto nedaug, prasmės, turinio – daug“.

Sugiedojus valstybinį himną, deputatai pasveikino vienas kitą Lietuvos nepriklausomybės atstatymo proga. Po audringų plojimų bangos Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis tarė: „Gerbiamieji deputatai, Lietuva jau laisva. Dvasioje, teisėje laisva. Galėtume sušukti: Latvija bus laisva! (Deputatai skanduoja šiuos žodžius.) Dabar – Estija bus laisva (skanduojami ir šie žodžiai), ir visos kitos, kurios dar nelaisvos“.

Virgilijus Čepaitis, išreiškęs mintį, jog 1990 m. kovo 11-oji „XX amžiaus Lietuvos istorijoje turbūt yra tokia pat svarbi kaip ir 1918 metų vasario 16-oji“, pasiūlė po Nepriklausomybės aktu pasirašyti visiems už jį balsavusiems deputatams, o ne tik LR AT Pirmininkui V. Landsbergiui ir AT sekretoriui L. Sabučiui.

Po to Aukščiausioji Taryba patvirtino įstatymą, kuriuo remiantis nutrauktas 1978 m. balandžio 20 d. LTSR ir 1977 m. spalio 7 d. SSRS Konstitucijų galiojimas Lietuvos Respublikos teritorijoje ir atnaujintas 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas, išreiškiantis nepriklausomos Lietuvos valstybės ir jos konstitucinės tvarkos, panaikintos sovietų 1940 metais, tęstinumą. Tačiau netrukus ši Konstitucija buvo sustabdyta, o vietoj jos LR Aukščiausioji Taryba, siekdama „suderinti atstatytos 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos nuostatas su pakitusiais politiniais, ekonominiais ir kitais visuomeniniais santykiais“, patvirtino Lietuvos Respublikos laikinąjį Pagrindinį įstatymą. Sykiu buvo pabrėžiama, kad Lietuvos Respublikoje „ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos laikinajam Pagrindiniam įstatymui“.

Vėlai vakare balsų dauguma priimtas įstatymas, nustatantis visų buvusių Lietuvos TSR sąjunginio – respublikinio pavaldumo ministerijų ir kitų valstybinių įstaigų absoliučią priklausomybę Lietuvos Respublikai.

Sesijos pabaigoje Lietuvos Respublikos AT kreipėsi į pasaulio tautas, tikėdamasi jų paramos bei solidarumo. „Mūsų sprendimas nėra nukreiptas nė prieš vieną valstybę, nė prieš vieną Lietuvoje gyvenančią tautybę, – teigiama dokumente. – Tai kelias, kuris leidžia užtikrinti Lietuvoje žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises, atsiverti laisvam bendravimui, įnešti mūsų atsakomybės ir darbo indėlį į kuriamą teisingumo ir santarvės pasaulį. Tepadeda mums Dievas ir visi geros valios žmonės“.

© 2010 „XXI amžius“