| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Ar Nepriklausomybė menkavertė?..
Vakar minėjome Kovo 11-ąją dieną, kai ryžomės mesti iššūkį tuometinei Sovietų Sąjungos vadovybei ir atkurti nepriklausomą valstybę. Tądien neišsigandome nei KGB, nei tankų, nei sovietų kalėjimų. Tačiau prabėgus 20-čiai metų nuotaikos nėra džiugios. Šiandien susiduriame su nenumatytomis, netikėtai iškilusiomis negerovėmis, kurias įveikti darosi vis sunkiau. Kas mus įstūmė į neišsprendžiamas problemas? Ar Lietuvos labui padarėme viską, kas nuo mūsų priklauso? Apie tai su Kovo 11-osios akto signataru Vladu Terlecku kalbasi XXI amžiaus žurnalistas Gintaras Visockas.
Mūsų nepriklausomai valstybei jau 20 metų. Turėtume džiaugtis sulaukę tokio jubiliejaus, bet džiaugsmo, atvirai kalbant, lyg ir per mažai. Grįžkime į pradžią ar tada lengvai apsisprendėte balsuoti už Lietuvos valstybės atkūrimą? Sveikinu Jus ir visus tautiečius su švente! Iki balsavimo, kaip ir dauguma tautos, neabejojau būtinybe skelbti Nepriklausomybę. Atėjus lemtingam momentui, kai balsavimo biuletenyje reikėjo palikti žodelį už, susilaikė, prieš, nelauktai ėmė kankinti klausimai kuo į tai atsakys Kremlius, kas laukia Lietuvos, jos žmonių, ar jie neprakeiks mūsų? Deja, tautos tvirtą atsakymą sužinojome vėliau, per 1991 m. sausio 13-osios įvykius. Akimirką trukusias dvejones padėjo išsklaidyti savanorių, partizanų pasišventimas, kraujo aukos Lietuvai prisiminimas. Pagalvojau: negi dabartinė karta mažiau myli Tėvynę juk masiniai mitingai bylojo, jog mes visi norime nepriklausomybės. Sužinojus balsavimo rezultatus, kilo džiaugsmo euforija, kurią slopino užgriūvanti atsakomybės našta, visų laukiantys sunkūs darbai. Nuotaiką labai apkartino jau kitą rytą prie Aukščiausiosios Tarybos (AT) susirinkęs moteriškių, protestavusių, kad AT Pirmininku išrinkome ne tą žmogų, būrys. Nepaisyta, kad už V. Landsbergio kandidatūrą balsavo net dalis LKP atstovavusių deputatų. O kur dar Arvydo Juozaičio rašinys Istorinė klaida, kuriame išdėstytos mintys nedaug kuo lenkė vištų supratimą. Tai kas pradėjo skaldyti, jaukti žmonių protus? Revanšo veiksmai prasidėjo jau prie Lietuvos lopšio. Vieni alinančiai dienomis ir naktimis dirbo, o kiti kėlė destrukciją, užsiėmė demagogija. Savoms ir svetimoms jėgoms, pasitelkus parsidavusią žiniasklaidą, pavyko į žmonių sąmonę įkalti mintį, kad signatarai tik tiek ir nuveikė, kad pasirašė Kovo 11-osios aktą. Kartais tai pamirštama ir mes kaltinami už viską, kas yra bloga Lietuvoje, tarsi žmonės nežinotų, kad nuo 1992 m. rudens įstatymus kūrė visai kiti žmonės Seimo nariai. Šie kas kartą į viešumą iškeliami pramanai mus skaudina ir žeidžia. Lengvatikiai turėtų pagalvoti, ar tuo nesiekiama sumenkinti, sukompromituoti Nepriklausomybės atkūrimo. Kokia nuotaika pasitinkate šią iškilią Lietuvos istorijos datą? Kodėl nejaučiame šventinės, pakylėtos nuotaikos per Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją? Be abejo, nuotaiką gadina sunkmetis, dideli gyvenimo lygio skirtumai tarp įvairių socialinių sluoksnių, padėtis teisėtvarkoje, galiausiai prastas švenčių organizavimas. Kai kurie istorikai kosmopolitai pasėjo abejones dėl Nepriklausomybės vertingumo, Vasario 16-osios svarbos. Gal ne visi žino, kad buvęs Lietuvos istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis aiškino studentams, jog jam iš visų vasario mėnesio švenčių mieliausia Valentino diena, o ne Vasario 16-oji. Deja, dalis pedagogų prisideda prie Valentino dienos populiarinimo. Pagaliau žmonėms kažkodėl būdinga nevertinti sveikatos, asmeninės ir valstybinės laisvės, kol viso to neprarandama. Paskui, aišku, pavėluotai gailimasi. Kokie tuo metu buvo AT deputatų atlyginimai? Sakyčiau, kuklūs, kaip ir priderėjo. Deputatų mėnesinė alga popieriuje buvo 320 rublių, t. y. maždaug tiek, kiek vidutiniškai uždirbdavo visi dirbantieji. Man priklausė pusė šios sumos, nes pagrindinė darbovietė buvo Vilniaus universitetas. Nuo 1990 m. balandžio ar gegužės mėn. 10 proc. algos aukojome blokados fondui. Turbūt visi turėjome po vieną padėjėją. Mano padėjėja dirbo be atlyginimo. Regis, darbui rinkimų apygardose buvo skiriama 100 ar 120 rublių. Aš iš jų neėmiau nė kapeikos. Apie automobilių nuomojimą biudžeto lėšomis nebuvo jokios kalbos. Tiesa, nepamenu, ar savo automobiliais vykusiems į susitikimus su rinkėjais buvo kompensuojamos išlaidos kurui (pagal čekius). Tačiau naudojomės privilegija būti sunaikintais. Visiškai neseniai V. Landsbergis paviešino, jog jau 1990-ųjų kovo 12 dieną represinės struktūros buvo parengusios mūsų izoliavimo pasiūlymą, bet jam nepritarė Kremlius. Praeitą rudenį vienas kontraversiškas veikėjas viešai pripažino, kad jam pavaldi struktūra buvo parengusi planą 1991 m. sausį Aukščiausiąją Tarybą paversti fakelu, pakartoti Pilėnų istoriją. Tik dabar tapo aišku, kodėl 1991 m. sausio 13 dieną Aukščiausiosios Tarybos pastate buvo pristatinėta begalybė butelių su benzinu, simboliškai užkimštų laikraščio skiautėmis. Tauta mus apgynė nuo svetimųjų smogikų, bet nebūtų apsaugojusi nuo savų. Visos patalpos buvo persigėrusios benzino garais ir smarve tereikėjo kibirkšties. Nutrauksiu ir kolegų tylą, turbūt paremtą korektiškumo motyvu apie tai, kad po Sausio įvykių gydytojai daugiau nei 80 proc. deputatų atrado turint rimtų sveikatos sutrikimų. Kokius svarbius darbus suspėjote nuveikti Aukščiausioje Taryboje? Drauge su kitais sukūrėme kai kuriuos svarbius bankininkystės ir pinigų įstatymus, padėjome Lietuvos bankui, sukūrėme strategiją SSRS bankų padaliniams Lietuvoje likviduoti, prisidėjome prie provokacinio kainų pakėlimo sustabdymo, sutrukdėme premjerui parduoti Lietuvos auksą (laikytą Prancūzijoje), sugriauti Lietuvos banką ir taip dar uždelsti savų pinigų įvedimą ir kt. Buvo didelė malonė ir džiaugsmas dalyvauti savo valstybės rūmo statyboje. Dėkoju likimui, kad teko gyventi tais audringais metais. Kokios didžiausios nepriklausomos Lietuvos pergalės, pasiektos per pastaruosius 20 metų? Omenyje turiu pirmiausiai dvasinius, moralinius pasiekimus. Įvairiomis prasmėmis didžiausia pergalė tautos atsilaikymas prieš SSRS agresiją 1991 m. sausį. Nepriklausomybė suteikė dvasinę laisvę bet kokios kūrybos, saviraiškos pagrindą. Man daug reiškia, kad negirdžiu reikalavimų kalbėti okupanto kalba, kad nematau svetimų kareivių, kad susirgus artimiesiems nereikia nusižeminus ieškoti blato bananams, mandarinams, valandas stovėti eilėje prie produktų, nereikia prašyti leidimų kelionei į užsienį ir jų negauti, laikyti liežuvį už dantų, visąlaik saugotis šnipelių, matyti į kitą gatvės pusę perbėgančius draugus, išgirdusius, kad brolis vėl sėdi ir t. t. Kokios didžiausios šiandieninės Lietuvos nesėkmės, praradimai, klaidos? Didžiausia AT deputatų klaida K. Prunskienės paskyrimas premjere. Praradimams priskirčiau dvasinę eroziją, lietuvybės pamatų griovimą, susitaikymą su primityviausios, seksą ir smurtą propaguojančios antikultūros invaziją. Man nepriimtinas valstybės vaidmens ekonomikoje, ypač bankų sektoriuje, sumenkinimas ir net jos funkcijų privatizavimas, keliaklupsčiavimas prieš užsienio kapitalą, išeičių ieškojimas užsienio investicijose, ūkio strategijos nebuvimas. Lemtinga klaida laikiau ir laikau čekinį privatizavimą, atrodo, pagamintą ne mūsų virtuvėje, padėjusį mafijai susiglemžti turtus. Kodėl išsilaisvinus iš sovietinio jungo pavojai išnykti kaip valstybei niekur neprapuolė? Todėl, kad buvo sugalvotas ir sėkmingai taikomas modernesnis ekonominis pavergimas, suderintas su intensyvia ideologine, kultūrine propaganda. Deja, atsiranda lengvatikių ir tarp inteligentų, užkimbančių ant šios meškerės. Taip sakydamas, turiu mintyje pirmiausiai menininkus, priimančius Maskvos apdovanojimus. Ar bus pamiršę, kad už tai reikės atidirbti? Geriausias to pavyzdys būtų P. Cvirkos tarnystė svetimiems už romano Žemė maitintoja vertimą į rusų kalbą ir honorarą. Iš kur atsirado lietuviškas saviniekos, saviplakos sindromas, esą mūsų istorija prasta, mūsų papročiai niekam tikę, lietuvių kalbą geriau iškeiskime į anglų... Tektų klausti taip besielgiančių. Apie šio sindromo paskatas ir technologijas esu plačiai parašęs knygoje Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai. Ten išsamiai analizuoju šios ligos priežastis bei pasekmes. Sovietmečiu priešinomės rusifikacijai, o dabar savo noru pataikaujame anglų kalbai, savąją nustumdami į šalį. Priešinomės todėl, kad rusų kalba buvo jėga brukama į viešąjį gyvenimą. Prisipažinkime, kad ne visi taip elgėmės, o pataikaudami bent Vilniuje viešajame transporte, parduotuvėse ir kitur kreipdavomės ne tėvų kalba. Lygiai taip pat elgdavomės darbe, svečiuose, jei ten būdavo nors vienas kitatautis. Nepamirškime, jog per 1979 metų gyventojų surašymą, regis, didesnė pusė lietuvių nurodė, kad rusų kalbą moka laisvai. Daugiausia tokių buvo tarp mechanizatorių, fermų darbuotojų. Taigi daug kas priklausė nuo žmonių išsilavinimo, tautinio susipratimo. Antra vertus, be rusų kalbos nebuvo galima išsiversti dirbant mokslinį darbą, norint pažinti ne tik Rusijos, bet ir pasaulio literatūrą. Šiandien verslininkai, medikai, meno žmonės, turistai ir kiti negali išsiversti be anglų kalbos. Tokia padėtis ne tik Lietuvoje. Problemos kyla dėl beždžioniavimo, siekimo anglų kalbos mokėjimo demonstravimu išsiskirti iš kitų, pabrėžti savo pranašumą. Už tai didelė kaltė tenka pirmiausiai mokytojams, pramogų verslo, koncertų organizatoriams. Jų pastangomis tiesiog tapo mada į repertuarą įtraukti anglų kalba atliekamą dainą. Dažnai tuo mėginama pridengti atlikėjų betalentystę, dvasinį skurdą. Dėl lietuvių kalbos sergėtojų kaltės, savo pareigų neatlikimo neleistinai išplito angliški firmų firmelių pavadinimai. Užvis paradoksaliausia ir skurdžiausia, kad dalis mūsų kalbininkų, tarp jų net akademikas, atkakliai bruka svetimvardžių originalią rašybą, griaunančią mūsų kalbos pamatus. Bet apie tai esu rašęs. Gėda buvo klausyti Vyriausybės kanclerio aiškinimo, kad tokia rašyba reikalinga kažkokioms užsieniečių teisėms apginti. Jam visiškai nerūpi lietuvių kalba ir jos konstitucinis statusas. Teko girdėti versiją, esą Lietuva labai puikus kraštas gyventi. Ir gamta puiki, ir klimatas subalansuotas. Taigi šį kraštą nori užimti kitos, sumanesnės, įžvalgesnės, agresyvesnės tautos, išstumdamos lietuvius į anglijas, ispanijas, australijas... Man teko girdėti, kad kai kurias šalis labiausiai domina mūsų didelės gėlo vandens atsargos. Migracija, dabar jau virstanti tautų kraustymusi, yra senas ir pasaulinis reiškinys. Jis grėsmingas ne tik Lietuvai, bet ir JAV, Anglijai, Prancūzijai, Vokietijai, kuriose senieji jų gyventojai greitai taps etnine mažuma. Mus toks likimas gali ištikti dar anksčiau. Atrodo, kad globalistai sienų atvėrimu bus išleidę iš butelio pavojingą džiną. Teko skaityti niūrias prognozes apie lauktiną barbarų įsiveržimą. Turime menkas galimybes atsilaikyti prieš šį cunamį. Koks lietuvybės išsaugojimo byloje yra religijos vaidmuo? Ar mums nereikėtų imti pavyzdžio iš musulmonų? Jie religingesni, atkaklesni, drąsesni. Religijos vaidmuo yra didžiulis. Tik nereiktų pamiršti ir fanatizmo, islamo panaudojimo politiniams tikslams, vis akivaizdesnio Pietų ir Šiaurės susipriešinimo. Ieškant atsakymo į jūsų klausimą, būtų teisingiau remtis Lenkijos patirtimi. Lenkai akivaizdžiai religingesni, Bažnyčios įtaka šalies visuomeniniame gyvenime nepalyginamai didesnė. Kodėl? Mano galva, buvo daug skirtumų tarp Lenkijos ir mūsų šalies. Vien ką reiškė faktas, kad ilgus metus Katalikų Bažnyčiai vadovavo lenkas ir ją stiprino. Kur dar jo didžiulis autoritetas! Antra, Lenkijos Bažnyčia buvo pagrindinė opozicinė jėga komunistiniam režimui, patraukusi į savo pusę patriotus, ypač inteligentus. Trečia, ji ir tikintieji nepatyrė tokio persekiojimo, suvaržymų kaip Lietuvoje. Nepamirškime, kad Lenkija beveik monoetniška šalis, o svarbiausia tarp jos gyventojų yra gyva katalikybę ir lenkiškumą tapatinanti nuostata. Širdyje labai nepritariu mūsų dvasininkijos nusišalinimui nuo politikos, tautos, valstybės reikalų. Tai sakydamas neturiu mintyje veržimosi politikuoti. Nesuprantu, kodėl 19181940 metais kunigams buvo leistina dalyvauti politikoje, padėti stiprinti savo valstybę, o dabar negalima. Kiek tada jie daug padarė Lietuvai! Užtenka prisiminti žemės reformos tėvą M. Krupavičių, lito tėvą V. Jurgutį, Juozą Vailokaitį, stiprinusį litą, lietuvių įtaką bankininkystėje. Gal per darbus jie apleido pastoracinį darbą, bet užtat kiek padėjo žmonėms, kaip stiprino dvasininkų autoritetą. Juolab kad sunkiausiais Lietuvai laikais jie liko su tauta ir kartu su ja kentėjo nacių kacetuose ar sovietų Gulage. Patriotizmas yra dorovinė, dekaloginė vertybė. Ar ne dvasininkų pareiga jas skleisti? Giliai atmintin įstrigo Vaižganto atsakymas į klausimą, ką jis rinktųsi Dievą ar Tėvynę. Ar ne Dievas dovanojo ją mums, ar meilė tėvų žemei nėra ir meilė Aukščiausiajam? Man dabartinė krikščionių demokratų partija be kunigų nėra tokia, kaip vadinasi. Kunigų dalyvavimas joje būtų suteikęs savitą veidą, sulaikęs politikus nuo nedorų, savanaudiškų veiksmų. Kokie didžiausi pavojai mūsų laukia ateityje? Ar neatsitiks taip, jog mus per ekonomiką susigrąžins Rusija arba mes ištirpsime Europos Sąjungos katile? Futurologija nėra mano specialybė, be to, nenoriu žmonėms gadinti nuotaikos. Kodėl naudojate būsimąjį laiką? Ar taip nenutiko? Juk dabar jau vieša paslaptis, kad beveik visą mūsų žiniasklaidą ir didžiąją, ir mažąją valdo užsienio šalis, aktyvinanti propagandą prieš Lietuvą. Tokia padėtis leidžia jai manipuliuoti mūsų istorine atmintimi, sąmone ir daryti įtaką įvairiems procesams. Tik mūsų valdžios vyrai to nenori pastebėti arba kiša galvas į smėlį. Ar lietuviai, rūpindamiesi savo materialine gerove ir nesirūpindami lietuvybe, netampa lietuviškumo išdavikais? Savaime aišku, kad išduoda, tik aš atsisakyčiau žodžio išdavikai. Kalbant konkrečiau, negalime pamiršti posakio, kad tuščiam skrandžiui grojant maršus, kitkas nerūpi. Toliau tektų kalbėti apie šio reiškinio priežastis, o ne vien prikaišioti materialistams. Juk iki šiol tuo niekas dorai nesirūpino, išskyrus reklamos, žiniasklaidos suformuotą apsivalgymo kultą. O kas puoselėjo lietuvybę?! Gal girdėjote esant tam tinkamą valstybės programą? Kiek suprantu, šią misiją turi atlikti nacionalinis transliuotojas. Bet jis iš visų mūsų gaunamų milijonų litų išleidžia patriotizmo patyčioms, Lietuvos praeities niekinimui. Ir niekam dėl to neskauda galvos. Ko tada norėti iš paprastų žmonių?! Žinoma, tai nepateisina tų išbadėjusiųjų, kurie kaip patrakę graibsto iš lėktuvų barstomus saldainius, per galvas veržiasi prie ubagų karaliaus iškepto jaučio. Jokios tautinės savigarbos, žmogiškojo orumo! Dar baisiau, kad balsuoja už Danajų dovanas, už jų žarstomus pažadus, tevertus saldainio popieriuko. Mano beraštis mažažemis tėvukas taip nepasielgtų. Kodėl po kiekvienų naujų rinkimų mūsų Seimas tik blogėja? Nesutinku su tokia klausimo formuluote. Bent tokio dėsningumo nepastebėjau. Negalima nematyti ekonominių ciklų ir pervertinti Seimo galimybes.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |