Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Lietuva. Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Ar lietuviams sovietmetis gali būti savas

Gintaras Visockas

Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis

Kovo 11-ąją Seimo Konstitucijos salėje Rusijos, Lietuvos, Estijos, Latvijos, Ukrainos bei Švedijos politikai prasmingai diskutavo, kaip ir kodėl prieš du dešimtmečius žlugo sovietų imperija. Tądien būta svarių pastebėjimų, jog taikiai, beveik be kraujo praliejimo sugriuvusi Sovietų Sąjunga šiandien bando atsigauti naujais pavidalais. Imperijos atgaivinimo iniciatyva priklauso Kremliaus valdžiai.

Kovo 11-ąją į Vilnių pagerbti mūsų Nepriklausomybės 20-mečio sugužėjo didelis pulkas garbingų užsienio šalių vadovų. Tačiau tarp Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės svečių kažkodėl nebuvo Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio, kuris, nors ir su nuostoliais, 2008-ųjų rugpjūtį šauniai atrėmė Rusijos agresiją. Kodėl į Vilniaus iškilmes nebuvo pakviestas Rusijos tankų, karinės aviacijos ir artilerijos pabūklų neišsigandęs gruzinas, – akivaizdu. D. Grybauskaitė nenori arba bijo erzinti Rusijos vadovybę. Dabartinė Rusijos valdžia visomis priemonėmis siekia izoliuoti jai iššūkį metusį „akiplėšą M. Saakašvilį“. Taigi oficialiojo Vilniaus nenoras į svečius pasikviesti Kremliaus nemalonėn pakliuvusius politikus akivaizdžiai byloja, kaip atsigaunanti Rusijos imperija subtiliai ir kartu įžūliai primeta savo valią kaimyninėms valstybėms, net toms, kurios priklauso NATO ir Europos Sąjungai.

Kovo 15-ąją per LRT transliuotoje laidoje „Savaitės atgarsiai“ žurnalistas Virginijus Savukynas atvirai paklausė Prezidentės patarėjo Dariaus Semaškos, kodėl į Vilnių nebuvo pakviestas Gruzijos prezidentas. Deja, Prezidentės patarėjas negalėjo įtikinamai paaiškinti, kodėl Gruzijos atžvilgiu Lietuva pasielgė nedraugiškai. Jis bandė teisintis, esą M. Saakašvilis greičiausiai nepareiškė noro arba per vėlai pareiškė norą dalyvauti iškilminguose Kovo 11-osios renginiuose.

Toje pačioje žurnalisto V. Savukyno laidoje Mečys Laurinkus, Kovo 11-osios akto signataras, buvęs ilgametis VSD vadovas, pastaruoju metu ėjęs ambasadoriaus Gruzijoje pareigas, pastebėjo, jog Lietuvos politika akivaizdžiai keičiasi. Ir tie pokyčiai kelia nerimą. Jei iki D. Grybauskaitės išrinkimo Lietuva daug dėmesio skyrė draugystei su Lenkija, Ukraina, Gruzija ir kai kuriomis kitomis Rusijai oponuojančioms arba Rusijos diktatui nepasiduodančiomis valstybėmis, tai šiandien Daukanto aikštės šeimininkė pagrindinį dėmesį kreipia didžiųjų Europos valstybių, kurios bičiuliaujasi su Rusija, link. Pasak M. Laurinkaus, „dar anksti daryti plačius apibendrinimus, kadangi prabėgo ne itin daug laiko“, tačiau akivaizdu, kad Lietuva, išsirinkusi prezidente D. Grybauskaitę, pradeda šlietis prie naujai kuriamos Berlyno – Paryžiaus – Maskvos ašies.

Laidoje dalyvavęs „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Marius Laurinavičius ir buvęs euroderybininkas Petras Auštrevičius pastebėjo, jog Lietuvos pastangos rimčiau susidraugauti su Prancūzija ir Vokietija – sveikintinos, bet neperspektyvios. Kad ir kaip pataikautume Paryžiui ar Berlynui, prancūzai su vokiečiais mus vis tiek, pasitaikius pirmai progai, išduos. Tiksliau sakant, ir toliau paisys Rusijos, o ne Baltijos valstybių interesų. Tad Lietuva elgiasi neapdairiai, atstumdama arba ignoruodama vadinamąsias mažas valstybes ir dirbtinai bandydama įsiteikti didžiosioms – Prancūzijai ar Vokietijai. Sukaupta politinė patirtis primena, jog nei Prancūzija, nei Vokietija deramai nepagerbė mūsų Tūkstantmečio renginių, taip pat santūrokai, be didelio entuziazmo pasveikino ir Nepriklausomybės 20-mečio proga. Tad Lietuva, taip elgdamasi, gali prarasti tikruosius draugus, o naujų nesusirasti.

Vienas laidos svečias priminė politologo, daug triukšmo sukėlusios knygos „Naujasis šaltasis karas“ autoriaus Edvardo Luko (Edward Lucas) versiją, esą Maskvai labai nepatiko, jog lietuviai bičiuliaujasi su Lenkija, Ukraina, Gruzija. Taigi Dmitrijus Medvedevas su Vladimiru Putinu ėmėsi žingsnių šią partnerystę suardyti. Ir jiems, atrodo, pasisekė. Lietuva šiandien pradeda rinktis ne universaliąsias vertybes, bet pragmatizmą, nors iš tikrųjų Lietuva privalo puoselėti aljansą su vadinamosiomis mažomis valstybėmis, nes tik čia galime jausti savo svarbą, įtaką ir neprarasti lietuviškumo. O vadinamasis Berlyno – Paryžiaus – Maskvos tiltas nežada nieko gero. Toje draugijoje mes būtume tik nedidelė atrama, kurią visi mindžios ir ignoruos.

V. Savukyno laidoje pastebėta, jog Lietuvos santykiai nėra geri ir su JAV. Santykiai su Vašingtonu pablogėjo po to, kai Prezidentės D. Grybauskaitės iniciatyva Lietuvoje imta ieškoti slaptųjų CŽV kalėjimų. Kai kurie minėtos laidos dalyviai pastebėjo, jog prezidentės D. Grybauskaitės aplinka sako netiesą arba tik pusę tiesos, kai tvirtina, esą Vašingtono ir Vilniaus santykiai po tų nelemtų CŽV kalėjimų paieškos nė kiek neatšalo. Apžvalgininko M. Laurinavičiaus tvirtinimu, terorizmu įtariamų asmenų įkalinimo bei saugojimo sunkumai amerikiečiams buvo labai aktuali tema, tačiau šiuo konkrečiu atveju Lietuva pademonstravo, kad jai mažai rūpi tai, kas dideliu galvos skausmu tapo JAV prezidentui Barakui Obamai. Amerikiečiai tik apsimeta, jog tokios laikysenos nepastebėjo. Vašingtonas nesiruošia nutraukti draugiškų santykių su Lietuva, Vašingtonas ir toliau sieks išlaikyti abipusiai naudingus mainus, tačiau nepasitenkinimo nuosėdos Amerikoje liko. O juk tik nuo Amerikos priklauso, ar, pavyzdžiui, mūsų oro erdvę ir toliau saugos NATO aljanso šalių naikintuvai. Vašingtonas pasakys, jog Baltijos oro erdvės daugiau neverta arba neapsimoka saugoti, ir visos kitos didžiosios NATO valstybės su tuo tikrai sutiks. Net apsidžiaugs. Taigi tik Amerikai turime būti dėkingi, kad mūsų oro erdvę iki šiol dar saugo ir saugos modernūs NATO naikintuvai.

Kad buvusi SSRS imperija klastingai atsigauna, ieškodama įvairiausių įtaigos būdų, netiesiogiai byloja ir viešumoje plačiai nereklamuota diskusija, kuri vis dėlto sulaukė gana gausaus klausytojų būrio. Toji diskusija buvo surengta vasario mėnesį „Esse“ kavinėje „Vagos“ knygyno pašonėje (prie pat Seimo). Vasario 23-osios vakarą į kavinę atvykęs jaunosios istorikų kartos atstovas Valdemaras Klumbys papasakojo, kuo lietuviams yra brangus ir artimas sovietmetis. Nenoriu pasirodyti esąs pernelyg įtarus, tačiau jau pats diskusijos pavadinimas mažumėlę glumino. Kodėl surengta tokia diskusija? Keliais žodžiais sunku apibūdinti, kokias teorijas tą vakarą dėstė istorikas Valdemaras Klumbys, beje, neseniai apsigynęs disertaciją apie sovietinės Lietuvos elitą. Negaliu tvirtinti, jog laisvojo universiteto LUNI organizuota paskaita buvo neįdomi ar joje nebuvo protingų, teisingų, originalių minčių. Taip, anų laikų sovietmetis, ypač paskutinysis dešimtmetis, žvelgiant šių dienų akimis, turėjo ir neblogų dalykų. Sakykim, visi dirbome ir visi buvome garantuoti, kad bet kokiu atveju gausime bent jau varganą minimalų atlyginimą ir minimalias pensijas. Taigi badu nereikės mirti. Taip pat puikiai prisimename, kad paskutiniaisiais sovietinio laikotarpio metais retai kada pasitaikydavo didelių represijų, žiaurių suvaržymų. Žodžiu, paskutiniaisiais SSRS gyvavimo metais kentėti jau buvo įmanoma.

Įsiminė ir istoriko V. Klumbio pastebėjimai, esą sovietinės okupacijos metais ne tiek jau daug turėjome disidentų, politinių kalinių ar „Bažnyčios kronikos“ leidėjų. Suprask, didžioji lietuvių tautos dalis susitaikė su sovietine realybe. Bet istorikas nepabrėžė, neakcentavo, kodėl susitaikė – o juk susitaikė tik po žiaurių represijų, po milžiniškų praradimų, kurių, sakykim, nepatyrė Lenkija. Tad ar dėl tų sąlyginai pakenčiamų sovietmečio sąlygų, prabėgus dvidešimčiai metų po Nepriklausomybės atgavimo, verta rengti diskusijas, kuo mums artimas ir brangus sovietmetis?

Į diskusiją susirinkusio jaunimo ginčų nepavadinsi nei paviršutiniškais, nei primityviais. Juolab kad tądien pasakyta kaip niekad daug dviprasmiškai skambančių teiginių, kuriuos galima įvairiai interpretuoti: ir sovietmečio savumo teorijos labui, ir sovietmečio svetimumo naudai.

Štai istoriko V. Klumbio citata, kurią pasižymėjau užrašų knygutėje. „Sovietmetis, kaip akmenukas bate – eini ir trina, ir vis nepatogu. O kodėl? Man atrodo, dėl to, kad sovietmetį vis dar laikome ne savu, o primestu. Ar ne paprasčiau būtų pasakyti, kad sovietmetis yra mūsų?“

Niekaip nesuprantu, kaip sovietmetis gali būti „mūsų“, jei jis mums buvo primestas jėga kaip absoliutus blogis, kaip svetimkūnis? Istorikas V. Klumbys bando paaiškinti: „Kai paprasto žmogaus patirtis nėra įprasminama oficialiai, jam belieka nostalgiškai žiūrėti į praeitį. Jis mato visas dabarties blogybes. O žmogaus atmintis tokia jau yra, kad iš praeities prisimena geresnius dalykus. Be to, jis mato dabartinę nelygybę ir nemažą lygybę anuomet, palyginti, net nomenklatūra negyveno taip, kaip dabar gyvena Seimo nariai“. Istorikas bandė įrodyti, jog tie, kurie jau gimė po 1945-ųjų, negali gintis, esą sovietmetis jiems buvo savas, nors ir nepriimtinas. „Jei tu gimei jau 1945 metais, negi tavo visa aplinka gali būti tau svetima? Negali taip būti. Jis vis tiek savas, tik gali netenkinti. Tas netenkinimas gali pasiekti tokį lygmenį, kai nebegali tapatintis su režimu. Tas nesusitapatinimo jausmas stiprėja nuo 1968 metų.“ Tad čia įžvelgiu nesuderinamas dviprasmybes. Man toks teiginys atrodo nelogiškas: kaip aplinka gali būti sava, jei tu jos nepriimi, jei jai priešiniesi?

Ypač nepatiko istoriko V. Klumbio samprotavimai apie Vinco Mykolaičio-Putino elgesį pasmerkiant rusų rašytojo Boriso Pasternako knygą „Daktaras Živago“. Istorikas pabrėžė, esą V. Mykolaitis-Putinas vienuose savo kūriniuose tvirtino esąs laisvas, o kitur smerkė tuos, kurie elgėsi padoriai, sąžiningai. Ką šiuo palyginimu jis norėjo pasakyti? Kad mūsų klasikas buvo dviveidis? Kad atsisakęs pasmerkti B. Pasternako veikalą mūsų rašytojas nebūtų susilaukęs žiauraus keršto? O gal bando įpiršti nuomonę, esą V. Mykolaičiui-Putinui primesta sovietinė santvarka buvo lyg ir sava?

Istorikas V. Klumbys taip pat analizavo ir literatūrologo Vytauto Kubiliaus elgesį, kai jis viešai liaupsino daugelį negražių dalykų, o savo asmeniniame dienoraštyje tuos pačius reiškinius kritikuodavo. Štai V. Klumbio paaiškinimas: „Cinizmas – bent jau kultūrinio elito narių – buvo režimą stabilizuojanti jėga. Toks cinizmas, kai leidi sau svarbias vertybes viešai mindžioti, vertybių, kurios turėtų visada pagrįsti tavo veiksmus, nesilaikymas, kai tau tai nėra naudinga. Tai pripratimas prie melo.“

Bepigu šiandien analizuoti elgesį žmonių, kurie anais gūdžiais laikais balansavo tarp represijų baimės ir noro išlikti sąžiningais. Bet dviveidiškumo, melo, dvejopų standartų apstu ir šiandien. Štai kad ir kovo 16-ąją per „Žinių radiją“ transliuota laida „Žiniasklaidos anatomija“, kuriai vadovavo Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius. Jei nesiklausėte laidos, priminsiu, ką vedėjui atsakė „Litovskij kurjer“ redaktorius Denisas Tarasenka. Šio rusų kalba leidžiamo savaitraščio vadovas prisipažino kovo 11-ajai nedrįsęs išleisti aštraus numerio. D. Tarasenka teigė, jog Lietuvoje, jo žiniomis, nūnai esama įvairiausių Kovo 11-osios akto vertinimų, įskaitant ir labai blogus. Tačiau nenorėdamas sukelti nereikalingų intrigų jis tuos prieštaringus pasisakymus nusprendė verčiau sudėti į vėlesnius numerius.

Sakykit, kuo skiriasi V. Mykolaičio-Putino, V. Kubiliaus ir D. Tarasenkos elgesys? Už per didelį atviravimą V. Mykolaitis-Putinas su V. Kubiliumi pačiu blogiausiu atveju galėjo prarasti net gyvybes, o D. Tarasenka – tik redaktoriaus krėslą. Tad kuris iš jų didesnis prisitaikėlis ar cinikas?

Grįžęs namo įsijungiau RTVi kanalą, kuriame žymūs Rusijos politologai, žurnalistai, teisininkai, istorikai laidoje „Ypatinga nuomonė“ („Osoboje mnenije“) ginčijosi, kuo Rusijai svetima sovietinė praeitis. Nei Olegas Mlečinas, nei Michailas Barščevskis, nei Julija Latynina, nei daugelis daugelis kitų Rusijos inteligentų (omenyje turiu ne vieną laidą apie rusų istoriją) nė žodeliu neužsiminė, kuo sovietinė praeitis jiems gali būti sava, artima ar brangi. Jie tik apgailestavo, kad liaudamasi žavėtis stalinais, chruščiovais bei brežnevais rusų tauta nebetenka pagrindo po kojomis, todėl ir bijo kritiškai permąstyti savo praeitį. Kai kurie tvirtino: „Išmetame Staliną, Chruščiovą, Brežnevą, ir staiga pamatome, kad nieko gero ir gražaus neturėjome“. Štai ko bijo dabartinė Kremliaus valdžia. Nepaisant šios aplinkybės, pasak RTVi kanalo svečių, sovietinė praeitis – svetima visiems sąžiningiems Rusijos piliečiams.

© 2010 „XXI amžius“